Žiūrėkite

Tado Sedekerskio komentaras prieš rungtynes su Kauno „Žalgiriu“Tado Sedekerskio komentaras prieš rungtynes su Kauno „Žalgiriu“

Žydrūnė Grigonytė: svajonė apie vestuvinę suknelę

Foto naujienai: Žydrūnė Grigonytė: svajonė apie vestuvinę suknelę
Gedimino Žilinsko nuotrauka / zmones24.lt
„Noriu būti drabužių modeliuotoja. Noriu išgarsėti, jei ne Lietuvoje, tai bent pasaulyje“, – šis drąsus troškimas dabar juoką kelią dizainerei, patentuoto audinio kūrėjai Žydrūnei GRIGONYTEI (34). Tokia nekukli ji buvo prieš daug daug metų, kai dar sėdėjo pradinukų suole.

Iš tiesų tame nore yra nemenka dalis tiesos: Žydrūnė tapo drabužių dizainere, o jos sukurto audinio užsako tekstilininkai iš Italijos, visame pasaulyje garsėjančios aukštos kokybės audiniais. Ir kam menininkei reikėjo dienų dienas leisti prie staklių, bandant sukurti tai, ko dar niekas nesukūrė? Juk sakoma: pasaulyje seniai viskas atrasta ir sukurta. „Man visada patiko eksperimentuoti, ieškoti ko nors neįprasto. Nepatiko kurti drabužių iš tokių audinių, su kuriais dirba kiti dizaineriai. Kai baigiau Giedrės Fledžinskenės meno mokyklą, kur mokiausi pirmoje laidoje, svarsčiau: nejaugi gyvenimas taps toks nuobodus, kasdien turėsiu daryti tą patį per tą patį. Nuo tokios minties visą kūną purtė“, – prisimena dizainerė.

Audinys su numeriu

Ši mintis Žydrūnę, matyt, slėgė dar tada, kai reikėjo sukurti pirmąją kolekciją. Vienas fabrikas sutiko ją paremti bemaž pusšimčiu metrų audinio. „Man taip nesisekė, kad jį visą sukarpiau. Taip ir padariau: visas audinys tiesiai šuniui į glėbį. Iš nervų pradėjau kažką narplioti iš popieriaus. Sėdėjau prie siuvimo mašinos ir nekilo rankos net siūlės susiūti. Iki šiol negaliu pakęsti šito darbo. Slėgė atsakomybė rėmėjams. Nepamenu, kuriuo momentu mano popierinę kūrybą pamatė Giedrė Fledžinskienė. Ji pasakė „stop“ ir liepė tobulinti sudėtines audinio dalis: naudoti celiuliozę, tekstilę, odą, kurti kompozicijas ir naudoti neįprastas medžiagas. Į savo kūrinį sudėjau ir tas sukarpytas skiautes. Už tai, ką prieš bemaž septynerius metus sugalvojau ir iki šiol tobulinu, turiu būti dėkinga krūvai skiaučių“, – linksmai nusijuokia Žydrūnė.
Dabar jos kūrinys turi patento numerį. Klausiu, kaip jis vadinasi. Bet kūrėja tik trukteli pečiais ir vėl pakartoja: jis turi numerį. Kaip kalinys. Keistą palyginimą vėl palydi juoku. Bandė sugalvoti audiniui vardą, bet nė vienas nelipo. Mėginu Žydrūnei įpiršti mintį, kad koks nors daugeliu kalbų suprantamas pavadinimas atneštų didesnę komercinę sėkmę, bet ji tik atmeta savo juodus plaukus ant pečių ir išraiškingų blakstienų judesiu parodo, kad tai nėra taip svarbu. Atradusi, kur gali išlieti savo kūrybingumą, ji net metė rūkyti. „Tiek kaifavau, kad negalėjau atsitraukti nuo darbo, jis lyg liūnas mane įtraukė. Na, ir kas, kad jis bevardis, užtai - kilmingas“, – palaimingai taria menininkė.
Pamenu, kai pirmą kartą prieš septynerius metus pamačiau Žydrūnės audiniu dekoruotus džinsus, kilo vienintelė mintis: spalvotas voratinklis, tik ne toks trapus. „Iš pirmo žvilgsnio greičiausiai net nepastebėtum, kaip jis pasikeitė. O pasikeitė smarkiai. Ypač po pernykštės kelionės į Milaną, kur vyko tekstilininkų paroda. Ten tekstilės institute buvo atlikti mano audinio fizikiniai ir mechaniniai tyrimai. Jie buvo labai reikalingi ir naudingi, nes supratau, ką turiu daryti, kad pagerinčiau savo kūrinio kokybę. Prasiplėtė ir jo pritaikymo galimybės. Dabar audinį galima naudoti ne tik kuriant drabužius, bet ir interjere, dekoruojant sienas, kuriant užuolaidas, patalynę. Pernai vasarą važiavau į parodą Italijoje, nes norėjau sužinoti, ką apie tokius kūrinius mano italai. Prieš tai buvau Rusijoje. Ten lankytojai prieina, žiūri, atrodo, domisi, bet kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nusisuka: „Jeigu būtumėte iš Prancūzijos ar Italijos, būtume su jumis dirbę.“ Bet kai tuos pačius rusus sutikau Milane, jie nusistebėjo: „Ir jūs čia?“ Visai kitas požiūris“, – džiaugiasi Žydrūnė, užsienyje prisistatanti trumpesniu – Zydros – vardu. Tokią ją pažįsta ir daugiau nei pusmetį pagrindiniais jos užsakovais tapę italai.

Kuria vestuvines sukneles

Tačiau Ž. Grigonytė neketina tapti masine tekstilininke. Jos hobis – vestuvinių suknelių kūrimas, kur galioja tam tikros taisyklės. Viena pastarųjų jos klienčių buvo praėjusių metų pabaigoje ištekėjusi maratonininkė Živilė Balčiūnaitė. Su būsimąja nuotaka dizainerė pradeda bendradarbiauti iki vestuvių likus pusmečiui. Sako, per tiek laiko įmanoma pasiekti geriausią rezultatą. Žinoma, šventinį apdarą galima ir per mėnesį sukurti. Gerai, kai būsimoji nuotaka tiksliai žino, ko nori. Kiekvienam apdarui Žydrūnė audinį kuria individualiai.
Ar bent svajonėse ji turi susikūrusi savo vestuvių suknelės modelį? „Nežinau, kokie žmonės tuo metu aplink mane bus. Tai labai svarbu renkantis apdarą ypatingai progai. Išties norėtųsi patekti į kokio dizainerio rankas, kuris sukurtų suknelę ar bent jau aptartume viziją, – lyg į svajones leidžiasi menininkė. Ar ji nepasitiki savimi? – Pasitikiu. Bet esu įpratusi rūpintis kitais žmonėmis, kai reikalas sukasi apie mane, renkuosi tai, kas lieka, man viskas būna gerai. Turiu keletą savo vestuvių suknelės idėjų. Kartais vestuvių norisi tik tam, kad užsivilkčiau savo svajonių suknelę (juokiasi). Žinai, man tas procesas būtų įkvėpimas dar labiau tobulinti audinį. Ko nepadarysi dėl savo kūrinio! Jis man lyg kūdikis. Labai jam esu atsidavusi.“

Pakeliui į geresnius santykius

Peršasi mintis, kad dizainerė nėra šeimos žmogus? „Kaip ir kiekvienam, būna tamsesnių ir šviesesnių dryžių... Bet mano audinys niekada neišduos, jis visada teikia džiaugsmą. Tai lyg ir meilės dalis. Kodėl jos turėčiau atsisakyti? Šias mano mintis nesunkiai supras kūrybos žmonės.
Kasdienybę svajoju kurti ne viena, o dviese. Turiu galvoje asmeninį gyvenimą. Kad tai būtų sėkminga, du žmonės turi žiūrėti į vieną pusę, – susimąsto Žydrūnė. Ar jos gyvenime tokio žmogaus dar neatsirado? – Manau, jau atsiranda tas, kuris bando būti šalia manęs, kurio nejausčiau. Aš siekiu būtent tokių santykių. Negalima manęs perauklėti. Tai mėgindavo daryti mano draugės. Tokiais neatsargiais judesiais gali prarasti santykius.“
Paklausta, ar kartais nejaučiamas greta jos nesistengia būti aštuoneriais metais vyresnis italas Antonio Torsello, Žydrūnė bando neišsiduoti: „Reikia pagalvoti. Per anksti ką nors sakyti. Sužadėtuvių žiedo nėra. Esame pakeliui į geresnius santykius. Bet viskas pakeliui. Nieko negaliu užtikrinti. Asmeniniame mano gyvenime iliuzijų nėra. Svajonių? Gyventi harmoningai. Kaip ir kiekvienai moteriai, kartais man kyla minčių, kad galiu gyventi viena, nes niekada nesijausiu vieniša. Kartais dviese gyvenantys žmonės jaučiasi vieniši. Kai turi draugų, šeimą, tavo santykiai su žmonėmis geri, niekada nebūsi vienišas.
Svarbiausias dalykas yra mylėti save. Jei nori pradėti naujus darbus, užmegzti naujus santykius, visada pradėk nuo savęs. Ką tai reiškia? Tai – labai paprasti, moteriški dalykai: savęs priežiūra, sportas, gera nuotaika. Taip gali užsitikrinti gerą dvasinį būvį. Tuomet gali eiti į kažką naują.“
Kaip ir bet kuri moteris, ji nori turėti viską – mėgstamą darbą, darnią šeimą. Bet tai turi būti taip tobula, kad sutuoktiniai vienas kitam netrukdytų ir netrikdytų. Menininkė supranta, kad tai sukurti yra tikrų tikriausias menas, o kaip tai galima sukurti, kiekvienas turi skirtingą atsakymą.
„Kad dėl Antonio galėčiau priimti sprendimą, reikia daug pažinti: jo aplinką, žmones, poreikius. Labiausiai nesinori blogai pataikyti. Mes bendraujame pusmetį, važinėjame vienas pas kitą. Antonio vertinu kaip verslininką, iš jo daug ko galiu pasimokyti. Jis mano draugas, nuostabus pašnekovas. Mano draugės Živilės Balčiūnaitės vestuvėse buvome kartu. Įdomiausia, kad daugelis žmonių ten mus iškart priėmė kaip porą“, – pripažįsta dizainerė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos