Tie, kurie sekė „Eurovizijos“ atranką, neleis sumeluoti – ši porą mėnesių trukusi kova Aistei buvo ne pati lengviausia. Maža to, kad teko kovoti su bronchitu, sinusitu ir, kaip pati sako – dėl visiškai ne laiku užpuolusių ligų „dainuoti ne balsu, o žarnomis“, – atlikėjai teko atlaikyti ir aštrias komisijos kritikos strėles.
Tai dėl kažkam asmeniškai nepatikusios dainos, tai dėl jos įvaizdžio, galiausiai sulaukė pareiškimo, kad šio jos numerio, ginkdie, Europai pamatyti verčiau nereikėtų.
Artėjant finalui, kiekviena atrankos konkurso laida darėsi vis karštesnė. Aistras dar labiau pakurstė prie dalyvius vertinusių komisijos narių paskutinėmis savaitėmis prisijungusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Ji A.Pilvelytei negailėjo kritikos ir komentuodama jos pasirodymus nevyniojo žodžių į vatą: neva šou – pigus, neskoningas, senamadiškas.
Tarp moterų įsiplieskusi kibirkštis neblėso iki pat paskutinių konkurso akimirkų. Dėl sceninio įvaizdžio nuolat kritikuojama A.Pilvelytė į finalą atvyko su principinga žinute: pasirinkusi vilkėti paprastus džinsus ir marškinėlius ji nebyliai sakė – svarbiausia yra pati daina ir tai, kaip ji atliekama, o ne aprangos stilius. Juolab kad įtikti komisijai su juo kaskart tapo vis sunkiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Su džinsais pasirodžiusiai Aistei Pilvelytei – naujas Dalios Ibelhauptaitės smūgis: „Nereikia lipti per kitų galvas“
Šis jos pasirinkimas buvo sutiktas dviprasmiškai. Vieni palaikė dainininkės sprendimą, kiti ir toliau kritikavo. Pasisakyti vėl nevengė ir D.Ibelhauptaitė, po A.Pilvelytės pasirodymo ji sudavė atlikėjai dar vieną smūgį.
„Jūsų paprastumas yra netikras. Jūs vaidinote šį paprastumą, nes norėjote mums kažką įrodyti. Jūs apsimetate. Kiekvienas jūsų jausmas yra parodytas mums“, – komentavo režisierė, vėliau dar pridūrė, kad Aistei reikėtų „nustoti lipti per kitų galvas“.
Žodžiai žodžiais, tačiau A.Pilvelytė sako iki šiol nesupratusi, ką režisierė tuo jai norėjo pasakyti. Ir svarbiausia – kodėl? Atslūgus emocijoms Aistė sutiko mintimis pasidalinti su Žmonės.lt skaitytojais.
Turbūt ne vienam stebėjusiam „Euroviziją“ viduje kirbėjo klausimas – ar judvi su Dalia Ibelhauptaite turite kokių nors praeityje neišspręstų ginčų? Ar įsižiebęs konfliktas yra kažkokių senų sąskaitų suvedinėjimas? Kodėl kilo toks apsižodžiavimas?
Oi, ne. Turbūt nesam anksčiau akis į akį bendravusios. Nieko blogo jai gyvenime nepadariau, neturėjau jokio kontakto. Tačiau būna kartais, žmogaus nepažįsti, o vos sutinki ir supranti, kad energetiškai jis tau tiesiog netinka. Galbūt ir gerbiamą Dalią toks jausmas aplankė. Jai viskas, ką aš dariau, netiko nuo pat pradžių. Tiek dainą, tiek mane kaip atlikėją, kaip asmenybę – norėjo tiesiog sutrypt ir pažemint.
Po to, kai ji išsiliedavo, rodos, jai pagerėdavo. Akys sužibdavo. Tad pagalvokit patys, kiek daug neigiamos energijos žmogus turi būti prisisunkęs, kad menkindamas kitus jaustų emocinį pasitenkinimą?
Jauteisi vienintelė puolama? D.Ibelhauptaitė negyrė ir, pavyzdžiui, Rūtos Ščiogolevaitės.
Kitus ji kritikavo subtiliau. Tačiau į finalą ėjau jau nusiteikusi gauti triskart didesnę purvo dozę. Jaučiausi pozityvi. Mintyse šypsojausi ir galvojau, na, mėtykis, mėtykis tais purvais. Nelimpa jie prie manęs ir tiek.
Žinoma, skaudu. Tiesioginis eteris, tikrai nemalonu klausyti, ką ji kalba. Tačiau suprantu, kad ji tiesiog turi problemų. Normalus žmogus taip nesielgtų. Ji komisijoje tam, kad kritikuotų, ir tą puikiai suprantu. Apskritai, kritiką visuomet priimu, randu, ko iš jos pasimokyti. Tačiau tai buvo jau nebe kritika. Tai buvo asmeniniai įžeidinėjimai.
Sakai, kad iki pažinties „Eurovizijoje“ neturėjote jokio kontakto. Kaip tuomet manai, kodėl aštriausios jos strėlės buvo nukreiptos būtent į tave?
Manau, kad jai nepatiko tai, kad pirmą kartą į jos kritiką atsikirtau. Bet aš negaliu tylėti, kai man ant galvos pilamas purvas.
Būtų sunkiau, jei būčiau silpnesnė. Tačiau esu labai stipri, mane palaužti nėra lengva. Žinote, kai žmogus nori pakomentuoti tavo pasirodymą, bet net nežino, ką pasakyti ir bando dirbtinai surinkti kuo daugiau negatyvo... tai jau juokinga. Po visko pasakiau jai „ačiū, Dalyte“ ir palinkėjau pačios geriausios sėkmės gyvenime.
Kaip manai, šis konfliktas pakišo tau koją finale? Pakeitė kai kurių žiūrovų nuomonę apie tave į ne pačią geriausią pusę?
Žinoma. Komisijos nariai formuoja žiūrovų nuomonę. Ypač tų, kurie nėra tvirtai apsisprendę dėl savo favoritų. Tų, kurie buvo jau išsirinkę lyderius, jokia Dalia Ibelhauptaitė nepakeis nuomonės, nesvarbu, ką ji kalbėtų.
Tačiau lazda turi du galus, negalima taip mėtytis purvais. Juk gali nutikti ir taip, kad kokioje nors situacijoje apsikeisime vietomis. Nors aš nesu kerštinga, niekada nekeršiju.
Gerai, pakalbėkime apie tavo įvaizdį. Finale į sceną žengei vilkėdama kasdieniais laisvalaikio drabužiais, nors prieš tai atrankose pasirodei vis su kita suknele. Kodėl taip kardinaliai pakeitei nuomonę? Ar tai protestas prieš komisiją?
Tai nebuvo protestas. Komisija visuomet sakė, kad reikia „išgryninti“ dainą. Kokią suknelę beapsivilkčiau, vis kas nors trukdė. Nusprendžiau būti savimi, būti kasdieniška – tokia, kokia buvau scenoje. Tai yra tikroji Aistė Pilvelytė – su džinsais, marškinėliai, kedukais. Ėjau ir tik padainavau. Nes taip norėjau.
O nebandė kas nors perkalbėti? Nesakė, kad, na, Aiste, vyk lauk tas emocijas, principus, čia juk finalas, šventė, juk galima ir pasipuošti?
Labai svarbu tai, kaip atlikėjas jaučiasi scenoje. Jei įsispraudžiu į suknelę, apsimaunu kablus – jaučiuosi nepatogiai. O tai trukdo gerai atlikti dainą. Šįkart jaučiausi labai gerai, patogiai, laisvai. Visi man sakė, kad nuostabiai atrodau, nesulaukiau nė vieno neigiamo komentaro.
Ir vis dėlto, jei turėtum galimybę dar kartą pakartoti finalinį numerį – ką nors darytum kitaip?
Tikrai ne. Kiekvieną laidą stengiausi būti kitokia, labai daug ieškojau, norėjau pateikti skirtingai. Tačiau galiausiai supratau, kad reikia tik išeiti ir padainuoti – tą ir padariau.
Tas pasirodymas, į kurį buvo įdėta daugiausiai darbo, širdies – jis buvo sukritikuotas labiausiai. Mes su režisieriumi Donatu Ulvydu padarėme viską, ką galėjome padaryti. Todėl viduje mums ramu.
Ar po visų apsižodžiavimų, negauto komisijos pripažinimo, kuriuo nors momentu buvo nusvirusios rankos?
Ne. Pasikartosiu, bet esu labai stiprus žmogus. Dalios įžeidinėjimai man atrodė nepagrįsti. Visiškai netaktiški. Nebūčiau pagalvojusi, kad tokia moteris kaip ji gali taip mėtytis purvais.
Moku paleisti emocijas, nelaikau pykčio. Jei viską kaupčiau ir laikyčiau savyje, sunykčiau. Susidurti tenka ir su piktais, ir su piktdžiugiškais, nelaimingais žmonėmis. Yra tokių, kas tą savo nelaimę bando atiduoti, perleisti kitam. Bet man kaip vanduo nuo žąsies, viskas nubėga.
Kaip Romas Bubnelis mane apibūdino – esu stipresnė už bet kurį vyrą. Tačiau vis tik žodžiai turi galią, jie gali ir žeisti labiau nei fizinis skausmas, o kartais gali ir nužudyti žmogų.
Visi mes turime jausmus. Kartais nelabai išeina juos paprasčiausiai imt ir užkonservuoti ar tiesiog paleist vėjais. Kaip tu išsikrauni?
Važiuoju pailsėti į Druskininkus, plaukioju, labai mėgstu sportą, daug sportuoju, tai man atgaiva ir kūnui, ir sielai. Mėgstu psichologines knygas, jos sudėlioja mintis ir mąstymą.
Apskritai, knygos yra stebuklingas dalykas. Žinios, supratimas, patirtis leidžia mums gyventi gerai ir neimti į galvą blogų minčių. Kuo daugiau skaitome, kuo daugiau viskuo domimės, tuo daromės stipresni visomis prasmėmis.
Kas tave labiausiai palaikė „Eurovizijoje“, kurių dalyvių parama buvo stipriausia?
Oi, daug kas. Bet sakyti vardais jau nenoriu. Buvo tokių, kurie atėjo, padėjo ranką ant peties, sakė, kad neimčiau į galvą. O kiek aš laiškų gavau! Net pati stebėjausi.
Gerbėjai labai palaikė, sulaukiau net pasiūlymo išvykti gyventi į kitą šalį. Sako vienas – savoj šaly pranaše nebūsi, lietuviai tave sutryps, važiuok kur nors. Bet bent kol kas apie tai negalvoju. Man gera Lietuvoje. Tačiau tas palaikymas veda pirmyn, neleidžia pasiduoti.
Ką tau pačiai davė „Eurovizija“?
Daug visko. Patirties daug davė. Bet iš tikrųjų... pavargome. Tai buvo pati sunkiausia „Eurovizija“, kelias buvo tikrai nelengvas.
Tikrai įdėjome daug pastangų. Ir, kas skaudžiausia, net per finalą komisijos nariai nesugebėjo pasakyti jokio gero žodžio. Norėjosi šventės, pozityvumo, o ne, vis nuleidę galvas, nei vieno gero žodžio neatranda, tik bamba, kaip viskas prastai.
Kelis mėnesius daugiau nieko nematėm. Esu dėkinga Donatui, kad po visko padėkojo mums, visiems atlikėjams, tai buvo labai gražu iš jo pusės. Mes buvome komanda, tai kas, kad visi konkuravome. Tačiau kiekvienas buvome vertas gero žodžio. Ir čia nekalbu apie save, apie visus.
Ar dalyvautum atrankoje ir kitais metais?
Nežinau. Rūta sakė tikrai nebedalyvaus, aš turbūt irgi ne. Bet niekada nesakyk niekada – šventa taisyklė. Kartais galvoju, na, gerai, jei parašysiu gerą dainą ir galvosiu, kad ji puiki, tikrai pabandysiu. Nors kol kas galvoti, kas bus po metų – nesinori.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovaus Donatas Montvydas – į konkursą vyks antrąkart
TAIP PAT SKAITYKITE: Donatas Montvydas turės labai pasistengti, kad švedai leistų „Eurovizijoje“ atlikti salto
TAIP PAT SKAITYKITE: Eurovizinis vakarėlis – be nugalėtojo Donato Montvydo, bet su Egidijumi Dragūnu
