Kalbėdama apie atėjusį laiką sudalyvauti didžiausio Europos muzikos konkurso atrankoje, Anžela Adamovič-Gečienė atvirauja pajutusi, kad tas laikas pagaliau atėjo kai gali drąsiai stoti ant scenos ir varžytis dėl svajonės. Žinoma moteris neslepia, kad pasiruošti tokiam žingsniui prireikė ir nemažai jėgų.
„Ko gero aš tiesiog tam užaugau. Atsirado didžiulis pasitikėjimas savimi. Ties tuo dirbau kelerius metus ir, manau, kad jau užaugau šiam projektui, užaugau „Eurovizijai“. Todėl norisi, kaip ir sako mano daina: imti, daryti, čiupti, paskubėti, nes laikas praeis, – pasakoja atlikėja. – Įvykiai, kad ir patys skaudžiausi, jie priverčia galvoti apie laiką dabar, nes viskas praeina ir lieka už tavęs, tad pagalvojau – metas dalyvauti „Eurovizijoje“.
Pasakodama apie savo kūrinį „Paskubėk“, A.Adamovič-Gečienė pripažįsta, kad ši daina jai brangi, nes su savimi neša prisiminus, sukrėtimus ir pasikeitųsi požiūrį į gyvenimą. „Kūrinys „Paskubėk“ man, be abejo, reiškia daug. Aš galvojau apie šiuos žodžius, raginančius nelaukti ir daryti dabar, paskutinius kelis metus. Tačiau realiai juos naudoti pradėjau po vieno nelaimingo atsitikimo praėjusiais metais, kuris sudavė tokį stiprų spyrį į sėdimąją, kad tiesiog ta filosofija „daryk dabar, nes nežinai kas bus rytoj“ tapo kertiniu pamatu, vedančiu ne tik šiame kūrinyje, bet ir gyvenime“, – apie dainos žodžius, persipinusius su realiais įvykiais pasakoja dainininkė.
Ne paslaptis, kad dainos, kupinos išgyvenimų ar turinčios sąsajų su realiais gyvenimo įvykiais, būna lyriškos ar melancholiškos. Vis dėlto ši daina – trankus ir ryškus eurovizinių durų atidarymas. Anželos teigimu, roko stiliumi atliekamas kūrinys būtent atsipindi tikrąją atlikėjos prigimtį.
„Labai labai seniai svajojau apie savo dainą, kuri būtų būtent roko stiliaus, – juokiasi A.Adamovič-Gečienė. – Tiesiog anksčiau labai baiminausi kaip žmonės priims šį stilių, nes dauguma mėgsta pop stilių. Tačiau praeiti metai buvo lūžio metai mano gyvenime ir pamaniau, kad nebesu „piemenka“, man yra 36-eri metai ir tai jau yra toks amžius, kai tiesiog supranti, kad juk nesvarbu, ką pagalvos kiti. Su tokiu suvokimu ateina ir pasitikėjimas, kuris tuo pačiu duoda jėgų daryti tai, ką nori.“
Kalbėdama apie savęs atradimus ir savo norų išlaisvinimą, Anžela pasakoja, kad būtent roko stilius ją išlaisvina: „Roko stilius man yra labai artimas ir, jei aš koncertuose atlieku pop ir roko stiliaus dainas, tai dainuojant pastarąsias aš viduje pavirstu į tarsi kažkokią antgamtinę būtybę, kuri tiesiog veržiasi norėdama parodyti „štai, čia aš, aš tokia!“, – juokiasi atlikėja. – Roko stilių aš savyje laikiau labai ilgai ir tik praeitais metais išdrįsau save realizuoti kai pradėjau regzti dainą „Paskubėk“ „Eurovizijos“ atrankoms.“
Ko gero, kalbant apie drąsą būtų galima sakyti, kad jos reikia ir savo vėliavą nešant su lietuviška daina. Tačiau Anžela į tai tik numoja ranka ir yra įsitikinusi, kad kaip tik tokiu pavyzdžiu turėtų pasekti ir kitos šalys, dalyvaujančios „Eurovizijoje“.
„Visiškai nebaisu!“, – paklausta ar nebaisu keliauti su lietuviška daina į Eurovizijos atrankas atsako dainininkė. – „Atvirkščiai, aš netgi esu už tai, kad kiekvienas atlikėjas, kuris pasirodo „Eurovizijoje“, dainuotų savo šalies kalba. Ir, nors aš ir nesuprantu ką vienos ar kitos šalies atstovai dainuoja savo kalba, tačiau tai yra taip gražu, kažkas išskirtinio! Tokiu būdu tu parodai savo šalį, dalį jos tradicijų. Todėl dainos atlikimas lietuvių kalba man netgi yra prioritetas.“
Atviraudama apie dainą ir jos lietuvišką tekstą, atlikėja taip pat teigia, kad daina nebūtų išvydusi dienos šviesos be dviejų talentingų žmonių, kurie ne tik paskatino, bet ir svariai prisidėjo, kad „Paskubėk“ išvystų dienos šviesą: „Prie muzikos kūrimo prisidėjo Titas Astafėjevas, o prie dainos teksto – Elena Jurgaitytė. Net negaliu sakyti, kad prisidėjo. Tai jų nuopelnai visu šimtu procentų. Aš tiesiog esu atlikėja, kuri įgyvendino tą tekstą garsiai“, – juokiasi A.Adamovič-Gečienė.
Kalbėdama apie dainos bendražygius, Anžela pasakoja, kad dainoje buvo svarbu ne elementariai perteikti muzikos ritmus ir žodžius, bet viskam suteikti prasmę, kad kūrinys turėtų gilią mintį.
„Tiek Titui, tiek ir Elenai pateikiau savo norus, savo mąstymą, pasaulėžiūrą, ką ir kaip norėčiau girdėti, kokia dainos mintis, kokie žodžiai turėtų nuskambėti. Esu labai dėkinga jiems, kad įgyvendino taip, kaip ir norėjau. Kad rokas skamba su gilia mintimi – „Daryk dabar!“, – kalba atlikėja. – Ir faktas, kad mes, nors ir sakome sau tai, bet ne retai toks padrąsinimas ir lieka tik žodžiais, todėl su šiuo kūriniu norisi nešti tą žinią žmonėms, kad kartais reikia imtis veiksmų, kad judėtume į priekį ir patirtume nuostabių dalykų.“
Vis dėlto, kalbėdama apie darymą, judėjimą į priekį ir neatidėliojimą, Anžela Adamovič-Gečienė su savimi atsineša ir ilgą muzikinę pertrauką. Pasakodama apie ją, žinoma dainininkė neslepia, kad sugrįžimas į didžiąją sceną buvo reikalingas it oro gurkšnis.
„Muzikinę pertrauką lėmė tiek vaiko gimimas, tiek ir drabužių parduotuvė, kurioje mes su Žygimantu patys užsiėmėme tiek prekyba, tiek ir siuvimu. Tai atėmė tikrai daug laiko ir nebeliko laiko scenai... O gal ir aš pati pabėgau nuo jos. Visiškai praradau pasitikėjimą savimi ir, po penkių metų pertraukos, pagaliau susigrąžinau pasitikėjimą savimi ir suvokiau, kad muzika, scena yra tai, be ko aš negaliu gyventi, – atvirauja dainininkė. – Tai mane tiesiog įgalina ir, būtent dainuodama koncertuose, aš grįžtu į save tokią, kokia sau jaučiuosi gražiausia: drąsi, pasitikinti savimi ir svarbiausia – mylinti save, nes nuo savęs mylėjimo gimsta meilė ir aplinkai. Džiaugiuosi vėl galėdama šviesti.“
