Pažįstamas „Labas vakaras, Europa!“ vėl suburs buvusius priešininkus ir sąjungininkus metinei keistenybių, blizgesio ir muzikos šventei, kuri šiemet mini savo 61-ąjį gimtadienį.
Po to, kai 2014 metų Euroviziją laimėjo barzdotas Austrijos transvestitas Conchita Wurst, švedas Mansas Zelmerlowas pernai pasiekta pergale šeštą kartą sugrąžino konkursą į Stokholmą ir priartino savo šalį prie Airijos septynių pergalių rekordo.
Pradinė 42 šalių atstovų grupė ketvirtadienį vakare – po abiejų pusfinalių – sumažėjo iki 26 atlikėjų. Tiesiogiai, be kovos pusfinaliuose, į finalą pateks tik šiemetinio konkurso šeimininkės Švedijos ir konkurso didžiausių remėjų – Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės – atstovai.
Eurovizija oficialiai siekia būti nepolitinis konkursas, bet tuo tiki nedaug kas ir šie metai neatrodo išimtis.
Lažybų punktai laukia dvikovos tarp Rusijos ir Ukrainos, kurią drasko konfliktas, prasidėjęs Rusijai 2014 metais aneksavus Krymą.
Ši dvikova gali būti nuožmi, nes Ukrainos atstovė Susana Jamaladinova turi atlikti dainą „1944“, kurioje kalbama apie Stalino vykdytą Krymo totorių deportaciją.
32 metų džiazo dainininkę ir dainų kūrėją, prisistatančią Jamalos sceniniu slapyvardžiu, kaip pranešama, įkvėpė prisiminimai apie prosenelę, kuri 1944 metais iš Krymo buvo deportuota su penkiais vaikais, drauge su 240-čia tūkst. kitų totorių.
„Kai ateina svetimi, jie ateina į jūsų namus, jie išžudo jus visus ir sako „Mes nekalti, nekalti“, – tokiais žodžiais prasideda daina.
Rusijos pareigūnai ir kai kurie politikai Kryme skundėsi, kad šia daina siekiama juodinti Rusiją. Bet Ženevoje įsikūrę organizatoriai nusprendė, kad daina nepažeidžia konkurso taisyklių, draudžiančių politines kalbas.
„Muzikantai turėtų reikšti savo jausmus, savo tikruosius jausmus, o ne dainuoti beprasmius žodžius, kokius visą laiką girdime“, – sakė atlikėja Stokholme.
Tačiau Maskvos ir Kijevo dvikovą dar gali nustelbti kitas lažybininkų favoritas, prancūzų ir izraeliečių kilmės Amiras Haddadas, kuris atstovaus Prancūzijai su optimistiška daina „J'ai cherché“ („Aš ieškojau“).
Šis simpatiškas 31 metų dantų chirurgas bando sužavėti kitas šalis neįprastu prancūzų pasirodymams triuku: dalis jo dainos bus angliška.
Jei jam pavyks, jis bus pirmasis konkursą laimėjęs prancūzų atlikėjas po beveik 40 metų pertraukos.
Kontroversija dėl vėliavų
Eurovizija nuo pat jos sumanymo Šveicarijoje 1956 metais, per Šaltąjį karą, bando suvienyti besivaidijančias Europos šalis.
Tuo pačiu metu ji visad būdavo ir nacionalistinės konkurencijos atspindys.
„Eurovizija yra visos Europos šventė“, – sakė Švedijos visuomeninio transliuotojo SVT vadovė Hanna Stjarne.
„Europa išgyvena blogą momentą, ji suskaldyta, bet dėl Eurovizijos žmonės gali susirinkti su kibirkštėle akyse“, – sakė ji.
Pirmą kartą per jo istoriją konkursas bus tiesiogiai transliuojamas JAV, per kanalą „Logo“, orientuotą į lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių žmonių bendruomenę.
Eurovizija jau ne vieną dešimtmetį yra itin populiari gėjų sluoksniuose – tokiu mastu, kad vienintelės transliacijų metu leidžiamos vėliavos buvo Jungtinių Tautų (JT) narių, Europos Sąjungos (ES) ir vaivorykštinė gėjų.
Vėliavų klausimas šiemet tapo kontroversijos priežastimi, kai palestiniečiai, velsiečiai, baskai ir net samiai suprato, kad jų vėliavos yra Eurovizijos „juodajame“ sąraše – drauge su juoda „Islamo valstybės“ vėliava.
Galiausiai Europos transliuotojų sąjunga (ETS) sušvelnino taisykles ir leido naudoti „dalyvių šalių, regionų ir vietos vėliavas, pavyzdžiui, velsiečių ir samių“.
Samiams – vietiniams Šiaurės šalių ir Rusijos šiaurės gyventojams – atstovaus dalyvė iš Norvegijos Agnete, kuri nori atsinešti į sceną savo etninės grupės vėliavą.
Iki šiol konkurso laimėtojas paprastai paaiškėdavo gerokai anksčiau, nei būdavo baigtos skelbti šalių skirtų balų lentelės.
Šiemet, kad intriga išliktų ilgiau, organizatoriai nusprendė, kad pirma bus skelbiami šalių vertinimo komisijų rezultatai, o tik paskui – mažiau nuspėjami televizijos žiūrovų balsai.
