Jamalos tėvai Alimas ir Galina sakė nė sekundės nedvejoję dėl savo dukters galimybių laimėti „Euroviziją“, tačiau tuo pačiu stebisi neigiama kai kurių tautiečių iš Krymo reakcija tiek dėl jos dainos, tiek dėl pergalės dainų konkurse.
„Visą laiką, iki paskutinės akimirkos buvome tikri, kad ji užims pirmą vietą“, – sakė Jamalos tėvas Alimas, kuris yra Krymo totorius, kartu su savo šeima ir dešimtimis tūkstančių kitų totorių 1944 metais buvęs ištremtas į Uzbekiją.
„Žiūrėjau konkursą ir nežinau, kas su manimi darėsi, bet dėl kažkokių priežasčių buvau tikra, kad ji užims pirmą vietą“, – savo vyrui antrino Jamalos motina Galina, kurios tėvas iš Armėnijos buvo ištremtas į Kirgiziją.
Jamala, kurios tikrasis vardas yra Susana Džamaladinova, „Euroviziją“ laimėjo su daina „1944“, pasakojančia apie Stalino vykdytą Krymo totorių deportaciją. Šią dainą ji atliko anglų ir totorių kalbomis.
Alimas ir Galina iš tremties į Krymą grįžo devintajame dešimtmetyje, jų šeima įsikūrė nedideliame pajūrio kaimelyje Maloričenskė Krymo pusiasalyje. Būtent čia Jamala augo, lankė vietinę muzikos mokyklą ir, būdama aštuonerių metų, pradėjo mokytis dainuoti. Tačiau jos vokaliniai gebėjimai išryškėjo gerokai anksčiau, dar kūdikystėje, tikina jos motina.
„Kai ji pradėdavo verkti, mano mama pirmoji sakydavo jai: „Tu mano mažoji dainininke“. Niekada nesu girdėjusi taip verkiančio kūdikio, sakydavau: „Ji ne verkia, o dainuoja“, – pasakojo Jamalos motina Galina.
Jamalai meilę džiazo muzikai taip pat išugdė jos motina.
„Kai jos gimė, mano dvi mergaitės, visada joms grodavau. Susana visada užmigdavo klausydamasi Ellos Fitzgerald. Man pačiai patinka džiazas“, – sakė dainininkės motina.
Jamalos pergalė „Eurovizijoje“ pakėlė ukrainiečių, išvargusių dėl politinės situacijos šalyje, nuotaiką, tačiau sulaukė prieštaringų reakcijų Rusijoje ir pačiame Kryme.
„Jiems visiems nepatiko dainos pavadinimas, jie visi reagavo taip, tarsi būtų dalyvavę 1944-ųjų trėmime. Negaliu suprasti, dėl ko jie taip priešiškai nusiteikę prieš tą dainą, net nenutuokiu“, – sakė Galina.
