– Kada ir kaip pirmą kartą buvote pakviestas komentuoti „Euroviziją“? Gal pats pasisiūlėte?
– Apie „Eurovizijos“ konkursą žinojau dar sovietiniais laikais, žinojau, kad nugalėjo ABBA, kad Vakaruose toks konkursas egzistuoja. Bet ABBA man niekada nebuvo kelrodė žvaigždė, nes jaunystėje (kadangi klasikinės muzikos mokiausi muzikos mokykloje, paskui – konservatorijoje ir akademijoje) man visada pagrindinė buvo klasikinė muzika, o tik šalia to rokas, džiazas ir t. t.
Taigi žinojau, kad yra toks konkursas, bet juo kažkaip ne itin domėjausi. Kai 1994-aisiais Lietuva konkurse dalyvavo pirmą kartą, tarsi kažką apie tai ir girdėjau, žinojau, kad dalyvavo Ovidijus Vyšniauskas, kad užėmė paskutinę vietą, bet tada tuo labai nesidomėjau.
O jau, rodos, 1998-aisiais, kai dalyvavo Aistė (Smilgevičiūtė – aut. past.), man pirmą kartą teko padirbėti prie „Eurovizijos“, nes į ją vyko „Muzikinio viešbučio“ nugalėtoja, o aš kaip tik tuo metu buvau projekto žiuri narys. Mes žinojome, kad turime išrinkti atlikėją, kuris vyks į „Euroviziją“. Kadangi nelabai įsivaizdavome, ko tai „Eurovizijai“ reikia, mes rinkomės taip, kad būtų gera atlikėja, gera daina, geras balsas.
Taigi, kadangi buvau žiuri narys, Aistę į konkursą išsiunčiau, teko ir pasidomėti, kaip jai ten sekėsi, pažiūrėjau tų metų „Euroviziją“. Šitaip prie konkurso priartėjau dar arčiau.
Vėliau, 2001 metais, televizijos muzikos redakcijai tuomet vadovavusi Zita Kelmickaitė man paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau vesti laidų apie pasiruošimą „Eurovizijai“, nacionalinę atranką ir t. t. Tuo metu dar nedirbau LRT, bet bendradarbiavau su jais, su Dzintra Varžgaliene ir su visokiomis laidomis. Tai ir pagalvojau, kodėl gi ne? Gal visai įdomu?
Ir 2001-aisiais jau vedžiau nacionalinės atrankos laideles. Vėliau, kai jau atėjo nacionalinės atrankos finalas, man Zita sako: gal tu galėtum jį vesti Sporto rūmuose? Pagalvojau, kodėl gi ne. Taigi jį ir pravedžiau.
Tada Zita sako: o gal tu norėtum nuvažiuoti ir į pačią „Euroviziją“, komentuoti iš vietos? Pagalvojau, kad grupė „Skamp“ buvo geri bičiuliai, smagi kompanija – kodėl nenuvažiavus? Taigi taip nuvažiavau į pačią „Euroviziją“, o ten jau užsikrėčiau eurovizine bacila...
Pasigavau bacilą, nors man galbūt ne tiek iš muzikinės pusės patiko – tuo metu buvo ne itin įdomios dainos, tam tikri eurostandartai – bet patiko pats profesionalumas, pats renginys, jo dydis, jos mastelis ir tai, kaip yra dirbama.
Nuo mūsų nepriklausomybės atkūrimo dar buvo prabėgę gana nedaug laiko ir viskas Lietuvoje vyko mėgėjiškai. Ir staiga tu pamatai, kas yra profesionalus šou, kaip jis yra daromas, kaip su tuo dirbama ir pan. Taigi iš profesionaliosios pusės mane „Eurovizija“ labai sudomino, užkrėtė ir pradėjo patikti.
Kitais metais buvo Talinas, ir ten nuvykau. Po to metus, dėl tuometinių taisyklių, mes praleidome Rygos „Euroviziją“ ir ją komentavau iš Vilniaus studijos kartu su Jonu Vilimu, po to vykau į Stambulą. Na, taip ir pradėjau važinėti. Ir kuo toliau, tuo labiau man „Eurovizija“ tapo įdomesnė ir priimtinesnė net ir muzikine prasme.
Kadaise „Eurovizijoje“ galiojo eurostandartai, tačiau vėliau, tarkim, Turkijoje, Stambule, atsirado turkų pankai, taigi „Eurovizija“ pradėjo labai įvairėti ir netgi muzikine prasme ten buvo galima atrasti visko, ko nori.
„Eurovizija“ man yra įdomi iki šių dienų.
– Ar atsimenate pirmą kartą, kai komentavote „Euroviziją“? Koks jausmas tai buvo? Ar tai buvo svarbus ir didelis reiškinys Lietuvoje?
– 2001-aisiais buvo turbūt pirmasis kartas, tada jau visi pradėjo domėtis „Eurovizija“. Tuo metu, kai konkursas vyko Izraelyje ir jame dalyvavo Aistė, tų susidomėjusiųjų tiek nebuvo.
Manau, kad Izraelio „Eurovizija“ nebuvo nei ypač rodoma, nei tuo metu buvo aiškinama, kas ta „Eurovizija“, o štai jau prieš Danijos „Euroviziją“, kur, kaip ir minėjau, važiavau pirmą kartą (su grupe „Skamp“), buvo nuolat rodomos laidelės. Žmonėms buvo kartojama: „Eurovizija“, „Eurovizija“, „nacionalinė atranka“, „finalas“...
Taip mes žmonėms tiesiog „prikapsėjome“, ir kai šis konkursas vyko Danijoje, jis jau buvo kur kas populiaresnis. Nuo to laiko vis daugiau žmonių stebėjo „Euroviziją“. Vienu metu netgi buvo prieita iki tam tikros isterijos. Turbūt konkursą pradėjo žiūrėti visi. Man teko sutikti ir avangardinio džiazo festivalio organizatorių, ir Muzikos ir teatro akademijos rektorių, kurie mane sutikę pradėdavo šnekėti apie „Euroviziją“. Galvoju – va tau. Net ir žmonės su absoliučiai skirtingais muzikiniais pomėgiais ir skoniais žiūri „Euroviziją“.
Dėl to man gan keistai atrodo tie, kurie sako, kad nežiūri „Eurovizijos“, bet vis tiek viską žino apie ją. Tai, matyt, nori ar nenori, tu ja susidomi. Manau, kad tas trečias kartas ir buvo tas, kada žmonės pradėjo domėtis daug labiau.
– Esate muzikologas, išmanote muzikos teoriją. Visgi muzikos bendruomenė į „Euroviziją“ dažnai žiūri gan skeptiškai. Ar nesulaukiate kritikos, jog neva veliatės į populiariosios kultūros mėsmalę?
– Na, ne... Galbūt kai kurie iš džiazo ar roko bendruomenių tikrai galėjo papriekaištauti, bet tikrai niekada to nesulaukiau. Juolab kad, kaip ir minėjau, kai kurie iš jų ne tik pradėjo stebėti konkursą, bet netgi vėliau jame ir dalyvavo.
Tarkim, Jeronimas Milius yra metalistas, kuris irgi dalyvavo „Eurovizijoje“, galbūt pamatęs, kaip konkurse pasisekė „Lordi“ ir panašioms grupėms. O kažkokių neigiamų atsiliepimų savo atžvilgiu nesu sulaukęs.
– O ar profesinėje veikloje netrukdo tokios sąsajos su vienu konkursu? Ar buvo momentų, kai trukdė?
– To nepastebėjau, nes visą laiką šalia „Eurovizijos“ buvo džiazo muzikos festivaliai, vedžiau ir „Vilnius Jazz“, ir „Vilnius Mama Jazz“, iki šių dienų vedu „Birštonas Jazz“, kartais vesdavau filharmonijoje ir klasikinės muzikos koncertus. „Eurovizija“ tikrai netrukdė, gal netgi kaip tik padėdavo.
Tarkim, būdavo, vesdavau kokį klasikinės muzikos koncertą ir per pertrauką sutikti žmonės, atėję pasiklausyti klasikinės muzikos, prieidavo ir pradėdavo šnekėti apie „Euroviziją“ (juokiasi).
– Yra nuomonių, kad „Eurovizijos“ kokybė sulig metais gerėja. Yra ir sakančių, kad blogėja. Tai kaip yra iš tiesų?
– Manyčiau, kad gerėja. Sutikite, kad konkurso vaizdas kiekvienais metais būna tikrai pritrenkiantis. Aš pats kadaise važiuodavau į kitas šalis komentuoti, o dabar jau nuo Maskvos „Eurovizijos“ komentuoju iš vietos. Taigi iki 2008–2009-ųjų važiuodavau į vietą, matydavau, kaip tai daroma, kad ten tikrai dirba profesionalai.
Tarkim, jeigu „Eurovizija“ vyksta Azerbaidžane ar Ukrainoje, ten yra vietinių žmonių, bet vis tiek pagrindinė komanda būna iš Vokietijos ar Švedijos. Iš jų visi gali pasimokyti, kaip reikia dirbti, ir, ko gero, visi ir mokosi. Tarkime, didžiausios televizinės, techninės naujienos dažniausiai ir yra išbandomos būtent „Eurovizijoje“.
Dabar, tarkime, rodo futbolą ir mes matome tokią ant lyno pakabintą ir skriejančią kamerą, vadinamą „spiderman“. Būtent Kijevo „Eurovizijoje“ ji buvo išbandyta pirmą kartą, iki tol tokių nebuvo.
O „Eurovizijos“ sceną, kuri stovėjo Ukrainoje, paskui nusipirko grupė „U2“ ir su ja važinėjo po visą pasaulį per savo muzikinį turą. Jau vien dėl jų yra įdomu žiūrėti ir sekti „Euroviziją“.
– Yra manančių, kad „Eurovizijos“ vertė nukrito tada, kai buvo atsisakyta gyvos instrumentuotės. Kaip manote, ar visa tai reikėtų grąžinti?
– Tai nebūtų įmanoma techniškai, nes būtų sudėtinga filmuoti gyvai dėl to, kad orkestrui ir dainininkams pasikeisti užimtų pernelyg daug laiko. Ir visgi iki dabar išliko bent tai, kad balsas privalo būti gyvas. Tiek solisto, tiek ir pritariančiųjų balsų.
Anksčiau tarsi neleisdavo dėti balso efektų, dabar jau galima tai daryti, bet vis tiek tai privalo būti balsas – gyvas, neįrašytas. Taigi pats dainavimas išliko. O kalbant apie muzikos kokybę, tai man, tarkim, labai patinka, kad buvo atsisakyta muzikinių standartų, kai sakydavome: va, čia tai eurovizinė daina, o čia tai neeurovizinė.
Dabar niekas nebežino, kas yra eurovizinė daina, tiesiog tai turi būti gera daina, kuria tiki ją išrinkę šalies gyventojai, ir jeigu jie išrinko, jiems patiko, tai su ta daina ir reikia važiuoti. Tiesiog turi būti gera daina, nepaisant jos stilistikos – ar tai popmuzika, ar tai alternatyva, ar šokių muzika.
Tikrai pačios įvairiausios stilistikos atstovai konkurse yra gan gerai pasirodę ir užėmę aukštas vietas. Ar jie grojo metalą, ar alternatyvą, ar latinbaladę, ar tai, ką tik norėjo. Tiesiog visokio pobūdžio dainos yra nugalėjusios, dėl to dabar niekas nežino, kas tai yra eurovizinis standartas, ir man, kaip muzikantui, tai patinka.
Tik dar nepamirškime, kad „Eurovizija“ taip pat yra ir „vizija“, t.y. vaizdas. Labai daug nueita būtent vaizdo linkme. Supraskime, kad dalyvauja dažniausia apie 40 šalių ir reikia kažkuo išsiskirti. O vienas iš būdų išsiskirti, priversti žmogų pakelti telefoną ir balsuoti už tave ir yra tas vaizdas, kurį tu pateiki.
Ir nors Sobralis labai norėjo, kad „Eurovizija“ grįžtų prie tikrosios dainos, šou elementas yra labai gajus, ir manau, kad jis neišnyks. Nes jeigu neturi superoriginalios dainos, tau kažkaip reikia išsiskirti. Ir tada atsiranda ir cirkas, ir šuoliai, ir televiziniai efektai – kas tik nori.
– Jeigu prabėgtume per visą Lietuvos dalyvavimo „Eurovizijoje“ istoriją – kas buvo jūsų favoritai? Ką įvardytumėte kaip reikšmingiausius pasirodymus?
– Jeigu kalbėtume apie geras dainas, iki pat šių dienų manau, kad Aistės „Strazdas“ buvo gera daina. Man visiškai dėl jos ne gėda, nepaisant to, kurią vietą ji užėmė. Tik aš manau, kad jeigu ta daina būtų pasirodžiusi šiek tiek vėliau, pavyzdžiui, Rygos „Eurovizijoje“, kur staiga prasidėjo visi „folkiniai“ motyvai, tokiame kontekste ji būtų užėmusi aukštesnę vietą.
Bet kuriuo atveju, dėl Aistės dainos man tikrai nėra gėda. Beje, jeigu kalbėtume apie tai, ar dėl kurios nors iš dainų man gėda, vargu ar ką nors įvardyčiau. Netgi Aivaro Stepukonio, kurį visi bandė traukti per dantį, daina nebuvo labai jau bloga. Visiems kliuvo beretė, nes reikėjo prie kažko prisikabinti. Niekas nesikabino prie dainos, tai prisikabino prie beretės. Žodžiu, nebuvo dainos, dėl kurios man būtų gėda.
O tos gerosios dainos – Montvydo dainos tikrai buvo geros, ne veltui jos užėmė gan aukštas vietas, o kai dabar neseniai vėl išgirdau grupės „Skamp“ „You Got Style“, pagalvojau – visai šauni daina. Įsimintinas buvo ir „LT United“ „Eurovizijos“ „trolinimas“, bet tai jau buvo daugiau gera idėja nei gera daina.
– Stebėdamas, kaip lietuviai renka atstovus „Eurovizijai“, ką galėtumėte pasakyti apie mūsų muzikinį skonį? Ar mes mėgstame keistą muziką?
– Na, keistą muziką vargu ar mėgstame. Štai buvo grupė „Fusedmarc“, kurie atstovavo alternatyviajai muzikai, ir mane, tiesą sakant, net šiek tiek nustebino, kad būtent tą dainą ir būtent tais metais išrinko Lietuvos žmonės. Dėl žiuri negalima nieko sakyti, nes tarp žmonių ta daina taip pat užėmė pirmą vietą. Žodžiu, visi nutarėme, kad su alternatyva mes galime nustebinti.
O šiaip, kalbant apie muzikinį skonį, sudėtinga ką ir pasakyti. Tarkim, pas mus Montvydas dalyvavo su švedų autorių sukurtomis dainomis, kiti dalyvavo su savo vietinėmis... Nepasakyčiau, kad mes kažkuo labai išsiskiriame, jeigu lyginsimės su šiaurinėmis ir vakarinėmis šalimis.
Vienu metu labai išsiskyrė Balkanai, kurie siųsdavo balkaniškas dainas ir jos užimdavo gana aukštas vietas. Dėl to mes labai pykdavome. Bet kai Balkanai nustojo dainuoti balkaniškas dainas, atsirado švediškų motyvų, pažiūrėkite – atsidūrė dugne. Man asmeniškai nacionalinis muzikos motyvas visiškai patinka ir galbūt visai pritarčiau tam, kad būtų dainuojama lietuviškai ar net būtų atliekamos dainos su etnoelementais. Nemanau, kad tai būtų labai blogai.
– Užsiminėte apie švedus. Skandinavų šalys, rodos, „nulaužė“ „Eurovizijos“ sistemą ir kaskart pasirodo labai gerai. O kodėl to padaryti nepavyksta mums?
– Dėl to, kad Švedijoje popmuzikos verslas yra labai aukšto lygio, ten yra gausybė kompozitorių, kurie tiesiog specializuojasi kurti eurovizines dainas, seka, kas tuo metu yra madinga. Jie yra „Eurovizijos“ specialistai ir jie kuria ne tik švedams. Tarkim, net ir azerbaidžaniečiai nugalėjo su švediška daina, ir švediškų dainų, jeigu neklystu, kiekvienoje „Eurovizijoje“ būna bent trečdalis.
Švediškos dainos turi savitą skambesį, melodiką, jų priedainis aiškus, jį gali iš karto įsidėmėti ir, kaip matome, tai pasiteisina. Negali sakyti, kad jie atrado auksinę formulę, nes tuo atveju nugalėtų, bet jie įsivaizduoja daugiau ar mažiau europinį skonį, kas galėtų visiems ar bent daugumai patikti.
Nors, tarkim, Pietų šalims, kokiai Serbijai, švediška muzika nepatinka, man tai pasakė patys serbai. Jie teigė, kad balsuoja vieni už kitus ne todėl, kad yra kaimynai, o todėl, kad užaugo su tokia muzika ir būtent tokia jiems ir patinka. Jie sakė, kad balsuoja ne už šalį, o už dainą, nesvarbu, ar ją atlieka kroatas ar kas kitas.
– Sakoma, kad šiais laikais „Eurovizijoje“ politikos, balsavimo už draugus ir kaimynus beveik neliko. Ką apie tai manote jūs?
– Manau, kad liko. Yra tokių reiškinių, kurie iki šiol šypseną kelia. Tarkim, Turkija ir Azerbaidžanas, Kipras ir Graikija. Jų daina gali būti gera, gali būti bloga, bet visą laiką aišku, kad jie vieni kitiems skirs po 12 balų. Ir tai dažniausiai juokingai atrodo, juolab kad 12 balų dažniausia neišgelbsti. Tu gali gauti 12 balų, bet nieko negavęs iš kitų, būsi dugne. Tai yra tarsi geopolitinis reveransas.
Mes dėl to dažnai pykstame, nors patys visuomet tikimės didelių balų iš latvių, tikimės iš tų šalių, kur yra lietuviška diaspora, kur daug mūsų emigrantų. Negali pykti, kai patys to norime. „LT United“ pavyzdys parodė, kad galima gauti vidutinius, šiek tiek didesnius ar mažesnius balus (nebūtinai po 12), bet iš visų šalių – ir taip galima pasiekti aukštą vietą.
Svarbu, kad visi tave įsidėmėtų ir skirtų šiek tiek balų. Jeigu visi tau skyrė bent po šiek tiek, tikrai būsi labai aukštoje pozicijoje.
– O mes patys esame objektyvūs, kai balsuojame?
– Manau, kad daugiau ar mažiau – taip. Aišku, turbūt kiekvienas pagalvojame apie „broliukus“, kad reikia ir už latvius pabalsuoti. Jeigu jų tikrai gera daina, tai duodi jiems 12 balų, jeigu prastesnė, duodi mažiau. Vieni kitiems tikrai skiriame „broliškus“ taškus. Tik galbūt to nedarome taip akivaizdžiai, kaip anksčiau minėtos šalys.
Tai nežinau, ar tai yra objektyvu, ar mums iš tikrųjų taip jau patinka ta latviška daina, bet tai yra pateisinama visame „Eurovizijos“ kontekste. O už visus kitus, manau, balsuojame pakankamai objektyviai – skiriame balsus tiems, kurie tiesiog patiko.
– Ar tiek metų dirbant su šiuo konkursu nepasidaro lengviau atspėti, kas tais metais pateks į geriausiųjų dešimtuką?
– Kartais mes žaidžiame tokius žaidimus. Tikrai ne šimtu procentu atspėji, ypač tuos, kas nugalės. Bet geras dainas daugiau ar mažiau jauti, o dar labiau – kai matai visą kontekstą. Dažnai, kai išrenkame dainą, žmonės klausia: tai kelintą vietą ji užims? Bet iš tikrųjų yra labai sunku pasakyti, nes tuo metu dar nežinai „Eurovizijos“ konteksto, kas ir kokias dainas atsiuntė.
Vėlgi, pozicija priklauso ir nuo to, kas dainuoja prieš ir po atlikėjo, kurioje „Eurovizijos“ dalyje jis pasirodo. Iš tokių smulkių niuansų labai daug susideda. Be to, jau daugybę kartų esu aiškinęs, bet ne visi supranta, jog tai, ką mes visi matome, yra jau ketvirtas koncertas. Prieš tai būna trys identiški koncertai. Kai pasižiūri pirmąjį, antrąjį, jų visą eigą, maždaug gali spėti, pateksime ar nepateksime į kitą etapą.
Kol „Eurovizija“ dar nevyksta, atspėti yra sunkiau, nes daugiausia girdime tik studijinius įrašus, o studijoje dažniausiai visi būna dievai. Bet kai atlikėjas scenoje pustoniu nepataiko į toną, galima manyti, kad jis turbūt labai jaudinasi ir jam vis tiek kas nors scenoje bus negerai. Gal jis apskritai silpnas atlikėjas ir rinkdamasis, už kurį balsuoti, tu dažniausiai pasirinksi savimi užtikrintą ir atsipalaidavusį dainininką. Nebent tau taptų gaila to pasimetusio eurovizininko ir tu jam atiduotum savo „gailesčio ir palaikymo“ balą.
– Ar pats mėgstate tokią eurovizinę muziką? Ar klausytumėte jos laisvalaikiu?
– Hm, na, suprantu, kad dabar „Eurovizijoje“ yra pačios įvairiausios muzikos. Yra dainų, kurių klausyčiau savo malonumui, yra tokių, kurias leisčiau radijuje, jeigu jos užima aukštas pozicijas. Dažnai klausausi dėl to, kad toks jau yra darbas. Kai dainos būna renkamos, visada jas perklausau ir pasižiūriu klipus, bet tai turbūt yra daugiau dėl darbo.
Dėl malonumo – anksčiau dažniausiai atsiveždavau eurovizinius diskus iš „Eurovizijos“, bet ar aš jų klausydavau? Ne, matyt, juos daugiau panaudodavau radijui. Kai rengiu radijo laidas ir žinau, kad daina man ne itin patinka, bet ji užėmė trečią vietą populiariausiųjų lentelėje ir šiaip yra nebloga popdaina, visada ją paleisiu savo laidoje, nepaisydamas to, kad man ji ne itin patinka.
Dažniausia tos dainos, kurios man iš tikrųjų patinka, nebūna tarp nugalėtojų (juokiasi). Na, gal buvo išimtis – Sobralis, kurio aš tikrai galiu klausyti savo malonumui, galiu išklausyti jo visą koncertą, tarkim, jo koncertai Lietuvoje buvo visiškai fantastiški.
– Nors užsiminėte, kad būtų sunku nuspėti, kas laimės „Euroviziją“, visgi yra tikinčių, jog, tarkim, statistiškai laimėti padeda balta apranga. Kas dar gelbsti? Ar yra kokia formulė?
– Prieš gerą dainą nebus jokių argumentų. Jeigu sukūrei tikrai gerą dainą, tai tau nereikės nei baltų drabužių, nei šou, nei dar ko kita. Sobralis įrodė, kad savo charizma, tokiu keistumu, savo muzika gali imti ir nugalėti.
O šiaip tai manau, kad labai svarbu yra viskas – visų pirma, gera daina, tuomet – charizma, atlikėjas turėtų būti charizmatiškas. Yra tokių žmonių, kurie, net su jais nešnekėjus ir net nebendravus, iškart atrodo simpatiški. Tokie, kurie galbūt pakeri šypsena. Taip pat turi būti ir gera režisūra, nes visgi dainą reikia pateikti taip, kad žiūrovai ją įsimintų. Taigi, turint gerą vaizdą, dainą ir atlikėją, manau, galima pakilti aukštai.
Tiesą sakant, šiemet mes tą ir būtume turėję – buvo ir gera daina, ir geras atlikimas, gera choreografija, pats Vaidotas yra charizmatiškas. Manau, kad šiemet turėjome tikrai daug šansų užimti aukštą poziciją (nebūtinai nugalėti, nors tikiu, kad galėjome ir nugalėti). Esu 100 proc. tikras, kad būtume patekę į 10-uką.
– Kas būtų buvę mūsų didžiausi konkurentai?
– Net sunku įvardyti. Manau, kad islandai yra į tą pačią pusę, Australijos daina yra muzika, kurią būtų galima taip pat priskirti ne banaliam, o alternatyviam pop. Australė man tikrai patiko ir manau, kad ji turėtų patikti tai pačiai publikai, kuriai patinka ir „The Roop“.
Nors iš tiesų buvo gana daug gerų dainų. Štai, pavyzdžiui, Armėnijos dainą reikia matyti, nes klausant per radiją ji galbūt ir ne tokia įsimenanti, bet kai pamatai atlikėją scenoje, jos judesius, ta muzika visai kitaip suskamba. Jeigu būtų parengtas tikrai geras šou, Armėnija tikrai galėjo būti viršuje. Rusų daina buvo labai žiūrima internete ir, matyt, taip pat nebūtų paskutinė. Labai nebloga Bulgarijos daina. Tad į aukštas pozicijas galėjo pretenduoti tikrai daugiau nei 10 dainų.
– Užminsiu ant žaizdų ir vėl, bet visgi tai yra vieninteliai metai, kada „Eurovizija“ neįvyko. Kaip vertinate šiųmetį sprendimą „Euroviziją“ atšaukti?
– Liūdna. Manau, kad šiemet mes turėjome kaip niekad daug šansų nugalėti. Paprastai iš žiniasklaidos ir apskritai interneto galima matyti, koks yra susidomėjimas daina. Tai šiemet „The Roop“ daina domino labai daug ką. Turbūt matėte, kaip buvo šokamas tas šokis ir pati daina pergrojama įvairiais stiliais, tarp jų ir metalo. Tai buvo labai didžiulis išankstinis susidomėjimas, jis paprastai daro didelį spaudimą tiems, kas balsuos, nes kai žinai dainą, dažnai renkiesi balsuoti.
Todėl manau, kad viskas buvo padaryta teisingai – ir daina gera, ir susidomėjimas didelis. Labai gaila, kad šiemet praradome šitą šansą, o kitais metais jau turės būti kitos dainos. Galės būti tas pats atlikėjas, bet daina turės būti kita. Tai yra labai gaila. Galbūt tai yra teisinga, nes, pagal taisykles, „Eurovizijoje“ dalyvauja naujos dainos, jos, rodos, negali būti praskambėjusios iki spalio 1 d., jos turi būti šviežios.
Jeigu dabar konkurse dalyvautų pusantrų metų senumo dainos, daug kas sakytų, kad jas jau žino, kad jos jau atsibodo. Susidomėjimas, ko gero, būtų mažesnis, o to „Eurovizijos“ rengėjai tikrai nenori. Tad galbūt tas sprendimas yra teisingas, bet labai negailestingas.
– Na, žiūrovai siūlė daryti alternatyvius online konkursus.
– Europos transliuotojų sąjunga aiškino, kad tokiu būdu nebus tos vienybės dvasios... Jeigu pats būčiau pagrindinis „Eurovizijos“ prodiuseris, nežinau, ar būčiau pasirinkęs šitą sprendimą. Nors manau, kad esant karantinui galbūt būtų buvę ir įmanoma padaryti tą konkursą online. Kodėl gi ne?
Aš bent pats to tikėjausi ir buvau tos idėjos šalininkas. Man tiesiog gaila įdirbio tų atlikėjų, kurie stengėsi šiemet, kurie padarė taip, kad išvažiuotų, ir staiga – viskas. Taigi manau, kad buvo galima daryti konkursą nuotoliniu būdu, be žiūrovų, bet tai yra tik mano nuomonė. Galbūt tai irgi būtų sulaukę daug žiūrovų, nes dainų šiemet yra tikrai yra labai gerų.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie nuoširdžiai nemėgsta „Eurovizijos“? Kokią vertę ji turi?
– Jeigu nepatinka, tai ir nežiūrėk (juokiasi). Bet aš iš patirties žinau, kad tie, kuriems nepatinka, kažkodėl vis tiek domisi, komentuoja ir žiūri. Jie konkurso neignoruoja. Vadinasi, „Eurovizija“ jų sąmonėje ar pasąmonėje vis tiek užima kažkokią vietą. Kiekvienas elgiasi, kaip jis nori.
Pati „Eurovizija“ yra smagus tarptautinis žaidimas. Manau, kad joje reikia dalyvauti, nes ten dalyvauja Europos šalys, o tu gali parodyti, kas tu toks esi, kokia tavo šalies muzika... Kitas turi galimybę kažką sužinoti naujo apie tavo šalį. Tai yra tikrai geras renginys, jame nebūtina ieškoti muzikinių aukštumų, nes tai yra ne tik muzikinis, bet ir vaizdo, kūrybiškumo, technologijų prasme įdomus konkursas, geras šou, kuris, pagal žiūrimumą, kiek žinau, nusileidžia tik olimpiadai. Tai antras šou pagal žiūrimumą pasaulyje.
Jeigu tu nenori prisijungti, nori būti individualistas – būk. Tiesiog taip būsi absoliuti mažuma.
– Ar po šitiek metų komentuojant „Euroviziją“ dar visa tai neatsibodo? Ar vis dar atrandate tai, kas jums būtų įdomu?
– Visiems įdomu, ne tik man. „Eurovizija“ yra tarsi toks muzikinis-sportinis žaidimas – kaip padaryti, kad būtum kuo aukščiau. Tas sportinis azartas mane lygiai taip pat pagauna kiekvienais metais iš naujo, visgi įdomu, ką kiti siunčia, ką kiti groja, kiek mūsų daina turi šansų, ar ji jų neturi...
Tas sportinis azartas visgi yra ir jis negali atsibosti. Juk jeigu tu žiūri futbolą, ar tau jis atsibosta, nors tu žiūri jį jau 50 metų? Ne. Tu turi savo komandą, tu už ją sergi. Tai „Eurovizija“ yra tarsi sportinės-muzikinės varžybos ir tas varžybinis momentas, manau, dar ilgai nieko nepaleis ir visiems bus įdomus.
