Anot D.Užkuraičio, svarbiausia „Eurovizijoje“ yra dalyvio pasirodymas, o ne jo reklaminė kampanija – būtent jis ir lemia galutinius šalies pasiekimus. „LT United“ pavyzdys parodė, kad viešumo „Eurovizijos“ dalyviui išvis nereikia. Mano giliu įsitikinimu, reikia orientuotis į tas tris minutes pasirodymo konkurse, nes būtent tada didžioji dalis, absoliuti dauguma žiūrovų tave mato pirmą kartą. Važinėti, daryti turą – tame prasmės nematau. Prasmės yra išnaudoti turimus kontaktus – mėginti patekti į kitų šalių radijus ar televizijas“, – sako D.Užkuraitis.
 |
| Darius Užkuraitis |
Anot eksperto, reklaminė atlikėjo kampanija gali būti įdomi tik patiems didžiausiems „Eurovizijos“ gerbėjams, kurie, anot pašnekovo, sudaro gal 10 procentų visų konkurso žiūrovų. Tačiau ir jiems ant lėkštutės „prekės“ paduoti nereikia: „Tiems, kam tai iš tikrųjų yra svarbu, visą medžiagą gauna savais kanalais – parsisiunčia dainas, gal net nuotrauką, ir dėliojasi. Visada galima šio to surasti.“
Paskutinį kartą „Eurovizijos“ konkurse D.Užkuraitis buvo kai Lietuvai atstovavo Sasha Song, tąsyk konkursas vyko Maskvoje, Rusijoje. Vyras prisimena ir vietoje organizuotas atlikėjų akcijas, kai šie žurnalistams ir gerbėjams dalijo savo atributiką. Ar to tikrai reikia D.Užkuraitis tikina nežinąs.
„Paprastai yra tas „būtinasis“ rinkinys, nors nemanau, kad jis būtinas – tai kompaktinis diskas, medžiaga apie atlikėją. Tačiau vėl galime prisiminti „LT United“, kurie visiems dalino tokius žnybtukus. Tie žnybtukai buvo visiška viršūnė – visi juos norėjo gauti, nors, rodos, nieko bendra čia su muzika ir nėra. Apskritai reikia turėti koncepciją ir strategiją, o jokios reklamos irgi gali būti strategija. Niekur nesireklamuodamas ir nesirodydamas tampi dvigubai įdomesnis už tą, kurį kiša visur“, – įsitikinęs ekspertas.
Reklamos reikia rėmėjams
Savo ruožtu į „Euroviziją“ jau išsiuntęs Sashą Song ir Donatą Montvydą, o dabar A.Pojaviui talkinantis M.Tyla sako, jog šių metų Lietuvos atstovui koją kiša tai, kad jis gyvena svetur. Vis dėlto šiuo metu daroma viskas, kas tik įmanoma, jog A.Pojavio dainą išgirstų kuo daugiau žmonių.
 |
| Martynas Tyla |
„Žinoma, reklama nepamaišytų, tačiau ką daryti, kai žmogus gyvena ne Lietuvoje? Jis grįžta jau šią savaitę, pasirodys „Chorų karuose“, pirmadienį koncertuos „Oze“. Viską darome pagal galimybes, tačiau nuo to, kiek jis kartų padainuos Lietuvoje, rezultatas nesikeis. Galbūt nušvisime balandžio pabaigoje, kai Andrius pasirodys Amsterdame – mažosios „Eurovizijos“ koncerte. Gal to ir pakaks, nors per daug reklamos nebūna niekados“, – sako M.Tyla.
Vyras pabrėžia, jog atlikėjo savireklama tampa reikšminiu aspektu ieškant rėmėjų. Antai jei esi menkai matomas, lėšų pasirodymui gali ir nesurinkti. „Reklama turi įtakos rėmėjų paieškai. Lyginant Donatą ir Andrių, su Andriumi yra žymiai sunkiau – jis yra naujas veidas, todėl atsakymų mažai, nors išsiųstas ne vienas pasiūlymas“, – apgailestauja M.Tyla.
Apie A.Pojavio savireklamos kampaniją Malmėje, Švedijoje, kur gegužės viduryje ir įvyks „Eurovizijos“ konkursas, M.Tyla dar negalvoja – nei žnybtukų, nei A.Pojavio kompaktų nedalins. „Tai visiškai nereikalingas dalykas, tikra atgyvena. Pernai būdami konkurse net sulaukėme organizatorių padėkų, kad „neužkrovėme“ spaudos centro šiukšlėmis. Kas iš to, kad tu kažkokiam žurnalistui paduosi kompaktą? Tų rašančių ir prašančių kompaktų kiekvieną dieną atsiranda po penkis šešis. Kas nori, tas gali nusipirkti diską parduotuvėje arba internete – mes ne labdaros organizacija, kad dalintumėm viską į kairę ir į dešinę“, – nukerta pašnekovas.
Viskas kainuoja pinigus
Tuo tarpu Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovas A.Giržadas tikina, jog užsienyje atlikėjas yra matomas tiek, kiek į jį investuojama, o didžioji dalis užsienio šalių suinteresuotumo kainuoja pinigus. Jų lietuviai tokiems reikalams neturi, todėl sukasi pigiai. „Kiek kas paprašo Andriaus duoti interviu, tam jis ir duoda – nusiunčia atsakymus ir gimsta interviu. Ir daina yra iš esmės išplatinta, neaišku tik, kiek kas ją groja – kiek tik nori“, – sako A.Giržadas.
 |
| Audrius Giržadas |
Anot jo, skirtingų šalių atstovų šmėžavimas užsienio spaudoje, net „Youtube“ kanale esančių mygtukų „patinka“ ir „nepatinka“ paspaudimų skaičius dažniausiai byloja ne apie gerbėjų suinteresuotumą, bet apie reklaminę kampaniją. „Tai piaro reikalai, kurie kainuoja pinigus. Jei, pavyzdžiui, Bulgarijos atstovas dažniau pasirodo užsienio spaudoje dar nereiškia, kad jis – labiau įdomus už Andrių. Greičiausiai tai reiškia, kad tie straipsniai yra užsakyti“, – patikina A.Giržadas.
Savo ruožtu delegacijos vadovas patikina aktyviai užsiimantis mainais su kitų šalių delegacijomis – duoda informacijos apie Andrių, mainais išplatina informaciją apie jų atstovą. Tačiau LRT žiūrovus supažindina su kiekvienos šalies dainininku – parodo jį ir dainą išklausyti leidžia bent po kartą.
Kalbėdamas apie savireklamos kampaniją pačiame konkurse A.Giržadas taip pat prisimena pernai metus, kai D.Montvydas Azerbaidžano sostinėje Baku dalijo atvirukus su dainos pavadinimu „Love is blind“ – jokių kompaktų, jokių aprašymų spaudai.
„Tada organizatoriai mus sveikino – sakė „ačiū dievui, reikia baigti šitą turgų“. Yra tokių, kas dalija kompaktus, usb raktus, bet savo akim mačiau, kas po to su tais daiktai daroma – kompaktus žurnalistai paima savo asmeninėms kolekcijoms, usb įsideda į kišenę, dar kokią tašytę mielai priglaudžia, žodžiu, viską, kas naudinga, o visa kita išmeta į šiukšlių dėžę – tai koks malonumas po to eiti aplink areną ir matyt savo veidą šiukšlių dėžėje? Galų gale, juk informaciją apie kiekvieną dainininką žurnalistams ir taip suteikia konkurso organizatoriai“, – svarsto pašnekovas.
Juokas pro ašaras
Vyras prisimena ir šypseną keliančių reklaminių kampanijų, organizuojamų prieš pat „Eurovizijos“ konkursą, kai dėmesys į atlikėją kreipiamas itin dirbtinai ir juokingai. „Pavyzdžiui, Graikija dirbtinai kuria triukšmą apie save – atvažiuoja patys su keturiom televizijos kamerom, blykstėm pleškina savo atstovą ir mėgina visų dėmesį atkreipti, ažiotažą kuria. Po to paaiškėja, kad ir tos kameros, ir fotoaparatai tušti, jokios ten medžiagos ar nuotraukų nėra“, – juokiasi A.Giržadas.
Būna, sako, ir visai apgailėtinų variantų, maldaute maldaujant atsiųsti daiktų. „Rašo kasdien beveik kas tik nori savo prašymus atsiųsti kompaktą, neva yra didžiausi konkurso gerbėjai. Galiu net pacituoti vieną – visus tuos metus, kiek esu delegacijos vadovas, vis tas pats laiškas ateina, siunčiamas visoms šalims. Rašo taip: „Sveiki, turiu neįgalų brolį, kuris yra didžiulis „Eurovizijos“ gerbėjas, gal galit atsiųsti kompaktą“. Aišku, parašo dar tame šablone, kad „man labai patinka jūsų atstovas“, bet ir susipainioję yra – gavom laišką tokį, kad „miela Latvija…“ Belieka ignoruoti“, – šypsosi A.Giržadas.
