– Iki „Eurovizijos“ lieka vis mažiau laiko. Kaip ruošiesi konkursui?
– Kol kas viskas klostosi tiesiog puikiai. Labai daug repetuoju ir šiuo metu jaučiuosi visiškai pasiruošusi konkursui. Laimėjusi nacionalinę atranką ėmiau bendradarbiauti su Lenkijos prodiuseriais bei rėmėjais. Džiaugiuosi radusi tokių nuostabių žmonių bendradarbiavimui. Esminis dalykas man – dainos atlikimas konkurse, o ne su daina supažindinantys turai ar specialūs triukai pasirodymo metu, taigi daugiausia dėmesio skiriu vokalui – noriu sudainuoti kaip įmanoma geriau.
– Papasakok, kaip plėtojosi tavo karjera?
– Ėmiau dainuoti dar būdama šešerių. Dalyvavau galybėje vaikų ir jaunimo dainų konkursų įvairiose šalyse, daug kartų tapau laureate. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra didelio masto konkursas „Dainų dainelė“ – jo laureate tapau net šešis kartus. Nuo mažų dienų žinojau norinti tapti dainininke, taigi stengiausi dalyvauti visuose konkursuose, kurie man atrodė įdomūs. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokausi džiazinio dainavimo ir vokalo, tikiuosi šią vasarą pabaigti magistrantūrą.
Sakyčiau, didysis lūžis mano karjeroje įvyko, kai pasirodžiau populiariame klasikinės muzikos televizijos projekte „Triumfo arka“. Aš nelaimėjau, tačiau sulaukiau daug dėmesio – padaugėjo kvietimų dainuoti koncertuose, kituose projektuose, įskaitant net dainavimą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Manau, man sekasi puikiai – per savaitę scenoje pasirodau kelis kartus, dalyvauju daugelyje televizijos šou. Nors dėl pasiruošimų „Eurovizijai“ tai ir teko apriboti.
– Kaip nusprendei dalyvauti nacionalinėje atrankoje?
Na, daugelis žmonių manęs klausė, ko ten einu, juk puikiai gyvenu ir be „Eurovizijos“. Tiesa ta, kad norėjau naujos dainos.– Na, daugelis žmonių manęs klausė, ko ten einu, juk puikiai gyvenu ir be „Eurovizijos“. Tiesa ta, kad norėjau naujos dainos. Juk žinote, kokia situacija – įrašų industrija merdėja, niekas nebeperka albumų, žmonės nustojo kurti naujas dainas ir pasikliauja koncertų metu atliekamais koveriais. Na, bent jau Lietuvoje taip yra. Man tai pabodo, o „Eurovizija“ buvo puikus pretekstas paprašyti savo draugų – Pauliaus ir Andriaus – parašyti man naują dainą. Per kelias dienas jie sukūrė „C’est ma vie“, įrašėme ją ir dalyvavome konkurse. Viskas labai paprasta!
– Kaip jautiesi dainuodama „C’est ma vie“?
– Atlikdama ją jaučiuosi pakylėta. Tai įdomu, nes ši daina nėra pati linksmiausia. Tačiau pasitelkusi ją noriu perteikti geras emocijas, šilumą ir meilę – bent jau taip aš jaučiuosi dainuodama. Daina pakelia mane nuo žemės, tikiuosi, ir klausytojai panašiai jausis klausydami mano dainos.
– Kaip nustebinsi Europą?
– Nevykstu į „Euroviziją“ kažko stebinti. Net nemanau, kad įmanoma nustebinti „Eurovizijos“ žiūrovus – jie jau yra matę tiek daug pasirodymų, skirtingų šou. Mano ginklas yra mano balsas, nuoširdumas ir šiluma. Tikiuosi, žmonės tą pastebės. Neturiu jokios strategijos, kaip nustebinti, šokiruoti ar pritraukti žmonių dėmesį.
– Ar anksčiau žiūrėdavai „Euroviziją“? Ką įsiminei geriausiai?
– Žinoma. Stebiu konkursą nuo vaikystės, kai dar žiūrėdavome jį su tėvais. Tai toks spalvingas šou, kad visi jį žiūri kasmet – čia kaip „Mis Pasaulio“ rinkimai ar kas nors panašaus. Žiūrėti – tai ritualas. Kalbant apie įsimintinus pasirodymus, būtina paminėti „Lordi“ – jų pasirodymo metu raičiausi iš juoko ant grindų. Didelį įspūdį paliko ir Ruslana – iki tol nebuvau mačiusi tokio energingo pasirodymo.
– Ar girdėjai Azerbaidžano atstovų dainą? Ką manai apie „Running Scared“?
– Jūsų šalis visuomet siunčia stiprius atstovus, įdeda daug pastangų į pasiruošimą konkursui. Šie metai – ne išimtis. Daina įsimintina ir, manau, ji sulauks atitinkamo dėmesio.
– Įvardink, kas yra tavo šių metų favoritai?
– Neturiu favoritų, tačiau man patinka prancūzų dainos skambesys.
