„Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje pasirodo daug nematytų atlikėjų, kurie turi progą padainuoti ir prisistatyti publikai, be to, kiekvienas iš jų pasižymi unikaliomis savybėmis: puikiu balsu, šokiu, ar įvaizdžiu. Todėl šią atranką labiau vertinu kaip koncertą. O rimti pretendentai iš minios išsiskyrė jau iškart, tai – Aistė Pilvelytė, Rūta Ščiogolevaitė, Donatas Montvydas ir Ruslanas Kirilkinas; jie paprasčiausiai yra ryškesni“, – LRT radijo laidoje „Muzikos valanda“ kalbėjo K.Šiaulys.
Specialistas pastebi, kad „Eurovizija“ neapibrėžia jokios pasirodymų stilistikos ar krypties. Tai yra dainų konkursas. Dainininkas, žinodamas, kad jam skirtos tik trys minutės, turi įsigilinti į savo asmenybę, psichologiją, net temperamentą, ir visa tai parodyti scenoje. Vertindamas praėjusių metų nugalėtojus, muzikos apžvalgininkas išskyrė kelias pasirodymų ir kūrinių kryptis.
Prognozuoti, kas nugalės nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, yra sunku, nes kartais žiūrovai ima ir iškrečia pokštą, kaip nutiko 2010-aisiais.
„Pirmoji – sinkretiniai kūriniai, kuriuose labai svarbus yra vokalas, šokis, plastika, scenografija. Pvz., Ukrainos atstovė Ruslana ar Graikijai atstovavusi Helena Paparizou surengė šou. Šių temperamentingų kūrinių nepriskirčiau popmuzikai, tai labiau – šiuolaikinė estrada. Tokie numeriai yra labai brangūs, nes čia naudojamasi daugelio specialistų paslaugomis – aukšto lygio choreografais, kostiumų dailininkais, režisieriais, vokalo specialistais. Šiems numeriams valstybės skiria tikrai daug pinigų.
Mūsų atlikėjai viską turi padaryti savo lėšomis, ir niekas neklausia, kiek jiems tai kainuoja ir kiek lėšų skiria valstybinės institucijos. Tiesa, šiems sinkretiniams numeriams taip pat būtų galima priskirti Lietuvai atstovavusius „LT United“. Šiame pasirodyme buvo ir ironijos, ir šokio, ir cirko elementų, todėl tai atnešė rezultatą. Svarbu ir tai, kad visi scenoje buvę asmenys buvo charakteringi“, – įsitikinęs K.Šiaulys.
Antrajai krypčiai režisierius priskiria kūrinius, kuriuose nėra temperamento, bet yra filosofijos. Šio pasirodymo tipo pavyzdys – 2014-aisiais antrąją vietą „Eurovizijoje“ užėmęs Nyderlandų duetas. „Jie scenoje nedarė nieko ypatingo, tik stovėjo vienas priešais kitą ir dainavo. Jie priminė XIX a. romantikus, stovinčius mansardoje. Tokiose lyrinėse, tyliose dainose ypač svarbūs tampa tekstai.
Taip pat jaukiai scenoje bendravo 2011-aisiais „Eurovizijoje“ nugalėjęs azerbaidžaniečių duetas bei pernykštis estų duetas. Kartais sprogimo ir kulminacijos pasirodyme tiesiog nereikia. Bet scenoje turi būti asmenybė, galinti save išreikšti per tokią dainą“, – kalbėjo K.Šiaulys.
Specialisto teigimu, trečiajai krypčiai priklauso dramatinės lyrinės baladės, tokios, kaip šiųmetinė A.Pilvelytės daina arba 2006 m. Graikijos atstovės Annos Vissi kūrinys „Everything“.
Matyt, mūsų atlikėjams švedų autorių dainas rinktis yra patogiau, o gal net pigiau.
„Tokio tipo dainose yra būtina kulminacija, sprogimas, platus vokalo diapazonas. Stebėdamas nacionalinę atranką, atkreipiau dėmesį, kad daugelis dainų neturi kodos. O koda, arba dainos pabaiga, yra privaloma visoms dainoms – juk kūrinio negalima nutraukti staiga. Tai nėra nauja kompozitorių mada, tai – nežinojimas“, – tikina režisierius.
Anot K.Šiaulio, šiųmetinėje A.Pilvelytės dainoje yra meilės drama, o dramatizmas labai glaudžiai susijęs su Europos gyvenimu – net ir meilės drama gali asocijuotis su šiuolaikinėmis europiečių dvasinėmis problemomis.
„Tuo šio tipo kūrinys ir gali laimėti. Dėl tos priežasties manau, kad A.Pilvelytė gali užimti aukščiausią vietą didžiojoje „Eurovizijoje“ iš šiemet dalyvaujančių asmenų. Vieniems atrankos dalyviams trūksta temperamento, kitiems – filosofijos, dvasingumo ar hipnotizuojančio pasirodymo, o A.Pilvelytė, pasirinkdama dainą, tikrai nesuklydo“, – teigė muzikos apžvalgininkas.
Kiek griežtesnis specialistas buvo kitam atrankos favoritui – Donatui Montvydui.
„Jis sugeba padaryti įspūdį, puikiai dainuoja, bet pasigendu melodijos originalumo, nėra ryškios dainos pabaigos. Deja, D.Montvydas nieko naujo nepasako: nematau dainos idėjos, naujos žinios. [...] Kita atrankos dalyvė – Rūta Ščiogolevaitė turi puikų balsą, bet jai stinga temperamento“, – dėstė režisierius.
O pats faktas, kad nacionalinėje atrankoje dalyvauja užsienio autorių dainos, K.Šiaulio nestebina.
„Matyt, mūsų atlikėjams švedų autorių dainas rinktis yra patogiau, o gal net pigiau. Esu girdėjęs, kad Lietuvos kompozitorių dainos labai brangiai kainuoja ir jas įpirkti gali ne visi.
Bet mane labiau stebina tai, kad nacionalinėje atrankoje skambančios dainos ar jų pavadinimai nėra pristatomi lietuvių kalba. Stebėdami didžiąją „Euroviziją“, ko gero pamatysime, kad trečdalis šalių atstovų dainas atliks nacionalinėmis kalbomis, ir jiems nėra gėda“, – kalbėjo muzikos apžvalgininkas.
Anot režisieriaus, prognozuoti, kas nugalės nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, yra sunku, nes kartais žiūrovai ima ir iškrečia pokštą, kaip nutiko 2010-aisiais.
„Tačiau tikiuosi, kad šiemet žiūrovai į atranką žiūrės atsakingai, juk tai – ne tik pramoga“, – pokalbį užbaigė K.Šiaulys.
