„Eurovizijos“ dainų konkurse Lietuva debiutavo 1994-aisiais, kartu su ja prie konkurso prisijungė dar šešios Rytų Europos šalys: Rusija, Lenkija, Estija, Rumunija, Vengrija ir Slovakija. Iš viso tais metais „Eurovizijoje“ prisistatė dainininkai iš 25 Europos valstybių, antrus metus iš eilės konkursas skambėjo Airijoje, Dublino „Point Theatre“ scenoje.
Pagal tuometines „Eurovizijos“ dainų konkurso taisykles, tada 37-erių metų O.Vyšniauskas turėjo atlikti lig tol niekur neskambėjusią dainą, parašytą nacionaline kalba. „Visada buvau pionierius – mane įstumdavo į visokius verpetus. Nuvažiavau ir čia – nemačiau tragedijos. Man reikėjo dainuoti nacionaline kalba, pasirodant pritarė orkestras“, – dalyvavimą „Eurovizijoje“ prisimena O.Vyšniauskas.
Geriausią iš 25 pasirodymų tada rinko tik tarptautinė „Eurovizijos“ komisija. 1994-aisiais pirmąkart įvesta „Eurovizijos“ dalyvių skaičiaus reguliacija: 5 paskutines vietas užėmusios šalys neteko teisės pasirodyti kitų metų konkurse. Taisyklės laikytasi iki 1997-ųjų. O.Vyšniauskui komisija tada neskyrė nė vieno balo, antrąkart Lietuva „Eurovizijoje“ pasirodė tik 1999-aisiais, kai išsiuntė čia Aistę Smilgevičiūtę.
Delegavo ekspromtu
Kodėl Lietuvai konkurse tada atstovavo O.Vyšniauskas? „Visad buvau labai veiklus – važinėdavau po skirtingus festivalius, koncertus. Todėl buvo nuspręsta mane siųsti ir čia, kad pasižymėčiau, jog buvau“, – pasakoja dainininkas.
Detaliau pasakoja nuo 1985 iki 2003 metų Vilniaus sporto rūmų direktoriaus pareigas ėjęs Elijus Romanovas. Jis buvo vienas iš tų, kurie nusprendė į „Euroviziją“ deleguoti O.Vyšniauską, mat Sporto rūmuose pats organizuodavo tarptautinius muzikos festivalius ir rūpindavosi Lietuvos atlikėjų gastrolėmis užsienyje. „Tuo metu turėjau reikiamą dalyvavimo tarptautiniuose festivaliuose patirtį, be to, bendradarbiavau su televizija“, – paaiškina.
Buvo priimtas sprendimas, kad Ovidijus – labiausiai patyręs muzikantas. Be to, jis buvo vienas iš tų dainininkų, kuris dainą gali sukurti per naktį. Taip jis ir padarė.
1994-aisiais Lietuvos nacionalinė televizija gavo pasiūlymą išsiųsti šalies atstovą į „Euroviziją“ ir nutarė juo pasinaudoti. „Reikėjo tik susimokėti konkurso nario mokestį, tačiau kadangi Lietuva „Eurovizijoje“ dainavo pirmą kartą, jai buvo padaryta tam tikra nuolaida – mokėti reikėjo mažiau“, – prisimena E.Romanovas.
Anot jo, nuspręsti, kas „Eurovizijoje“ dainuos Lietuvos vardu, reikėjo vos per savaitę. „Ovidijus tuo metu buvo „ant bangos“, važinėjo į skirtingus tarptautinius konkursus. Televizijos vadovybei pasitarus – pasitarime dalyvavau ir aš – buvo priimtas sprendimas, kad Ovidijus – labiausiai patyręs muzikantas. Be to, jis buvo vienas iš tų dainininkų, kuris dainą gali sukurti per naktį. Taip jis ir padarė“, – juokiasi E.Romanovas. Lietuvos delegacijai „Eurovizijoje“ 1994-aisiais vadovavo Irena Didžiulienė.
Nežinojo, kur važiuoja
Dalyvaudamas „Eurovizijoje“ O.Vyšniauskas atliko savo paties ir kompozitoriaus Gintaro Zdebskio sukurtą dainą „Lopšinė Mylimai“. Anot dainininko, prieš 20 metų niekas iš esmės nežinojo, kas gi yra toji „Eurovizija“ – mažai kas žiūrėjo konkurso transliacijas, domėjosi.
Supratau, kad mes, lietuviai, esame labai naivūs – mums iš tiesų būna „negalima“.
Gal todėl ypatingai konkursui niekas ir nesiruošė – tai tik pastaraisiais metais atstovai savo pasirodymu „Eurovizijoje“ rūpinasi kone pusmetį.
„Koks pasiruošimas... Man net sceninių drabužių, pamenu, nesuspėjo pasiūti“, – juokiasi O.Vyšniauskas.
O ir dainai sukurti buvo duota savaitė. „Iš anksto buvo pasakyta, kad „Eurovizijoje“ turi skambėti tik niekur negirdėti kūriniai, šios taisyklės turėjo būti laikomasi labai griežtai. Tik po to, kai laimėjo duetas iš Airijos, sužinojau, kad jų daina Airijoje tada jau buvo labai populiari vos ne penketą metų. Supratau, kad mes, lietuviai, esame labai naivūs – mums iš tiesų būna „negalima“, – dabar prisimena dainininkas.
1994-aisiais „Euroviziją“ laimėjo airiai Paulas Harringtonas ir Charlie McGettiganas, kurie atliko dainą „Rock 'n Roll Kids“. Tai buvo antra Airijos pergalė „Eurovizijoje“ iš eilės, penktoji iš viso. 1995-aisiais šalis konkurse nugalėjo darkart. Šiuo metu Airija – daugiausia kartų „Euroviziją“ laimėjusi šalis, kuriai konkurse pasisekė net septyniskart.
Jautėsi nereikalingas
O.Vyšniauskui susidarė įspūdis, kad Lietuva „Eurovizijoje“ tada nebuvo reikalinga – iš konkurso organizatorių nesulaukė nei dėmesio, nei rūpesčio: „Lietuva nebuvo populiari, patyrusi šalis. Galbūt dėl to mus pamiršdavo pasiimti į repeticijas? Juk ten nei mes patys labai daug mąstantys buvome, nei kitiems reikalingi. Prisimenu, kad orkestre, kuris man pritarė per pasirodymą „Eurovizijoje“, fortepijonu grojo moteriškė. Kai norėjau jai parodyti, kaip teisingai sugroti mano dainos įžangą, ji nemenkai pyktelėjo – supratau, kad čia esu laikinas svečias.“
Užtat su kitų šalių dainininkais sutarė puikiai. „Su visais bendravome draugiškai – susirinkdavome, vakarodavome. Tarp atlikėjų nesijautė jokių politinių niuansų, įtampos, niekas, atrodo, nekalbėjo dirbtinai, apie ką šiais laikais vis dažniau užsimenama. Mes visi buvome muzikantai“, – tikina.
Ten būnant man visad atrodė, kad nebuvome labai reikalingi ar svarbūs. Tačiau ir mes „Eurovizijos“ nesureikšminome: atvažiavome, padainavome kaip tarptautinėse vestuvėse, ir išvažiavome.
Liko neįvertintas
Kai padainavęs „Eurovizijos“ scenoje O.Vyšniauskas sužinojo, kad vienintelis iš visų nesulaukė nė vieno komisijos balo ir konkurse liko ne tik paskutinis, bet ir neįvertintas, dainininkas nusiminė. Tačiau neilgam: „Iš pradžių man buvo keista, tačiau vėliau pamąsčiau – o kodėl jau man taip negalėjo atsitikti? Juk būna visko. Vienus įvertino, kitų – ne. Ten būnant man visad atrodė, kad nebuvome labai reikalingi ar svarbūs. Tačiau ir mes „Eurovizijos“ nesureikšminome: atvažiavome, padainavome kaip tarptautinėse vestuvėse, ir išvažiavome.“
Grįžęs namo pajautė pralaimėjimo pasekmes. Dabar apie jas dainininkas šneka ironiškai. „Nuo manęs atšoko visi netikri draugai, kurie per skirtingus „tūsiukus“ iki tol norėdavo per petį paplekšnoti. Jie nusivylė – sakė, kaip čia aš, liūtas, nuvažiavau ir nenugalėjau. Bet labai gerai, nes atsirado daugiau laisvo laiko. Be to, pasakymas, kad gera naujiena – ne naujiena, yra teisingas: kai pralaimi tave tikrai pamato. Niekas taip neišpopuliarins kaip pralaimėjimas“, – sarkastiškai šypsosi.
Galų gale, gerai, kad nelaimėjo – Lietuvai neteko pačiai organizuoti „Eurovizijos“, o juk jaunai valstybei tai būtų smūgis į paširdžius. „Atsižvelgiau į tai, kad laimėjus reiktų „Euroviziją“ rengti patiems – pamaniau, mūsų padėtis sunki, tai neduokdie nugalėti. Manot, nesitarėme dėl to su premjeru?“ – juokauja O.Vyšniauskas.
Muzika ne svarbiausia
Paklaustas, ar dabar, kai jau kelerius metus „Eurovizija“ Lietuvoje – itin populiari, ja domisi, O.Vyšniauskas tikino besąs šiek tiek sutrikęs. „Nežinau „Eurovizijos“ taisyklių, o dabar jau ir žinoti nebenoriu. Ten mano seksualinė orientacija neįdomi“, – vertindamas stereotipus apie konkursą juokauja.
Kaskart, kai žiūrėdamas konkursą išgirstu puikų kūrinį, kiek nusimenu, nes netikiu, kad jis laimės. Balsuojama už tuos, kurie į sceną išbėga su ragais, kaukėmis ir ugnimi – juos vadina stipriais.
Tačiau konkurso transliacijas pažiūri. Ir pastebi skirtumų tarp „tada“ ir „dabar“: „Manau, dabar „Eurovizijoje“ muzikalumas nebeturi tiek reikšmės, kiek turėjo. Dabar svarbiau savęs išpopuliarinimas, savęs pateikimas, įvaizdis, pats pasirodymas. Kartais atrodo, kad konkursas tampa vis labiau orientuotas į jaunimą. „Eurovizijoje“ laimi ne muzika. Kaskart, kai žiūrėdamas konkursą išgirstu puikų kūrinį, kiek nusimenu, nes netikiu, kad jis laimės. Balsuojama už tuos, kurie į sceną išbėga su ragais, kaukėmis ir ugnimi – juos vadina stipriais.“
Savo pasvarstymus O.Vyšniauskas grindžia pavyzdžiais – juk pasaulinio garso atlikėjai „Eurovizijoje“ dažniausiai lieka nieko nepešę. „Kažkam į „Eurovizijos“ taisykles ir standartus pataikyti pavyksta, o kažkas lieka už borto. Jei tokie grandai kaip Ala Pugačiova ar Patricija Kaas tame konkurse užėmė žemas vietas, vadinasi, ne tik muzikinis tai reikalas. Nežinau, kaip reikia žaisti „Eurovizijos“ žaidimą ir kokios povandeninės srovės ten, tačiau tai – ir ne mano reikalas“, – sako.
Jei O.Vyšniauskas būtų jaunas ir mažiau patyręs, ar bandytų dalyvauti konkurse? „Nemanau, kad karjerą norėčiau pradėti nuo „Eurovizijos“. Man tai neatrodo kažkokia „bomba“. Tačiau jei tame konkurse pasiseka, tada labai gerai – pats džiaugiesi, kiti galbūt pavydi. 1994-aisiais „Euroviziją“ laimėję airiai viename interviu sakė, kad jiems nugalėti buvo smagu, tačiau tai nieko nepakeitė“, – prisimena.
Rezultatų neprognozuoja
Šiais metais į „Euroviziją“ ruošiasi dainininkė Vilija Matačiūnaitė. Į Daniją, Kopenhagą, kur vyks konkursas, atlikėja išvyks jau balandžio pabaigoje. Antrojo pusfinalio metu ji atliks pačios sukurtą dainą „Attention“. O.Vyšniauskas nedrįsta prognozuoti, kaipgi jai ten pasiseks, nors V.Matačiūnaitės talentą išties vertina.
„Kalbant apie jos dainą... Nesu tokios muzikos atstovas. Tačiau Viliją labai gerbiu ir vertinu – su ja esu dainavęs operoje, miuzikle. Galbūt jai „Eurovizijoje“ pasiseks? Aš nelabai suprantu „Euroviziją“, todėl man sunku spręsti, ar ji pataikys į konkurso taisykles“, – sako O.Vyšniauskas.
Nors „Eurovizijos“ tikina neperprantantis, šis bei tas už O.Vyšniausko akių šįmet užkliuvo. Tai – pasikeitusi nacionalinės atrankos tvarka. „Nedažnai stebiu atrankas – neturiu tam daug laiko. Tačiau tai, kad šįmet visų pirma išrinkta daina, o po to – atlikėjas, mane labai nustebino, pasirodė keista. Atrodo, kad esame stiprūs svajokliai. Ne visada tie, kurie rengia tokias atrankas, yra teisūs – jie gali daug svajoti, lipdyti naujas atrankos taisykles, o iš šono viskas kitaip atrodo. Juk jei žmogus sukūrė dainą, ją geriausiai ir atliks pats, nes yra kūrėjas. Ne mano tai reikalas, tačiau niuansai keisti.“
