– Kaip atšventei pergalę, kai sužinojai, jog patekai į nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finalą?
– Balsavimą stebėjau pas draugę, tad jokios ypatingos šventės paskelbus galutinius rezultatus nebuvo. Vis dėlto reikia pripažinti, jog tikėjausi sulaukti žiūrovų įvertinimo – žinojau, jog kam nors ši daina tikrai patiks. Siekiau, kad mano pasirodymas gerai atrodytų scenoje, ir norėjau, kad žiūrovai pajaustų tą jausmą, kurį aš jaučiau stovėdama ten.
– Kaip keisi savo pasirodymą ruošdama jį finalui? Žadėjai iššokti iš torto…
– Jau dabar laukiu pas mane atvažiuojančių pagalbininkų – šokėjų, pritariančiųjų vokalisčių, dainos autoriaus. Visi kartu atšvęsime mano pergalę atrankos pusfinalyje ir imsimės darbų: peržiūrėsime visus vaizdo įrašus, kuriuos užfiksavome repeticijų metu, taip pat įrašą, kuriame matyti mano pasirodymas atrankos scenoje. Ieškosime, ką reiktų pakeisti ir kokius darbus dar turime nudirbti, kad pasirodymas taptų geresnis.
– Kaip manai, kodėl būtent tu turėtum nugalėti atrankos finale ir vykti į Azerbaidžaną?
– Mano pasirodymas spinduliuoja laimę. Iki šiol į „Euroviziją“ esame išsiuntę galybę liūdnų dainų, kurios lietuvius parodė kaip verksmingą tautą, o mano daina padėtų atskleisti kitą mūsų pusę – mes mokame džiaugtis, parodyti savo laimę. Tai būtų kitoks pasirodymas.
– Tačiau ar tikrai visi mūsų atstovai „Eurovizijoje“ verkšleno? Juk konkurse pasirodė „InCulto“, „LT United“… Nepanašu, kad jie verkė.
– Taip, jų pasirodymai buvo džiaugsmingi, tačiau jie savo pasirodymais labiau perteikinėjo juoką nei laimę. Mano dainoje nėra jokios juoko formos – ji tiesiog skleidžia džiaugsmą.
– Ar nemanai, kad galbūt esi šiek tiek per jauna tokiam konkursui? Kiti juk važiuoja vyresni, turėdami daugiau patirties.
– Praėjusiais metais kaip tik stebėjau „Euroviziją“, kai ji vyko Diuseldorfe. Ten pasirodė galybė atstovų, kurie buvo už mane jaunesni. Pasirodė šešiolikos, septyniolikos metų atlikėjai, buvo ir begalė aštuoniolikmečių. Man devyniolika. Nemanau, kad amžius man pakištų koją, juolab kad neturiu scenos baimės.
– Tačiau lietuviška scena yra viena, o europietiška – jau kas kita. Ten bus kelios dešimtys tūkstančių žiūrovų...
– Bene didžiausias koncertas, kuriame pasirodžiau, buvo Lietuvos krepšinio rinktinės sutiktuvės. Tą renginį, matyt, stebėjo jei ne visa Lietuva, tai du trečdaliai tikrai. Tada nejaučiau didelio jaudulio. Koncertas vyko Rotušėje, ten buvo tiek žmonių, kad stovėdama scenoje nemačiau, kur baigiasi minia. Jaučiausi puikiai. Nemanau, kad „Eurovizijoje“ bus daugiau žmonių nei šiame koncerte. Kuo daugiau klausytojų išgirs mano dainą, tuo man bus geriau – noriu savo jausmais pasidalinti su visais.
– Į ką besiruošdama nacionaliniam finalui kreipi patį didžiausią dėmesį?
– „Eurovizija“ yra dainų konkursas. Manau, svarbiausia čia ir yra daina, todėl jai ir skiriu didžiausią dėmesio dalį. Žinoma, daug duoda ir tos dainos atlikimas – reikia puikiai atidirbti vokalą. Taip pat negalima pamiršti ir gero šou. „Eurovizija“ yra toks dalykas, kuriame nieko negalima išskirti – nei dainos, nei pasirodymo ar balso. Čia turi vyrauti sintezė, tik tuomet galima pretenduoti į laimėjimą.
– Jau žinai didžiąją dalį konkurentų nacionaliniame finale. Kas, tavo nuomone, tau kelia didžiausią grėsmę?
– Nors žiūrėjau visus atrankos turus, į ten pasirodžiusius dalyvius nežiūriu kaip į konkurentus. Kam man galvoti apie kitas dainas, kai galiu susikoncentruoti į savąją ir visas pastangas sudėti būtent į savo pasirodymą? Būtent savo pasirodymu siekiu kažkokių laimėjimų. Analizuoju save, o ne kitus.
– Dalis žiūrovų tavo dainą „Happy“ ėmė lyginti su amerikiečių dainininkės Katy Perry kūriniu „Firework“, dainų panašumą pastebėjo ir komisijos narys Saulius Urbonavičius-Samas. Ar tau šios dainos panašios?
– Nežinau, gal ir panašūs mušamieji... Šios dainos gali būti panašios struktūriškai, tačiau tai, kad dainos susideda iš tų pačių akordų ir yra tos pačios harmonijos dar nieko nereiškia. Jų melodijos juk nepanašios. Yra galybė dainų, sudarytų iš tų pačių keturių akordų. Tie akordai pripažinti pasaulyje, jų pagrindu kuriamos daugelis dainų – tokiu atveju galima atrasti šimtus dainų, panašių į manąją. Tačiau tame nematau nieko bloga – kodėl turėtume iš naujo išradinėti dviratį? Gal geriau vadovautis pasauline praktika, kuri parodo, kas yra geriausia.
– Kaip manai, ar važiuosi šįmet į „Euroviziją“?
– Šiuo metu gyvenu ne tokiomis mintimis. Dabar man svarbiausia šimtu procentų realizuoti save nacionalinės atrankos finalo metu, o kaip bus, dar pamatysime.
