Per dvidešimtį karjeros metų koncertavote daugelyje šalių. Ar yra skirtumas tarp Rytų ir Vakarų?
Kai esu scenoje, nejaučiu jokių skirtumų. Tai priklauso ne nuo šalies, o nuo scenos, kurioje dainuoju. Žinoma, frankofonijos šalyse kontaktas su publika glaudesnis.
Kita vertus, scenoje beveik visuomet jaučiuosi žymiai patrauklesnė ir įdomesnė nei kasdienybėje. O dėl Rytų Europos... Čia apima jausmas, ypač kalbant apie moteris, kad esu labiau garbinama, nes įkūniju prancūzišką paprastumą, grožį ir šarmą.
Daug laiko praleidžiate kelionėse. Turbūt nesate namisėda?
Aš labai pasiilgstu namų ir savos lovos. Namus man primena mano kalytė Tekila. Be jos niekur nevažiuoju.
Jūs sutikote Prancūzijai atstovauti „Eurovizijoje“. Ar vyksite nugalėti, ar tik atliksite pareigą savo šaliai?
Žinoma, kad važiuoju laimėti! Kiekvienas dalyvis taip galvoja. Tiesą sakant, iš pradžių truputėlį abejojau, ar verta ten važiuoti. Bet vėliau vis labiau ėmė patikti mintis, kad atstovausiu ne sau, o tėvynei. Taip pat smagu, kad organizatoriai pasiūlė dainuoti prancūzišką dainą iš mano albumo „Cabare“.
Ir dar viena svarbi aplinkybė: gegužės 16 d. niekad nedainuoju, nes tai mano mamos mirties diena… Tačiau šįkart likimas lėmė pasirodymą būtent tada. Teks suimti save į rankas.
Be to, manau, savo pasirodymu šiek tiek pataisysiu „Eurovizijos“ įvaizdį. Ypač frankofoniškose šalyse, kur šis konkursas vertinamas prieštaringai. Svarbu ir tai, kad Rusijos žmonės mane nuo seno myli ir gerbia.
Ar girdėjote kitų atlikėjų dainas?
Ne visų. Tikrai yra gerų moteriškų dainų, atliekamų dance, disko, techno stiliais. Daug kičo, bet yra ir rimtų dainų. Tarkime, ispanų.
Ar daug žinote apie Baltijos šalis?
Neslėpsiu, menkai tepažįstu šį kraštą.
Tradicinis klausimas: kodėl savo šunelį pavadinote Tekila, o ne Konjaku ar pan.?
Labai norėjau vardo iš T raidės. Bet Tomatu juk nepavadinsi… O vos tik šūktelėjau Tekila, ji iškart atbėgo. Štai tokia istorija.
