Tai – „Martina Gebhardt“ veido kremas. Labai prašau niekada jo neišimti iš apyvartos, nes jei netyčia taip atsitiktų, aš iš liūdesio nuplikčiau.
Dabar parašysiu, kodėl jis man taip patiko. Mano oda neseniai stipriai nukentėjo nuo vieno brangaus kremo. Pasitepus veidas paraudo, paskui ėmė luptis, o kai nusilupo, oda liko be galo sausa, ją sudirgindavo net paprasčiausias vanduo. Bandžiau prausti švęstu vandeniu – vis tiek nepadėjo. Po tokio bandymo jau nebežinojau, kokią drėkinimo priemonę naudoti.
Dabar jau savaitę tepu veidą „Martina Gebhardt“ ir kasdien jaučiu teigiamus pokyčius. Oda vis mažiau pleiskanoja ir pamažu grįžta į pradinę būklę.
Viename iš ankstesnių straipsnių jau pasakojau apie biodinaminius produktus. Jeigu ekologinio ūkio pakanka netręšti salietra, tai biodinaminiai ūkiai – kaip koks ūkininkystės Vatikanas. Ten žmonės paiso gamtos ritmų, ir jei galvijai dar „nepagamino“ trąšų, ūkininkas tiesiog laukia.
Etiketėje parašyta, kad kreme nėra eterinių aliejų, alkoholio, augalų ekstraktų, bičių produktų ir kitų medžiagų, kurios galėtų erzinti į alergijas linkusią odą. Jokių pridėtų kvapų ir, žinoma, konservantų.
Iš opalinio stiklo pagamintame buteliuke – balta, tiršta masė, nė kiek neprimenanti įprastų kremų. Iš pradžių išsigandau riebumo. Kol kremą įtryniau į odą, teko šiek tiek pavargti. Tačiau jau po kelių minučių neliko jokių riebalų. Vėliau livinn.lt man paaiškino, kad kremas yra labai intensyvus, todėl galima jį šiek tiek praskiesti tos pačios firmos losjonu. Patariama naudoti tik iš ryto, o vakare pakanka nuvalyti pieneliu.
Šį stebuklą gavau nemokamai. Bet juk neduos man jo dykai iki gyvenimo galo, todėl nuėjau į livinn.lt pažiūrėti, kiek šis kremas kainuoja, gal net neįpirksiu – ką tada reikės daryti? Na, ir vėl nustebau. Tik 16 eurų. Tiek, kiek vidutinio brangumo kremas vidutiniškoj kosmetikos parduotuvėj, ir dar su akcija. Žodžiu, už 50 eurų pirktu kremu sugadintą odą sėkmingai išgydžiau kremu už 16 eurų. Vadinasi, Dievas yra.
Jeigu dar neišjungėt šio teksto po tiek panegirikos, aptarsiu dar keletą priemonių iš tos pačios „Martina Gebhardt“ serijos. Gavau toniką, pienelį ir losjoną. Šiaip nesu pratusi naudoti tiek daug priemonių, bet kadangi jau nemokamai davė, tai tepuosi viską. Matot, kokia esu tuščiagarbė, ir mano pirštai į save lenkti.
Džiugina, kad visos priemonės – bekvapės, jų pagrindas – sviestmedžio aliejus. Sudėtyje yra netgi aukso, tai pradžiugintų absoliučiai visas moteris, kurios tik vaikšto žeme. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas pernelyg iškvepinta, ir kvepalų kompanijos turbūt pačios nebesupranta, kuo užsiima.
Losjonas. Lengvas, akimirksniu susigeria, bet akivaizdu, kad tepiesi ne vandeniu. Losjono visiškai pakanka odai sudrėkinti.
Tonikas. Jau buvau pratusi, kad tonikai dažniausiai trenkia alkoholiu. O šis – be jokio alkoholio. Maloniai gaivina. Tinka net užsikodavusiems alkoholikams.
Valomasis pienelis. Pakankamai skystas, kad greitai susigertų į vatą, bet vėlgi – ne vanduo.
Visos priemonės kainuoja nuo 8 iki 16 eurų, bet mokėčiau ir daugiau.
Negaliu patikėti, kad viską taip išgyriau – tiek gerų žodžių net apie pavasarį nesu pasakiusi. Bet eksperimentas dar tik įpusėjo. Laukiu naujovių.
