20 metų žurnalui – daug ar mažai? Tai jau branda ar dar tik pradinis atspirties taškas?
Mano nuomone, tai jau ištisa epocha. Neseniai buvome susitikę su „Laimos“ įkūrėju, leidėju Viliumi Užtupu, abu aptarėme, kad žurnalas turėjo labai daug gyvenimų... Nuo pirmojo numerio jis pasikeitė kardinaliai. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad ir pati moteris per tą dvidešimtmetį labai pasikeitė. „Laima“ buvo kurta moteriai, kuri po sunkios dienos galėtų nors valandėlę skirti sau, atsipalaiduot su žurnalu rankose. Pirmajame numeryje nebuvo nė vieno interviu – tai buvo patarimų rinkinys: ką valgyti, kaip sveikai gyventi, kaip leisti laisvalaikį.
Kokia šiandien yra „Laimos“ skaitytoja?
Jai 25–50 metų, gauna vidutines ir aukštesnes pajamas, kosmopolitiška, mėgstanti keliauti, besidominti tuo, kas vyksta pasaulyje. Mada, grožis, sveika gyvensena – jos dėmesio akiratyje. Nepriaugusi prie televizoriaus! Tai moteris, norinti iš gyvenimo šio to daugiau...
Kokie buvo pirmieji jūsų, kaip vyriausiosios žurnalo redaktorės, žingsniai?
Prie komandos prisijungiau tuomet, kai žurnalas skaičiavo penktus metus. Buvau neseniai baigusi studijas, mėgavausi žurnalistės darbu, niekada nemąsčiau apie galimybę sėsti į redaktorės kėdę. Net neturėjau tokios svajonės! Pirmąjį redaktorės krikštą gavau vadovaudama „Savaitgalio žurnalui“ – tai buvo ekstremali, bet labai naudinga patirtis. Po metų leidėjas nusprendė, kad jau subrendau imtis „Laimos“. Iki šiol nežinau, ką Vilius Užtupas manyje įžvelgė, tačiau ir šiandien galiu pasakyti, kad iš jo pusės tai buvo labai drąsus žingsnis – visiems stipriausiems žurnalams tuo metu vadovavo didžiulę patirtį turinčios moterys, o štai tokia atsakinga pozicija siūloma man – jaunai ir mažai patyrusiai. Visokių kalbų pasiekdavo mano ausis: „Gal išprotėjo Vilius Užtupas, kad už sėkmingiausio savo žurnalo vairo pasodino tokį vaiką...“. Esu dėkinga jam už tą drąsą ir daugybę pamokų – praktinių, teorinių, bendražmogiškų – kuriomis mane intensyviai „penėjo“ visą pusmetį. Aš tikrai turėjau nerealų mokytoją!
Kurie metai buvo patys sunkiausi?
Be jokios abejonės, pirmieji. Kai reikėjo įtikinti save ir kitus, kad aš galiu! O šiaip labai nemėgstu gręžiotis į praeitį ir virkauti, kaip sunku man buvo tada ar tada. Išgyveni sudėtingą situaciją ir pirmyn. Nubalnoti keliai, alkūnės užgyja, o kitą kartą statydama koją jau esi atsargesnė... Aišku, kaip ir visus neramino ekonominės krizės metai, kai gerokai susitraukė reklamos pajamos... Bet šiandien ir šitas etapas jau išgyventas. Man asmeniškai sunkus laikotarpis buvo gal prieš dvylika metų – kuomet dvi stipriausias mūsų žurnalistes persiviliojo konkurentai. Autorės buvo labai savitos, mėgstamos skaitytojų, reikėjo skubiai spręsti kuo jas pakeisti – juk ryškios, kūrybiškos asmenybės neklonuojamos! Buvo akivaizdu, kad žurnalo turinio pokyčiai – neišvengiami... Laimei, skaitytojos priėmė atnaujintą žurnalo variantą. Nuo to karto nebebijau eksperimentuoti, todėl laikau atviras redakcijos duris visiems jauniems talentams. Bet, aišku, esminiai darbai pavedami jau daug metų komandoje dirbantiems profesionalams.
Kartais, kaip kiekviena dirbanti motina, save paėdu, kad per mažai laiko skiriu vaikams, bet kai neseniai iš dukters išgirdau: „Kaip faina, mama, kad tu dar nesubobėjai, ir mes tiek daug įdomių dalykų galim nuveikti kartu“, nusiraminau.
Skaitytojos paima į rankas žurnalą, turbūt net nesusimąstydamos, kokie procesai redakcijoje verda visą mėnesį. Taigi, kaip gimsta naujas žurnalo numeris?
Tai nuolatinis kūrybinis procesas ir, matyt, labai išsiplėsčiau pasakodama apie kiekvieno redakcijos darbuotojo funkciją, kuri, beje, yra labai reikšminga. Aš, pavyzdžiui, šalia einamųjų darbų, jau turiu mąstyti, kokia „Laima“ bus po mėnesio ar dviejų. Todėl paprastai gyvenu dviem numeriais „į priekį“. Šiuo metu galvą labiausiai skauda dėl jubiliejinės – rugpjūčio mėnesio – „Laimos“. Kitas etapas – rudens sezonas – koks jis bus? Viršeliai, temos, pašnekovai, fotosesijos. Juk mes kuriame „rankų darbo“ produktą. Kalbiname, fotografuojame pašnekovus, kuriame mados, grožio fotosesijas. Kartelę sau nuolat keliame į viršų, todėl dirbame su geriausiais mūsų šalies fotomenininkais, stilistais, grimo dailininkais. Suburti visus šiuos užimtus žmones į krūvą – gana sudėtingas reikalas. O „chaltūrinti“ nesinori. Todėl brainstorming‘as vyksta nuolat – kabinete, online, telefonu. Darbas redakcijoje nuo kitų darbų turbūt labiausiai skiriasi tuo, kad atėjęs į biurą gali rasti tik redaktores, kalbininkes ir dizainerius, nes didžioji komandos dalis išsibarsčiusi kas kur: vienas – fotosesijoje, kitas – ką nors šnekina, trečias – naršo po parduotuves, ketvirtas – išskridęs į komandiruotę... Ramybės būsena šiame darbe neįmanoma – turi nuolat būti karinėje parengtyje: skaityti, domėtis, „paragauti“ visa, kas nauja atsirado mados, skonio, kvapų, meno, kultūros pasaulyje.
Prisipažinsiu, turiu ir aš tokią keistą profesinę ligą: į kokį Europos (ir ne tik) didmiestį benuvažiuotume, mano šeima žino – kokiam pusdieniui pabėgsiu „į darbą“, t.y. aplankysiu bent keletą dizainerių krautuvėlių, kad realiai pačiupinėčiau tai, ką mačiau kompiuterio ekrane. Per daugelį metų panašių poreikių išsiugdė visas „Laimos“ kūrybinis kolektyvas. Todėl, kai tik turime galimybių, visada stengiamės realiai prisiliesti prie tų dalykų, apie kuriuos rašome. Šia prasme, aišku, mūsų darbas yra labai dėkingas. Esame kviečiami į daugybę tarptautinių renginių, pristatymų. Žurnalistas niekada neužsidirbs milijono, bet jeigu yra tikras profesionalas, visada turės galimybę atverti tas duris, į kurias kitų profesijų žmonės vargu ar prisibelstų.
Niekas net neabejoja, kad dirbate svajonių darbą.
Taip, kol kas vis dar jaučiuosi savo rogėse. Aišku, tai nėra jokia garantija, kad rytoj viskas neapsivers aukštyn kojomis. Tačiau jau šiandien galiu pasakyti, kad etapas „Laimoje“ mano profesinėje biografijoje visada bus pažymėtas šviesiomis spalvomis. Neįsivaizduoju, kokį kitą darbą dirbdama būčiau galėjusi vienaip ar kitaip pažinti tiek įdomių žmonių, nežinau ar kur kitur būčiau taip dažnai kvatojusi iki ašarų. Per šešiolika darbo „Laimoje“ metų tikrai buvo daug ko paragauta... Tačiau jei manęs klaustumėte, ar esu „velnias, dėvintis „Prada“, galiu atsakyti: turiu aiškią nuomonę šiuo klausimu – visos dovanos įpareigoja, o aš žiauriai nemėgstu jaustis kam nors skolinga. Ir sau, ir savo komandos nariams sakau: geriau sugalvokime, kaip užsidirbti daugiau pinigų, kad nusipirktume tai, ko labai geidžia širdis. Taigi, „dovanėlių filosofija“ man netinka. Bet, žinoma, mes gauname press paketus, pakvietimus į renginius, kad susipažintume su rinkos naujovėmis ir jas pristatytumėme skaitytojoms. Tačiau tai – pasaulyje įprastas reikalas.
Grįžtamojo ryšio sulaukiate?
Labai smagu gauti laiškus. Sulaukiame tiek daug įdomių pastebėjimų! Kadaise plaukdavo trumpi laiškučiai: „žurnalas patiko“ arba „nepatiko“. Pastaruosius metus redakciją pasiekia labai intriguojančių pamąstymų. Drąsesnės skaitytojos linkusios padiskutuoti su manimi net sporto klube. Rytais, kai nueinu paplaukioti į baseiną, persirengimo kambaryje kai kurios moterys mielai po kaulelį išnarsto kiekvieną straipsnį. Tiesa, sulaukiu ir kritiškų pastabų. Ir labai jas vertinu.
 |
| Žilvino Pekarsko nuotr./Gitana Bukauskienė |
Populiariausių pasaulio žurnalų vadovės yra pakankamai žinomos, aktyvios įvairių renginių, mados pristatymų dalyvės, mielai dalina interviu, pasakoja apie save. Kodėl jūs, Gitana, esate pilkasis kardinolas?
Visa tai, matyt, priklauso nuo individualių žmogaus bruožų. Jau studijų metais žinojau, kad nesu eterio žmogus. Be to, manau, kad žurnalo sėkmė ir mano darbo kokybė labai menkai priklauso nuo to, kaip dažnai mane žmonės matys medijos kanaluose. Aš esu užkulisių žaidėja. Lietuvoje buvo ne vienas atvejis, kuomet žurnalo redaktoriumi tapdavo garsus, vakarėliuose dažnai sutinkamas, atpažįstamas veidas, o realų darbą dirbdavo visai kitas žmogus. Visi šie žurnalai patyrė fiasko. Žinoma, esu sulaukusi prašymų atverti savo namų duris, leisti nufotografuoti automobilį, įlįsti į drabužinę... Bet aš gyvenu labai socialų gyvenimą, tad savo asmeninę teritoriją noriu pasilikti tik sau.
Skaitytojams tikrai įdomu būtų sužinoti, kokia Gitana būna užvėrusi redakcijos duris.
Aistra kelionėms, knygoms, gražiems daiktams, madingiems drabužiams man tikrai nėra svetima. Pripažįstu ir shopping‘o terapiją. Tačiau labiausiai mane traukia ten, kur kvepia adrenalinu. Vaikai – aštuoniolikmetė Grėtė ir vienuolikmetis Mikas – užsikrėtė mano didžiąja jaunystės aistra, todėl dabar visa šeima žaidžiame tinklinį. Kartu su redaktorės pavaduotoja Gitana daug metų dalyvavome tarptautiniuose žurnalistų raliuose, tad kaip komanda esame pasitikrinusios ne tik kabinete. Mano nuomone, moterys, turinčios širdžiai mielų užsiėmimų, daug lėčiau sensta. Kalbu ne apie raukšles. Tikrai nesu darboholikė. Manau, jeigu vadovas po keliolika valandų (nekalbu apie ekstremalias situacijas) stypso darbe, kažkas yra negerai: arba jis nemoka planuoti darbų, arba nesugeba jų paskirstyti, arba nepasitiki savo komanda. Na, dar yra atvejų, kai namuose žmogus tiesiog jaučiasi vienišas... Atotrūkis nuo darbinės rutinos visiems yra būtinas! Tik tada žmonės išlieka kūrybingais.
Kartais, kaip kiekviena dirbanti motina, save paėdu, kad per mažai laiko skiriu vaikams, bet kai neseniai iš dukters išgirdau: „Kaip faina, mama, kad tu dar nesubobėjai, ir mes tiek daug įdomių dalykų galim nuveikti kartu“, nusiraminau. Gal viskas į gera? Aišku, kad be vyro supratimo bei palaikymo viskas būtų, matyt, kitaip. Su Rimantu susituokėme studijų metais. Ir nors jis, nepaisant teisininko diplomo, nėrė į daug laiko bei energijos suryjantį verslą, niekada nebėgdavo nuo buitinių rūpesčių. Taip iki šiol ir sukamės pasidalydami šeimyninius darbus. Todėl man niekada neteko spręsti dilemos, ką pasirinkti – šeimą ar karjerą, kaip ir nesulaukiu priekaištų, kad dažnai ant stalo jo nelaukia garuojanti vakarienė. Vyras gerai jaučiasi virtuvėje, tad reikalui esant pamaitina ir vaikus, ir mane.
Gitana, ką norėtumėte palinkėti sau, žurnalui, skaitytojoms?
Žurnalui „Laima“ – dar ne vieno jubiliejaus (šypsosi)! Ir būtinai sulaukti meto, kai jaunose šeimose vėl bėgios daug Laimučių. Dabar šis moters vardas nėra madingas, o jo tokia graži reikšmė – likimo deivė! Na, o sau ir skaitytojoms linkiu net sudėtingiausiose situacijose neprarasti jumoro jausmo ir pozityvaus nusiteikimo!
