Taigi, apie žiedą ant rankos...
Leiskite pasilaikyti tas puikias akimirkas sau! Tačiau prisipažinsiu, jog tai – sužadėtuvių žiedas.
Laukei jo? Tikėjaisi?
Žinoma! Visos moterys to tikisi! Neabejoju, visi sakys: vestuvės – iš reikalo. Bet juk mūsų reikalas – iš meilės. Visi įsimylėjėliai mėgsta žvelgti į perspektyvą... Ir mudu jau santykių pradžioje svarstėme, kaip viskas klostysis. Natūralu, kalbėjomės ir apie amžiaus skirtumą. Apie vestuves – taip pat.
Neabejoju, kad tada, kai šiek tiek daugiau nei prieš metus priėmei Rolando kvietimą palydėti jį į TV3 televizijos sezono pristatymą, supratai, kur eini ir kas bus, kai tave šalia jo pamatys fotografai?
Bet aš juk rinkausi žmogų, o ne viešumą! Esu labai jauna, pasiekimai ir karjeros aukštumos man dar prieš akis. Puikiai supratau, jog nuo pirmosios akimirkos, kai drauge su Rolandu pasirodžiau viešumoje, būsiu tik panelė Niekas. Tokį titulą, tokį ordiną man suteiks. Tačiau jei nebūčiau tikėjusi rimtais mūsų santykiais, nebūčiau niekur ėjusi. Draugai apie mus jau žinojo, o aš visai nenorėjau tapti skeletu Rolando spintoje. Ko gėdytis, jei viskas gražu?!
Neneigiu, mūsų pora neatitinka tradicinio modelio – jauna mergina ir kone dvigubai vyresnis vyras. Tačiau kartais būna taip, kaip būna. Ne viską galima išmatuoti, o ir statistika ne visada atspindi tikrąją situaciją.
Prisiminkime „Tris muškietininkus“. Kiek metų buvo poniai Bonasjė? Ogi dvidešimt penkeri! O jos vyrui? Septyniasdešimt! Ir tai – septynioliktas amžius! Pavyzdys gal ir ne iš puikiųjų – meile ten nekvepėjo. Tačiau noriu pasakyti, jog nesame kažkokia anomalija.
Tarp mūsų yra vienas didžiulis skirtumas: mano metų jis jau buvo, o manęs jo amžius dar tik laukia. Jis – labiau patyręs, įžvalgesnis, protingesnis – turi visų savybių, kurių norėjau, kad turėtų mano vyras.
Graži, jauna blondinė šalia populiaraus vyro... Na, ko ji gali iš jo norėti? Mažų mažiausiai – vaidmens seriale...
Mažų mažiausiai! Kaip matai, serialuose nepasirodžiau (juokiasi)! Jei rimtai, pradžia nebuvo lengva. Pirmaisiais mėnesiais, kai eidavome drauge, atrodė, skaitau praeivių žvilgsnius: viskas čia aišku! Skaudino ir komentarai, kurie pasipildavo, vos internete pasirodydavo mūsų nuotraukų. Kartą neištvėriau, pratrūkau. Pasisakiau viename interneto portale. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl žmonės nori raustis po svetimus gyvenimus? Kodėl jie fantazuoja? Išgalvoja nebūtas istorijas? Tuomet dar nebuvau perpratusi vadinamųjų pramogų pasaulio taisyklių.
Dabar visos nuoskaudos ir pyktis išsisklaidė. Suvokiu, kad šou, kaip kažkada sakė Freddie Mercury, turi tęstis. Nuo to laiko, kai interneto portalas išspausdino mano pasisakymą, komentarų nebeskaitau. Liepiau sau nebekišti nosies į tą purvą. Žinai, kas baisiausia? Kad komentarus rašo tavo aplinkos žmonės. Tuomet ir supranti, kad draugai draugais, draugės – draugėmis, o iš tiesų lieka tik šeima. Ji svarbiausia. Mano tėvai, sesės, dabar – ir Rolandas.
Kada nors svarstei, kodėl žmonės tokie pikti?
Vieni gimsta vienokie, kiti – kitokie. Kai kurių gyvenimas toks pilkas ir nuobodus, kad belieka domėtis kitų gyvenimais. Štai taip mėginu paaiškinti tuos pykčio protrūkius internete. Tačiau vis tiek jų nesuprantu.
Smalsumą galima pateisinti. Įvairiapusis žmogus domisi viskuo – ir ekonomika, ir politika, ir verslu, ir pramogų pasauliu. Galima apie tai pasikalbėti su vyru, draugėmis ar mama, bet anonimiškai pilti šiukšles ir prasimanymus į viešumą? Na, atleiskit, nesuprantu!
Rolando draugai tave jau priėmė į kompaniją? Žinia, draugų vertinimas jiems itin svarbus...
Vyrai į moters draugių kompaniją įsilieja kažkaip paprasčiau (juokiasi). Man pasisekė, niekas į mano gimimo datą nežiūrėjo ir už jaunystę neteisė. Gal nebylių išmėginimų ir vyko, bet aš nepajutau. Man rodos, vyrai supratingi – jei Rolandas mane myli, tai jie ir man visada yra pasirengę padėti. Nemėgstu žmonių, kurie turi išankstinių nuostatų. Pastebėjau, tokių esama ir tarp itin išsilavinusių. Atrodo, nė išsižioti nereikia, o savo nuomonę jau susidarę. Nors... Jie praranda daugiau! Tik dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog žmogus tuščias, jie netenka nuostabiausių pažinčių ir neįtikėtinų pokalbių.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Vaida Poderytė |
Kai su Rolandu susipažinote, buvai dar tik pirmame universiteto kurse...
Po pažinties iškart išvažiavau į Milaną, gavau užsakymą fotografuotis. Tikrai turėjau laiko pagalvoti... Dar ir grįžusi galvojau! O paskui viskas ėmė greitai keistis. Štai jau ir vaikutis pakeliui (šypsosi).
Sakai, turėjai laiko pagalvoti? Abejojai, nes žinojai, kas jis? Buvai girdėjusi apie jo nuotykius?
Labiausiai bijojau likti kvailės vietoje. Esu gimusi po Skorpiono ženklu. O likti pažemintam Skorpionui – nėra nieko baisiau... Nebuvau mergaitė iš kaimo, nieko nemačiusi, – šešiolikos pradėjau dirbti modeliu, nuo septyniolikos važinėju po Europą, gyvenau Italijoje. Esu sutikusi visokių žmonių, mačiau, kaip jie naudojasi vienas kitu arba būna kartu, siekdami savo tikslo, bendros naudos. Šito labiausiai nenorėjau! Yra dalykų, kurių visai nesinori pasakoti. Ne taip jau malonu būti kaulu, kurį numeta šunims apgraužti (ironiškai šypteli).
Rolando darbas susijęs su visuomene. Suprantu, jis žinomas, apie jį kalba. Gyvenimo istorijos žmonėms įdomios – štai todėl mes skaitome knygas ir žiūrime kino filmus. Jei juose veikėjai neišgalvoti, istorijos įgauna stipresnį, aštresnį skonį. Tačiau man labai nesinori tapti kvailu tų istorijų veikėju, pasakojančiu, kur atostogavo, ką valgė ir su kuo miegojo. O juk – nei karo didvyris, nei Nobelio premijos laureatas, netgi medalio olimpiadoje neiškovojęs...
Nemanau, kad tėvai labai apsidžiaugė tavo pasirinkimu?
Prieš eidama į tą televizijos sezono pristatymą, perspėjau tėvus, kad gali mane pamatyti nuotraukose drauge su Rolandu. Šeimoje bendraujame atvirai ir nuoširdžiai, apie mūsų draugystę tėvai žinojo jau anksčiau.
Kad ir kokie demokratiški būtų, jie manęs, žinoma, iš pradžių nesuprato. Bet tikėjau, kad praeis šiek tiek laiko, susipažins, pabendraus ir nesusipratimai išsisklaidys. Kaip tik taip ir atsitiko... Dabar ir su mano, ir su Rolando tėvais gražiai bendraujame.
Naivu būtų manyti, kad jokių meilių iki tol nebuvai patyrusi?
Buvo buvo... Gėlės nevysdavo (juokiasi). Tačiau žmones prisileidžiu sunkiai... Tiesą sakant, būtent modelio darbas man padėjo atsikratyti vidinių barjerų. Išmokau neskirstyti žmonių nei pagal amžių, nei pagal odos spalvą, nei pagal turtą. Kai atvažiuoji dirbti į kitą šalį, turi nedaug laiko pažinti žmones. Užtat visi bendrauja labai paprastai. Milane iki šiol likę gerų bičiulių – vienam per keturiasdešimt, kitam – trisdešimt, trečias – mano bendraamžis. Nors itin skirtingi, su visais man įdomu bendrauti. Lygiai taip pat įdomu kalbėtis su jau garbaus amžiaus Rolando mama.
Dirbti modeliu pradėjai dar mokykloje?
Pirmąjį kontraktą pasirašiau paskutinėje klasėje. Važinėti teko gana daug, bet mokslai nenukentėjo – mokyklą baigiau su pagyrimu.
Ir dar spėjai užsidirbti pinigų?
Jų nebuvo tiek, kad būčiau nusipirkusi automobilį, bet man visiškai užteko. Daugybę dalykų esu dariusi ne vien dėl pinigų, nors, nesiginčysiu, mama jau vaikystėje juokdavosi, kad esu versli. Ji užsiaugindavo gėlių, aš jų prisiskindavau, o paskui kieme parduodavau. Mama, prisimenu, rėkia: „Vaida, eik namo! Nedaryk gėdos.“
Tėvai Kaune augino mus tris. Vyresnioji sesuo Eglė, kurią vadindavome gerąja, mudviem su jaunėle buvo lyg mama. Ji ištekėjusi už argentiniečio, gyvena Maljorkoje ir augina vaikelį. Aš, vidurinioji, buvau gražioji (juokiasi). Jaunėlė Miglė – protingoji. Ji puikiais pažymiais baigė gimnaziją, dabar studijuoja teisę.
Mūsų šeimoje buvo tokia politika: jei vaikas siekia mokslų, studijuoja – tėvai išlaiko. Paskui – jau kapstykis pats! Vienu metu mama net pyko, kad per daug dirbu: daugiau mokslų žiūrėk, sakydavo, dar iškrisi iš nemokamos vietos. Tačiau jokie iškritimai man niekada negrėsė. Ir dabar mokslų nenoriu nutraukti, manau, gana greitai grįšiu į paskaitas ir kai vaikelis gims.
Teisininkė mama ir mane ragino studijuoti teisę. Įstojau į neakivaizdinį skyrių, maniau, studijuosiu ir vis dar dirbsiu modeliu, pasivažinėsiu po pasaulį. Po pusmečio grįžau laikyti egzaminų. Išlaikiau, bet supratau: teisė nedomina. Jaučiausi ne savo vietoje, lyg agurkas deserte – nei smagu, nei įdomu. Nusprendžiau nebesimokyti. Mama, žinoma, nenorėjo suprasti, bet gražiai jai paaiškinau, kad geriau nešvaistyti laiko tam, kuo vis tiek nebūsiu.
Metus prasiblaškiau, o paskui atėjo suvokimas: noriu stabilumo, noriu mokytis ir gyventi Vilniuje.
Kodėl ne Milane, pavyzdžiui?
Todėl, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Kai esi Lietuvoje, bambi: nuobodu, pilka, aplink – susiraukę lietuviai. Išvažiuoji ten, pasistatai laikiną palapinę ir galvoji: o kas toliau? Laikas juk bėga...
Betgi daugybė merginų nori būti modeliais! Topmodeliais, supermodeliais...
Juk tai – ne darbas, greičiau – pomėgis, veikla. Gerai, jei žmogus motyvuotas, protingas ir mato daugiau nei kiti – fotografus, valandų valandas laukiančius vienintelio, ypatingo saulės spindulio, stilistus, aprengėjus, laisvu laiku braižančius modelius popieriaus skiautėse arba svajojančius tapti garsiais architektais. Tuomet ir tau atrodo, kad esi verta daugiau, nei būti tik kieno nors projekto dalimi. Kai dirbi modeliu, beveik niekam nereikia nei tavo idėjų, nei minčių, reikia tik veido arba figūros. Esi tik forma, o nori juk daugiau...
Kai tau šešiolika, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, pabendrauti. Tačiau anksčiau ar vėliau atsimuši į sieną – kur tos aukštumos? Skambesnis žurnalo, kurio viršelyje atsidursi, pavadinimas? Garsesnis dizainerio vardas? Ilgesnis podiumas? Niekada nepretendavau tapti supermodeliu. Tokioms aukštumoms mano ūgis per mažas, o veidas – pernelyg komercinis. Į garsių mados namų rengiamas atrankas net neidavau – suvokiau, jog Milano ir Paryžiaus podiumams esu tiesiog per žema.
Užtat mano spintoje daugiau nei trisdešimt procentų batelių yra aukštakulniai (juokiasi). Fotografuodavausi žurnalams, katalogams, vaizdo klipams. Šiems darbams turiu duomenis, esu tinkama. Keletas mėnesių Milane, tada – namo, paskui Stambulas, tada vėl Milanas... Tikrai nieko nesigailiu, tai buvo puiki patirtis ir pamokos. Be abejo, regėjau ir visokių paslydimų, visokių pagundų...
Ir kaip jaunai merginai nepaslysti?
Na, tų pačių pagundų pilnos „Absento fėjos“. Ir Milano nereikia! Modelių pasaulyje sutikau gerokai daugiau protingų ir įdomių merginų nei nusivažiavusių. Keliaudama nusprendžiau, ką iš tiesų norėčiau studijuoti. Mačiau, kokios izoliuotos jausdavosi tos ukrainietės ar braziliukės, kurios sugebėdavo pasakyti tik „hello“ ir „goodbye“. Mokėdama kalbą, gali bendrauti, kalbėtis, atsiveria daugiau galimybių. Nusprendžiau, kad galėčiau studijuoti ispanų ir anglų kalbą Vilniuje.
Tačiau pastaruoju metu dirbai žurnaliste. Lingvistika nuo žurnalistikos nelabai toli?
Rašyti pradėjau atsitiktinai. Radau skelbimą, kad vienam interneto portalui reikia rašančio žmogaus. Nusiunčiau CV, nuėjau į pokalbį ir mano karjera prasidėjo. Tai buvo labiau praktika, o ne tikras darbas. Pastaruoju metu kurį laiką rašiau žurnale „Moters savaitgalis“. Manau atradusi savo, taigi, ateityje žadu gilintis į žurnalistiką.
Dabar darbai sulėtėjo... Bene pirmą kartą tik studijuoju. Leidžiu sau pailsėti. Vaikeliui reikia ramybės. O aš dar viską spėsiu...
Gerai prisimenu tą dieną – Vilniuje, LFF stadione, buvo „Prelegentų“ futbolo sezono atidarymas. Vyrai dalijosi prisipažinimais: „Mes susižadėjome!“, „O mes – laukiamės!“ Judu su Rolandu tyliai dingote, lyg nenorėdami atskleisti savų paslapčių...
(Juokiasi.) Galiu dabar už mus abu pasakyti ir visai nebijau to pripažinti: vaikelis mums buvo staigmena. Bet juk visi geriausi dalykai ir nutinka netikėtai. Turėjau planų: studijos, jau buvau sutikusi dalyvauti TV3 šokių projekte, visokių darbų prisigalvojusi... Ir staiga – viskas keičiasi. Nėštumas buvo staigmena, kurią pirmiausia man pačiai reikėjo suprasti, įvertinti, suvirškinti. Dabar jau viskas, nerimas išsisklaidė, ramybė... Suprantu, kad nėštumas ne atima, o duoda. Gavau didžiulę dovaną ir visai nesvarbu, kad planai keičiasi, kad kažką teks palikti ateičiai, o kažkas galbūt ir visai neįvyks. Svarbu, kad myli, kad jautiesi mylima, visa kita galima perplanuoti kitaip.
Per keletą naktų nėštumo pradžioje pasijutau suaugusi. Jau nebegalime sugalvoję išlėkti į Pietų Ameriką – vaikeliui nesaugu. Visas egoizmas kažkur išgaravo... Ir pirmą kartą manęs nebegąsdina didėjantys skaičiukai ant svarstyklių. Viskas tapo paprasta ir lengva. Nors mano charakteris, švelniai tariant, paūmėjo. Juokauju, jei Rolandas pakęs mane šituos devynis mėnesius, mes gyvensime ilgai ir laimingai.
Tai kada draugėms sukneles vestuvėms siūdintis?
Iki kitos vasaros – užtektinai laiko. Per tą laiką, jei tikrai vienas kitą mylime, juk nepabėgsime (juokiasi).
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./ Pirmasis pasirodymas viešumoje kartu 2011-ųjų vasaros pabaigoje: Rolandas Skaisgirys ir Vaida Poderytė |
