Mėginu įsivaizduoti: daug metų gyvenai ramiai, buvai graži žinoma moteris, gera mama ir žmona, bet staiga vieną rytą nubudai ir nutarei viską keisti, kol dar ne vėlu, – darbą, šukuoseną, vyrą...
Ne visiems atrodo, kad dar ne vėlu (šypteli). Man trisdešimt penkeri: nebijau to pasakyti garsiai, bet matau, kaip apie tai kalbėdami žmonės patempia lūpą. Aš dėl to nesijaudinu, bet daugybė aplinkinių jaudinasi dėl manęs: „Viešpatie, kas dabar jos laukia... Tokiame amžiuje – viena su dviem vaikais...“ O koks jau tas mano amžius, sakykite? Užsienyje žmonės, sulaukę trisdešimt penkerių, tik pradeda galvoti apie šeimą! Kita vertus – visos baimės kyla iš mūsų pačių. Suprantu, kad aplinkiniai nebijo dėl manęs: iš tiesų jie baiminasi, kad patys atsidūrę mano vietoje prapultų. Aš galbūt kartais irgi suabejoju... Bet tos akimirkos praeina, ir lieka konstatuoti: man pakanka drąsos elgtis taip, kaip noriu.
Vieną drąsų žingsnį tu tikrai žengei – išsiskyrei. O pasekmės pasipylė kaip nuo kalno riedantis vis didėjantis sniego kamuolys...
Visi mes gyvenime darome tik tai, ką galime atlaikyti. Kai kurie mūsų veiksmai šokiruoja žmones, jie stebisi: „Kaip jis galėjo taip pasielgti?“ Bet jei jau pasielgė, vadinasi – galėjo. Ir turi jėgų atlaikyti reakciją, nes kvailiausia būtų pirma ką nors padaryti, o paskui verkti, kad tapo per sunku. Kai man pasidaro labai labai sunku, bandau apsimesti, kad visa tai... tiesiog nevyksta. Nusprendžiu, kad apie tai pasvarstysiu rytoj: taip atidėlioju, kol sunkumai tarsi savaime išgaruoja.
Tu – optimistė iš prigimties?
Dabar jau drąsiai galiu atsakyti: taip. Po skyrybų viskas keitėsi: savijauta, buitis, net – darbas. Prieš tai trejus metus organizavau protų mūšius: man tai patiko ir atnešė daug patirties, tačiau neužtikrino saugumo. Nežinojau, kas bus rytoj, o išsiskyrusi dviejų vaikų mama negali sau to leisti. Todėl iškart tai nutraukiau – atsisveikinau su žaidėjais ir išėjau į niekur, nes esu įsitikinusi: jeigu nori pradėti naują veiklą, pirmiausia reikia atsikratyti senosios.
Nemoki žaisti dviem frontais?..
Ne. Ir dviprasmiškose situacijose mane vis kažkas išgelbsti... Pasiūlymas dirbti su deimantais nukrito lyg iš dangaus. Aš troškau įdomios veiklos – ir tapau deimantų pardavimų vadove. Kadangi mūsų kolektyvas mažas, darbais nesidalijame – tiesiog imame ir darome viską, ką reikia.
Ar darbdaviai vertina tai, kad esi žinomas veidas ir salonui atneši daug žiniasklaidos dėmesio?
Jie iš pradžių to net nežinojo, tik laikui bėgant pradėjo nujausti. O kartu ir aš turėjau galimybę įvertinti...
Savo kalibrą?
Skambus žodis (juokiasi). Anksčiau savo žinomumu nesinaudodavau: kažkam duodavau interviu, kažkas nufotografuodavo, ir tiek. O kai ėmiau dirbti su deimantais ir visa žiniasklaida tuo susidomėjo, neslėpsiu – tai gerokai palengvino mano darbą. Bet neprisiimu visų laurų tik sau: deimantai irgi turi stiprią trauką...
Pardavinėdama brangius papuošalus, daug išmokai ne tik apie deimantus, bet ir apie vyrų bei moterų santykius?
Ir vis dar mokausi. Deimantų fone viskas labai aiškiai matyti: pinigų vaidmuo santykiuose, tarpusavio pagarba, vyro požiūris į moterį, moters nuolaidžiavimas vyrui... Deimantai ištraukia į paviršių visus kompleksus: liūdna matyti, kaip stiprios, gražios, daug pasiekusios moterys kuklinasi ir nevertina savęs. Kartais salone tokie intensyvūs emociniai burbulai sproginėja, kad net karšta darosi!
O meilę deimantų fone tu pastebi?
Ją matau iš karto. Štai pora renkasi vestuvinius žiedus: akivaizdu, kad viską sprendžia tik vyras ir jo piniginė, o moteris visiškai neturi nuomonės. Ji nė karto neištaria „man patinka“, tik nervingai klausinėja: „Ką imam?“ Čia išvis nematau meilės, tik savotišką verslo partnerystę. O štai užeina du senukai: jis kantriai vardija, kas jo žmonai labiausiai tinka, o ji flirtuoja su juo... Gražu. Meilę nuspėju iš vienos frazės: „Ji gražiausiai atrodo su...“ Arba: „Ačiū, bet mano moteriai tai per pigu.“ Ne „man“, o „mano moteriai“... Ir tai išgirdusi moteris visai nenustemba: vadinasi, ji pripratusi prie komplimentų. Apskritai matau: kai poros santykiuose vyrauja harmonija, moteris būna labai rami. Rodos, kiek nedaug tereikia: tik rūpintis vienam kitu, nepamiršti parodyti dėmesio... Vis dėlto ne visiems tai pavyksta.
 |
| Daiva Anužytė |
Ar nemanai, kad dirbti tokioje vietoje – gana pavojinga? Aplink – vien turtingi žmonės, prabanga tampa savaime suprantama, pinigai skaičiuojami ne šimtais, o dešimtimis tūkstančių. Ir tavo kartelė vyrams tikriausiai nuolat kyla – argi dabar žiūrėtum į paprastą vaikiną, neišgalintį nupirkti deimantų?..
Kiekviena moteris žino, ko yra verta: matyt, mano vertės jausmas ir iki šiol buvo gana didelis (juokiasi). Tačiau manau, kad tų kartelių virš manęs dar labai daug. Niekada nešokinėju aukščiau bambos: moku mėgautis tuo, ką turiu. Ir žinau, kad ne deimantai poros santykiuose svarbiausi... Turbūt svarbiausia – kad vyras leistų savo moteriai jaustis tikra moterimi, bet to Lietuvoje labai trūksta. Ir tai ne vien vyrų kaltė: juk jie užaugo matydami, kaip jų mamos surenka ant grindų numestas kojines ir eina į virtuvę, o tėčiai tyso prie televizorių. Lietuvis vyras paprastai rūpinasi tik tuo, kad jo moters mašina būtų tvarkinga. O moteris baiminasi, kad jeigu ji bandys sukurti vyrui nepatogių situacijų, laužys kažkokius nusistovėjusius stereotipus, jis to netoleruos.
Ar santuokoje tau to ir pritrūko? Buvimo tikra moterimi?..
Mes su vyru buvome labai skirtingi žmonės. Negalėjau duoti to, ko jam reikia, o jis negalėjo duoti to, ko reikia man. Baltai pavydžiu sutuoktiniams, kurie sugeba įveikti tą sunkųjį trampliną, atsisukti vienas į kitą ir rasti bendrų taškų, dėl kurių verta likti kartu. Man tai nepavyko – aš pralaimėjau. Stengiausi iki pat galo, kad taip neatsitiktų, bet... Negaliu eiti prieš savo vidų. Supratau: jeigu to nepadarysiu, sulaužysiu save, o kam aš būsiu reikalinga palūžusi?.. Kiek yra žmonių, apgaudinėjančių save, gyvenančių ne savo gyvenimą: kažkada jie vis tiek pratrūksta, ir supranti, kad metų metais aukojosi! Todėl tam tikrais momentais ištariu sau: „Daiva, būk drąsi.“ Ir išdrįstu pasakyti, ką galvoju. Galbūt tai ką nors įžeidžia, bet man tai būtina.
Kai nusprendžiau skirtis, daug kas galvojo, kad tai darau dėl kito vyro. Net patys artimiausi taip manė... Bet praėjo kiek laiko, ir visi pamatė, jog taip nebuvo. Girdėjau ir kitų „gerų“ patarimų: „Tau reikia laisvės? Bet argi dėl to būtina skirtis? Gyvenk šeimoje ir tyliai daryk, ką nori, – apsižvalgyk, visi taip gyvena!“ Bet man tai neatrodo išeitis! Jeigu ji kam nors tinka – tegu sau. Yra šeimų, kuriose ir vienas, ir kitas žino apie antrosios pusės meilužius. Aš jų nesmerkiu, bet toji smėlio dėžė – tikrai ne mano. O dabar jaučiuosi gerai ir nuoširdžiai linkiu, kad vyro gyvenimas susiklostytų sėkmingai. Taip ir klostosi: pažįstu jo mylimąją, mes galime kartu pasėdėti, išgerti kavos ir ramiai žiūrėti viena kitai į akis.
Žodžiu, atidavei vyrą į geras rankas?
Taip jau susiklostė (šypteli). Noriu, kad abu surastume savo laimę. Kuo toliau, tuo mums darosi ramiau. Aišku, labiausiai išgyvenau dėl vaikų: jeigu dukros nebūtų tokios šaunios, gal net būčiau pakeitusi savo sprendimą. Pažįstu daug žmonių, kurie aukojasi dėl vaikų... Bet maniškės pasirodė esančios labai stiprios ir supratingos.
Ko dar pasimokei iš to etapo?
Supratau, su kuo susiduria išsiskyrusios moterys. Į tave kreivai žiūri: moterims tu keli grėsmę, o vyrams atrodo, kad jeigu esi viena – vadinasi, kažkas su tavimi negerai. Matau tų reakcijų, girdžiu replikų... Žmonės kalba iš savo bokšto – tegul kalba. Bet kiekvienas iš mūsų turi savo kelią.
Per savo neilgą gyvenimą labai retai būdavai viena: buvo pirma, paskui – antra santuoka. Taigi vienatvės, naujų pažinčių ir pasimatymų skonį pažinai tik labai ankstyvoje jaunystėje ir... dabar. Ar dabartinė žaidimų aikštelė labai skiriasi nuo tos, kai tau buvo -niolika?
Oi, labai. Anuomet buvo lengva, nes pati buvau naivesnė ir patiklesnė. Visi aplink atrodė princai: jei ir matydavau vaikinų minusus, manydavau – ai, jei mylėsiu, viskas bus gerai. Kaip jis gali blogai su manimi elgtis – juk aš tokia gera... (Šypteli.) Tiesa, man ir tada rūpėjo, kad žmogus gebėtų išlaikyti šeimą, ja rūpintis, nešti viską namo, o ne iš namų. Ir patvirtinu: mano vaikų tėvas padarė viską, ką žadėjo, ir daro iki šiol – rūpinasi dukromis, labai jas myli, domisi jų kasdieniais rūpesčiais, žino, kaip gydomos ligos. Gal tik drabužių dydžių nežino... Bet juk negali vyras visko žinoti!
O dabartinė žaidimų aikštelė jau gerokai sudėtingesnė. Visų pirma – ji siaura, nes aš sukuosi gana uždarame rate: darbas, namai, vaikai, laisvalaikis. Internete pažinčių neieškau, dažniausiai pažindinuosi tik su žmonėmis iš savo draugų rato. Taigi vaikai ir draugai užima gerokai daugiau mano laisvalaikio negu pasimatymai.
Antra – nebenoriu turėti to, nuo ko bėgau. Vos susipažinus, pirmasis „vau“ gali būti didelis, o paskui... Pradėjusi bendrauti su vyru dažnai pajuntu: bepigu draugauti, kol kiekvienas vakarais grįžtame į savo namus, bet juk kažkada teks dalytis bendru gyvenimu kiekvieną dieną – o tada tikrai kils problemų. Tuomet geriau išsiskirti, kol tai dar neskausminga. Juk jau žinau, kad žmogaus nepakeisiu... Ir trečias dalykas – aš esu mama su dviem vaikais, o šiais laikais visi ieško patogių santykių ir nori greito rezultato. Jaučiu, kaip jie deda mane ant svarstyklių ir vertina, kas jiems geriau: ar graži, stipri, patyrusi moteris, turinti vaikų ir tam tikrų reikalavimų, ar – jauna naivi mergina, kuri viso to neturi?.. Aišku, vėliau ir ta mergina pradės ko nors reikalauti – visos moterys anksčiau ar vėliau suauga į protą... Bet kol kas svarstyklės ne visada nusveria mano naudai, ir negaliu už tai pykti.
Gal pačiai vertėtų pasidairyti į jaunesnius?
Gal... Bet vėl galvoju: kodėl turėčiau laužyti kito žmogaus likimą? Visus natūralius brandos etapus jis turi išgyventi pats. Aš jam užkraučiau atsakomybę, jis mėgintų pateisinti mano lūkesčius... Mano reikalavimai dideli, o savo amžiuje jis tokių savybių gal net ir neprivalo turėti – jos dar tik bus. Be to, kai jam bus trisdešimt penkeri, man bus beveik penkiasdešimt – ką tada darysiu?.. Todėl vėl spaudžiu stabdį.
Kitas amžinas klausimas – geriau sutikti bevaikį ar vaikų jau turintį vyrą? Tas, kuris turi vaikų, jau turi ir supratimo. Tačiau tuomet reikia priimti mylimąjį su visu jo bagažu: vaikais, vaikų mama, seneliais, giminėmis, o jei dar prisideda ir buvusių antrųjų pusių dabartinės antrosios pusės – reikia turėti daug stiprybės, kad su visu tuo susitvarkytum. Kita vertus, jei sutikčiau bevaikį vyrą, svajojantį apie tris vaikus – kas tada?.. Gimdyčiau dar tris kartus? O Dieve, ne!..
Ar tu darai kokių nors kompromisų meilei? Būdami aštuoniolikos kompromisų nedarome – jei nemylime, tiesiog einame toliau. O dabar – jeigu randi išmintingą, panašaus mąstymo ir vertybių žmogų, gal nebe tokia jau svarbi ta meilė?..
Meile iš pirmo žvilgsnio netikiu – man dar niekada nebuvo nunešę stogo. Nenutiko taip, kad draugai būtų sakę: „Daiva, tas žmogus ne tau, ką darai“, o aš – rėkusi: „Ne, aš jį myliu, negaliu be jo gyventi!“ Aš tam pernelyg racionali. Bet turiu jausti trauką... Buvo atvejų, kai galėjau rinktis komfortišką viskuo aprūpintos moters gyvenimą, sukurti patogius santykius – bet visada žinojau, kad tai ne man. Buvo ir tokių atvejų: žmogus ir simpatiškas, ir geras, viskas su juo gerai, bet... žiūriu į jį kaip į draugą. Ir viskas – nieko negaliu pakeisti. Vadinasi, tokia jau esu – atleiskite, bet daryti kompromisų meilei aš negaliu.
Keista, tačiau kažkur pokalbio pradžioje, rodos, paminėjome optimizmą...
Nes jis vis tiek dar gyvas! Netgi su savo išrankumu ir bagažu aš neprarandu tikėjimo, kad sutiksiu savo žmogų. Tikiu šeima, tikiu tipiškais santykiais, kai moteris kursto židinio ugnį, o vyras parneša namo mamutą. Vyras turi būti patenkintas, pavalgęs, nepiktas, o moteris turi jausti meilę, pagarbą ir saugumą. Tikiu, kad sutiksiu žmogų, kuriam nereikės sakyti: „Klausyk, o man norėtųsi to ir to...“ Jis tai supras ir be žodžių. Galiausiai viskas bus gerai. Aš tai tiesiog žinau.
