Pastaruoju metu daug kam atrodė, kad esate ties skyrybų riba.
Aš – šeimos žmogus. Esu nelabai linkusi skirtis, kai yra vaikai, namai... Turbūt normalu, kad šeimyninės krizės ateina. Būna, jau atrodo, kad viskas, nebegali... Bet kai tai išgyveni, vėl ateina medaus mėnuo.
Patarkite, kaip išgyventi tokias krizes.
Nepriimti drastiškų sprendimų, kai iš tiesų nėra labai blogai. Tada, kai bendras gyvenimas tiesiog truputį papilkėja ir natūraliai užsimanai ko nors naujo... Paprastai, kai du žmones užpuola asmeninės profesinės krizės, ima gesti ir santykiai. Aha, o jeigu genda, vadinasi, reikia ieškoti naujų... Ne, tiesiog reikia prisiminti, kad net esant patiems tobuliausiems santykiams ateis krizių metas. Anksčiau ar vėliau. Žmonės nekantrūs: ima dejuoti, kad nebegali kartu gyventi, išsiskiria, išsidrasko... susiranda naujas meiles... aistros vėl po kurio laiko išblėsta...
Taip plėšytis ir ardytis galima kad ir visą gyvenimą. O aš manau, kad šeima – nykstantis socialinis vienetas, todėl ją reikia saugoti. Anksčiau buvo paprasčiau, nes šeimos apibrėžimas buvo gana aiškus: vyras uždirba pinigus, žmona augina vaikus ir gamina maistą. Bet paskui atsirado moterys karjeristės, vedybinės sutartys, ir visų funkcijos šeimoje apvirto aukštyn kojomis. Vyrai nebesupranta, kas geriau: kai žmona pinigus neša ar pusryčius, pietus ir vakarienę gamina? Dabar kiekvienai šeimai savo funkcijas reikia apibrėžti pačiai.
Koks principas veikia jūsų šeimoje?
Mane labiausiai erzina klausimai ir komentarai: „Ach, koks vargšas tas Daniūtės vyras... ji vis šoka, skraido... o jis vargšelis laukia...“ Na, koks gi jis vargšelis, jeigu mūsų šeimoje veikia partnerystės principas: mes abu dirbame, abu nešame į namus pinigus. Kodėl tada jis vargšas, o aš – ne? Kodėl, kai vyrui trūksta dėmesio, visi komentuoja: „Vargšelis“... O kai moteriai: „Ji išsigalvoja“...
Bet neslėpsiu, tikrai buvo laikas, kai mūsų namuose dėl visko kildavo nesutarimų: dėl šokių, nuovargio, pavydo, laiko stokos... Ir smulkmenos po kelių frazių virsdavo drambliais...
Kodėl Mindaugui taip nepatiko jūsų šokiai?
Gal kaltas ir bendras visuomenės požiūris: ištekėjusi moteris šoka su kitu vyru... Šokiai asocijuojasi su seksualumu, net nepadorumu. Mano vyras juk buvo kartu Italijoje, matė mano šokių partnerio šeimą, bet jo nuostatos taip ir neįveikiau. Gal dėl to, kad jautėsi nesaugus, ir kildavo tų mūsų nesutarimų. Kai paskelbiau, jog baigiu šokėjos karjerą, nuoširdžiai apsidžiaugė. Ir iškart atsipalaidavo. Dabar juk lygiai taip pat daug skraidau į užsienį vesti seminarų, teisėjauti, bet jis visai neprieštarauja, nepyksta. Net atvirkščiai – padeda teisiniais klausimais.
Kada buvo priimtas sprendimas: su profesionaliais šokiais – baigta?
Jau senokai pykomės su partneriu Mirko. Pasak jo, turėjau viską mesti ir važiuoti gyventi į Italiją: tik treniruotis ir treniruotis nuo ryto iki vakaro... Kad į viską spjautum ir tik šoktum, manau, jau ir amžius buvo ne tas, ir ateities perspektyvų kitokių mačiau. O partneris – darboholikas, varžybose pasirodome gerai, bet jis vis tiek jaučiasi prastai pasiruošęs, nes per mažai treniruojamės... Jeigu tokio lygio profesionalą būčiau gavusi Lietuvoje, gal dar ir nebūčiau skelbusi pabaigos. Arba jeigu su visa šeima būtume kėlęsi gyventi į Italiją.
Tokia idėja buvo svarstoma garsiai?
Net minties tokios nebuvo, nes mano vyrui čia labai gerai sekasi. Jis turi advokatų kontorą, puikiai įsitvirtinęs. O perprasti kitos šalies teisinę sistemą, išmokti kalbą būtų per daug sudėtinga.
Ir mano darbas, šokių studijos – Lietuvoje. Taigi keisti gyvenamąją vietą nebuvo nei tikslo, nei, tiesą sakant, didelio noro.
O jeigu būtumėte treptelėjusi kojele prieš vyrą: „Dėl savo darbo privalau gyventi Italijoje“...
Šeimoje svarbiausia – kompromisai. Tokį ultimatumą gali kelti tada, kai žinai, kad žmogus padarys taip, kaip tikiesi. O aš žinojau, kad vyras tikrai neištars tų žodžių, kurių aš noriu. Todėl ir tokių ultimatumų nesvarstėme.
Kartą į Italiją savaitei kartu buvau išsivežusi Evitą. Bet treniruotis buvo neįmanoma: pirmiausia teko rasti moterį, kurį prižiūrėtų dukrą, kol dirbu. Bet ji nešneka lietuviškai, o Evita nesupranta itališkai. Kai kas neaišku, abi puola skambinti man. Aš metu treniruotę, skubu spręsti problemos... Absurdas! Turėtum tada ne tik visą šeimą, bet dar ir lietuviškai kalbančią auklę vežtis. O kad mano partneris keltųsi gyventi ir treniruotis į Lietuvą, irgi diskusijų nebuvo: jis ten turi šeimą, savo gyvenimą, ten – jo numylėta Italija...
Sunkiausia, aišku, buvo man, nes arba mano vyras nelaimingas, arba mano partneris nelaimingas. O aš plėšiausi!.. Grįžtu iš varžybų dviem dienoms namo, o tądien vyrui krepšinis ir jis išeina žaisti. Aš pykstu, nervinuosi, kodėl ne su manimi leidžia tas dvi dienas? „Tai ar aš dabar kaltas, kad tu tik dviem dienoms parvažiavai?“ – klausia jis manęs... Aš išvažiuoju dirbti, vyras savaitgalį leidžia su draugais. Negi sėdės namuose užsidaręs? O man – neramu, pavydu...
Tada ir susimąsčiau: juk pagrindinis mano siekis buvo įrodyti sau ir kitiems, kad po gimdymo galiu grįžti į profesionalųjį sportą. Įrodžiau. Europoje dukart tapau pirma. Pasaulyje – dukart antra. Dėl visų politinių, povandeninių srovių puikiai žinau, kad pasaulio čempionato aš niekada nelaimėsiu. Taigi įrodinėti daugiau nebeliko ko. O varžytis be tikslo...
Kaip naujieną pranešėte vyrui?
Su šokių partneriu dar turėjome šou turą Japonijoje. Galvojau: pabaigsime suplanuotus pasirodymus ir – viskas. Bet vėl prasidėjo zyzimas: „Noriu namo... noriu namo...“ „Gerai, skrisk. Aš irgi noriu namo“, – pasakiau. Nutraukėme turą, nesusipykome, tiesiog išsiskirstėme kas sau. Paskui jis, aišku, skambino, dūsavo, kad gal per greitai viską pabaigėme... Bet mano sprendimas nebekeičiamas: į varžybas su juo dalyvauti aš negrįšiu. Tie italai vyrai – kaip vaikai! Užtat savo vyrą tik dar labiau įvertinau: santūrus, ramus, daugiau klauso, nei kalba...
Dar būdama Japonijoje parašiau tai vyrui. Jis neiškart patikėjo. Manė, tas „viskas“ tėra eilinis kartas, nes mes su Mirko jau seniai „baiginėjome karjerą“. Patikėjo tik tada, kai visi oficialiai paskelbė ir parašė. Ir mūsų santykiai iškart pagerėjo. Kone – akimirksniu. Abu atsipalaidavome, pasijutome tvirčiau... Tarsi iš tikrųjų naują gyvenimo etapą pradėjome.
 |
| Edita Daniūtė |
Ką veikiate atsiradusiu laisvu laiku? Neatsitiko taip, kad per buvusį gyvenimo ritmą išsibarstė draugai, atitolo šeima ir dabar – tuštuma?
Oi, tikrai turiu kuo užpildyti laisvą laiką: užsirašiau į teniso pamokas. Evitą nuvežu ir pasiimu iš gimnastikos. Savo darbo grafikus sutvarkiau taip, kad iš Lietuvos išvažiuočiau tik kartą ar du per mėnesį.
Draugai liko, šeima – išsaugota. Tuštumos nejaučiu. Tuštumą buvau pajutusi po gimdymo: tąkart, kai pati dar nebuvau pasiruošusi baigti karjeros, kai gyvenimas pasikeitė be mano valios. Tada negera buvo, labai trūko šokių aikštelės. O dabar tokio streso nėra.
Vakarais visi drauge arba filmus žiūrime, arba žaidimus žaidžiame. Evitai esu pripirkusi kalną žaidimų. Pastaruoju metu vis dažniau traukiame „Blogoji ir geroji lėkštutė“: į vieną sudedami geri maisto produktai, į kitą – blogi. Vaikas turi išmokti pats atskirti. Tenka mokytis, juk dukra dabar valgo tik sušiukus, picas ir bandeles. Mėsos išvis atsisako, daržovių nemėgsta. O aš ėmiau šeimai vakarienes gaminti...
...bet pati jų, žinoma, nevalgote...
...valgau valgau! Savaitgalius kartu leidžiame. Va, drauge su vyru mano pusbrolio vestuvėse dalyvavome. Neseniai dešimt dienų atostogavome Ispanijoje. Sausio mėnesį planuojame vykti į Dubajų. Juk anksčiau nei atostogos, nei bendri planai tiesiog nebuvo įmanomi. Galų gale vaikui gimtadienį galiu surengti tą dieną, kai jis turi būti! O ne tada, kai mano varžybų tvarkaraštis leidžia...
O pagaliau leidote sau atsipalaiduoti prie lėkštės, nebevaržote savęs griežtomis dietomis?
Valgyti tikrai pradėjau daug laisviau. Bet, kas keisčiausia, buvau pas siuvėją suknelių siūtis, o ji nustebo, kad aš dar apkūdusi. Gal dėl to, kad streso mažiau, maistas neina į kūną. Seniau savo partneriui vis per stora atrodžiau, nes jis – labai smulkus. Toks lengvai anoreksiškos išvaizdos... Jis man buvo šiek tiek per žemas, o kai vyras mažas, partnerė atrodo didelė ir stora. Turėtum būti ligotai išdžiūvusi, kad tiktum tokiam į porą. Mane nuolatinis stresas ir jo komentarai vos susitikus: „O, pilvukas... šonai šonai...“, psichologiškai labai žeidė ir skaudino. Kas iš to, kad paskui sakydavo: „Oi, aš juokauju...“ Visai nejuokinga.
Na, svarbu, kad savo vyrui jūs graži.
Vyrui aš net gražesnė, kai pasitaisau. Niekada iš jo nesu girdėjusi, kad reikėtų sublogti.
Baigus karjerą pats metas pagalvoti ir apie antrą vaiką...
Kol kas – tikrai ne. Gal po kokių penkerių metų. Aš, pavyzdžiui, irgi esu pagrandukė šeimoje. Mūsų su seserimi amžiaus skirtumas – net keturiolika metų. Taigi laiko antram vaikui – berniukui – tikrai dar turiu.
O šeimos srityje pagrindinis siekis dabar bus iškelti vestuves! Su Mindaugu mes susituokę tik civilinės metrikacijos biure.
Šokių aikštelės parketo girgždesio dar netrūksta?
Kol kas – ne. Žiūriu šokių įrašus ir visai nesigraudinu. Turiu pripažinti, kad daug sunkiau buvo plėšytis tarp šeimos ir šokių, nei atsisakyti karjeros. Nuolat graužė sąžinė: kai esi su šeima, graužia sąžinė, kad nesitreniruoji, o kai dirbi salėje, graužia sąžinė, kad nesi su šeima... Absoliučiai neįmanoma atsipalaiduoti. Dabar man brangi laisvė, kurią įgijau atsisakiusi sporto varžybų. Brangus bendravimas su šeima, kasdienis artimųjų džiaugsmas. Ko pastaruoju metu siaubingai trūko.
Ilgainiui atsibos per ramiai gyventi...
Nemanau, nes nuo rudens turiu grandiozinių planų: televizijoje prasideda naujas šokių projektas, ir aš būsiu komisijos pirmininkė. O rugsėjį Kaune atidarau naują šokių studiją. Radau dideles patalpas Laisvės alėjoje. Mėgėjams, norintiems tik išmokti šokti salsą, tinka įvairios studijos. O aš rengsiu sportininkus, todėl man reikia tikrai gerų salių, didelių erdvių. Pati treniruosiu vaikus.
Galų gale, jeigu bus per ramu, visada galėsiu prisigalvoti papildomų darbų. Va, kaip smagu būtų kasryt daryti mankštą – kūno formai palaikyti. Aš moku daugybę pratimų – nuo pilateso ir rytietiškos mankštos. Paprastai juos darau tada, kai vedu treniruotę vaikams. O juk visai neblogai būtų, jeigu kasdien į naują mano studiją susirinktų moterys, kurios nori daryti tokią mankštą kartu su manimi. Ir visai nesvarbu, kiek žmonių ateis: gal tik – aš ir mano draugės.
Kodėl sutikote tapti šokių projekto komisijos pirmininke? Tai – prie televizijos pririšantis ir įpareigojantis darbas.
Be abejo, tai – darbas. Su atlygiu. Galų gale tai – gera reklama, ir ji susijusi su tiesioginiu mano darbu. Be to, man patinka mūsų šou verslas. Televizija – šioks toks scenos pakaitalas ir smagus gyvenimo prieskonis: pridažo, aprengia gražiomis suknelėmis, leidžia kalbėti tiesioginiame eteryje... Adrenalinas suteikia spalvų kasdienybei. Smagu. Aš kaifuoju!
Na, po griežtų jūsų komentarų reklama gali virsti antireklama. Vaikai bijos koją į jūsų studiją įkelti...
Man atrodo, tuščios pagyros šokių projekto dalyviams – niekam neįdomios. Pamenu, kaip buvo sunku, kai vieną sezoną buvau tokio projekto vedėja ir negalėjau kritikuoti. Tik saldžiai visiems suokiau: „Kaip buvo gražu! Kokie jūs šaunuoliai! Sveikinu!“ Kaip norėjau tada sėdėti komisijos vietoje ir pasakyti viską, ką iš tikrųjų manau...
Nerimtai televizijoje atrodyčiau, jeigu visiškai apleisčiau sportinę veiklą, neteisėjaučiau, netreniruočiau sportininkų, tik sėdėčiau ekrane, akytėmis klapsėčiau ir kalbėčiau: „Ach, kaip viskas gražu...“
Po gimdymo norėjote grįžti į sportą. Norėjote įrodyti, tapti, pasiekti... O ko sieksite dabar?
Noriu sukurti rimtą, prestižinę šokių studiją, į kurią žmonės eitų su malonumu. Noriu išugdyti būsimus Europos ir pasaulio čempionus. Lietuvos sportinių šokių federacija suteikė man garbę ir didžiulę pareigą – esu Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerė. Taigi darbų ir siekių nepritrūks.
O šeimos srityje pagrindinis siekis dabar bus iškelti vestuves! Noriu apsivilkti baltą suknelę, nueiti į bažnyčią ir susituokti. Su Mindaugu mes susituokę tik civilinės metrikacijos biure. Ėjau apsivilkusi seną kreminį kostiumėlį, buvau nėščia ir baisiai nelaiminga, nes nuolat pykino, siautė hormonai... Pusę vestuvių dienos praverkiau... Iš pradžių sakiau: einam tik susirašyti, nenoriu jokių vestuvių. Kai atėjo ta diena, vėl ašaros – vestuvių nėra, mano tėvų nėra, einame tik su liudininkais... Taip gaila savęs pasidarė... Argi čia vestuvės?
Ši vasara jau suplanuota, bet gal kitąmet pasisiūsiu gražią suknelę ir iškelsime tikras vestuves. Juo labiau kad Mindaugas pasirūpino anuliuoti savo bažnytinę santuoką: todėl, kad mes galėtume normaliai susituokti, kad tėtis galėtų mane nuvestų prie altoriaus, kaip svajojau. Kitąmet bus šešeri metai, kai esame kartu... Hmm, o gal palaukti dešimtmečio?.. Va, tada bus galima ir į bažnyčią eiti (juokiasi)!..
