Niekaip nenustygstate vietoje: augantys pypliai Pranas ir Antanas atima nemažai laiko, šeimos gyvenimą tenka derinti su kūrybiniais ieškojimais, bet vis vien imatės naujų įsipareigojimų – studijų!
Erica: Visada norėjau mokytis, bet nežinojau ką. Žinojau tik tiek, kad nenoriu tapti teisininke ar ekonomiste. Baigdama mokyklą svarsčiau apie dramos studijas Dubline, tačiau tada man buvo vos septyniolika, sakė, turiu luktelėti. Paskui susikūrė grupė „Skamp“, mokslams visiškai nebeliko laiko, o galvoje vis sukosi: kada nors... Tas „kada nors“ atėjo dabar. Pramoginis scenos menas Vilniaus kolegijoje – tai, apie ką svajojau: jei pavyks įstoti, mokysiuosi ne tik dainavimo, muzikos teorijos, bet ir vaidybos, šokio. Vaikai jau šiek tiek ūgtelėję, tad mokytis būtų lengviau, be to, paskaitos vyktų dieną, kai Pranas eina į darželį, o Antaną šiaip ar taip prižiūri mano mama.
Egzaminus laikei lietuvių kalba?
Erika: Taip! Kai pasirodė žinutė, kad ketinu studijuoti, internete atsirado piktų komentarų, jog šitiek metų gyvenu Lietuvoje, o vis dar nekalbu lietuviškai. Kaip galiu gauti bakalauro diplomą, jei nemoku kalbos. Bet aš juk moku! Seniai kalbu lietuviškai, bet niekada iš to nedariau reklamos, nėjau į laidas ir to neįrodinėjau.
Atvažiavusi į Lietuvą tik ir girdėjau, kokia sudėtinga yra lietuvių kalba. Galbūt todėl ilgai kompleksavau. O kaip kitaip galėjo būti, jei aplinkui visi kartojo: „Neišmoksi, neišmoksi... Kalbėk angliškai – bus paprasčiau.“ Kol vienas bičiulis kartą pasakė: „Ne tokia ji ir sudėtinga. Pabandyk išmokti arabų ar kinų...“ Tada nusprendžiau, kad geriau darysiu milijoną klaidų, nei apskritai nekalbėsiu.
Namuose su Jurgiu šnekamės angliškai – per tiek metų esame taip įpratę. Su vaikais bendrauju taip pat angliškai, Jurgis su jais kalbasi ispaniškai. Nuo rudens Pranas lankys lietuvišką darželį, tad ten išmoks lietuvių kalbos – čia jo gimtinė, jam jos reikia. Vaikai – imlūs, manau, mokymasis nebus skausmingas.
Jurgi, prieš ketverius metus tapai diplomuotu politikos mokslų specialistu, o rudenį ketini imtis magistrantūros studijų. Būsite jauna studentų šeima?
Jurgis: Turėsime studentų pažymėjimus ir naudosimės studentiškomis nuolaidomis (kvatoja). Tiesą sakant, kol kas net nežinau, ką studijuosiu: blaškausi tarp verslo vadybos ir politologijos. Vienas mokslas naudingesnis, kitas – malonesnis.
Žmonėms kažkodėl atrodo, kad jei vieno ar kito dalyko nepadarys iki trisdešimties, paskui bus per vėlu. Tik stuktelėjus trisdešimtmečiui supranti, kad laiko iš tikrųjų turi daug. Tada ir pradedi galvoti, ką toliau veikti. Daug dirbame su muzika, bet abu su Erica puikiai suprantame, kad būtų gerai turėti ir kitokios veiklos. Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi...
Gyvenime, rodos, viską darote kartu: tuo pat metu nusprendžiate studijuoti, kartu muzikuojate ir net jogą sykiu lankote! Kita vertus, jūsų programos „The Ball and Chain“ pavadinimas skamba ne taip ir romantiškai. Prisipažinkite: kuris esate metalinis rutulys, o kuris – paskui jį besivelkanti ir niekur pajudėti neleidžianti grandinė?
Erica: Esu grandinė! Ji gražesnė, be to – moteriškosios giminės (juokiasi)!
Jurgis: Albumo pavadinimas – mažumėlę ciniškas, bet drauge – linksmas. Kurti kartu mums lengva. Jau senokai turime gražių bendrų dainų, kurioms netrūksta nei druskos, nei gardžių pipiriukų. Pradėjome svarstyti, ką su jomis veikti, ir taip gimė projektas – organiškas ir labai spontaniškas.
Erica: Kompiuteryje Jurgis turi daug kasdienių aplinkos garsų įrašų, juos drąsiai naudojame kurdami dainas...
Jurgis: ...bangų mūša, byrantis smėlis... Neseniai įrašėme dainą apie tai, kas nutiktų, jei vieną dieną išsiskirtume, – joje naudojau vaikino, besibraunančio per džiungles ir mosuojančio mačete, garsus (šypsosi)...
„Maloniai“ nuteikianti daina ir įkvepiantys garsai!
Erica: O argi netinka?!
Jurgis: Pietų Amerikoje yra daugybė dainų, kurių tekstų nepavadinsi itin romantiškais: „Jei tu mane paliksi, aš tau veidą supjaustysiu skutimosi peiliuku...“
Erica: Juokinga: melodijos skamba labai romantiškai, bet tekstai...
Jurgis: Panašiai skambės ir mūsiškė: „Jei išsiskirsim, pagaliau išmoksiu gaminti ir išmesiu visus drabužius, kurie šiaip ar taip tau nepatiko“, „Pasimokysiu Kama Sutros paslapčių“, „Sudeginsiu tavo namus, supjaustysiu kūną...“ ir t. t. (Kvatoja.)
Erica: Tie, kurie mus pažįsta, žino, jog esame šiek tiek cinikai, mums prieš širdies juodasis humoras – ką čia slėpti.
Sunkaus rutulio ir grandinės vaidmenimis namuose keičiatės?
Jurgis: Abu esame gana sudėtingos asmenybės, tad ir vaidmenimis tenka pasikeisti...
Sudėtingos asmenybės, kurioms lengva kartu gyventi?
Jurgis: Greičiau linksma nei lengva. Sakoma, kad jei žmonių santykiai pernelyg sklandžiai klostosi – jiems trūksta aistros, gyvenimas tampa nuobodus. Mūsų su Erica santykiai tikrai nėra idealūs, kaip kad gali pasirodyti aplinkiniams. Bet kokiu atveju tai, kas vyksta už uždarų durų, ir liks mįslė. Tačiau kad ir kas vyktų, mūsų santuoka – tvirta.
Ir vis tiek gimsta dainos apie tai, kas būtų, jei pasuktumėte skirtingais keliais…
Jurgis: Ar mums tai gresia? Kol kas – ne, bet abu puikiai suprantame, kad grandinėmis vienas kito nesulaikysime. Stipriausi gyvenime tie dalykai, kurie nėra dirbtini ar forsuojami. Čia kaip su šunimi: paleistas nuo lenciūgo kaskart grįžta namo, nes žino, kas jo šeimininkas. Bet jei būdamas šeimininkas bijai paleisti... Manau, tai daug pasako apie santykius.
Erica: Jei susipykstame, greitai stengiamės viską išsiaiškinti. Visas bėdas geriau išspręsti čia ir dabar, nei nešioti akmenį užantyje. Žinoma, ir mums pasitaiko „nekalbadienių“ – nesame išskirtiniai.
Dėl ko dažniausiai kimbate į atlapus?
Erica: Dėl kasdienių smulkmenų, dėl vaikų auklėjimo, dėl muzikos – dėl daug ko! Jurgis – negatyvas, aš – pozityvas, dėl to dažniausiai ir ginčijamės.
O gal Jurgis paprasčiausiai – realistas?
Jurgis: Ne, aš cinikas...
Erica: Jei jis realistas, tai – per didelis. Kita vertus, esame puiki atsvara vienas kitam.
Jurgis: Blogiausia, kai apie tą pačią dainą esame labai skirtingų nuomonių ir niekaip nesutariame, kurio geresnė. Kas tada? Viskas – repeticija baigta! Dainą slepiu archyve ir po poros savaičių pabandome į ją žvilgtelėti kitomis akimis.
Repeticija baigiasi skandalu, ir kas toliau? Abiem juk tenka grįžti namo pas vaikus.
Jurgis: Nežinau kodėl, bet mums paprastai sekasi atskirti profesinį gyvenimą nuo kasdienybės, beveik niekada nenešame namo to, kas nutinka repeticijų salėje. Stengiamės bet kokiame ginče kuo greičiau padėti tašką.
Prieš imdamiesi bendros veiklos turėjote kokių nors susitarimų?
Erica: Iškart sutarėme, kad jei pyksimės, mesime šį reikalą: mūsų santuoka daug svarbesnė.
Jurgis: Tiesą sakant, nelabai turėjau noro dirbti su Erica, manau, ji – irgi. Viskas prasidėjo labai spontaniškai: atsirado gražių dainų, o jos kaip kūdikis – vėliau ar anksčiau norisi jas kam nors parodyti, išeiti į gatvę ir leisti žmonėms jas išgirsti. Tačiau tai, kuo užsiimame, vis vien nėra svarbiau už mus pačius, mūsų santykius, šeimyninį gyvenimą, psichologinį stabilumą, sveikatą.
Žodžiu, papildėte darnių šeimyninių duetų gretas!
Erica: Tik ne tai (juokiasi)!
Jurgis: Erica, bet juk taip ir yra, kuo mes skiriamės nuo kitų: Tarasovų, Zvonkų, Kazlauskų (šypsosi)...
Erica: Mano pavardė – Jennings, Jurgio – Didžiulis, todėl ir negalime vadintis tikru šeimyniniu duetu (juokiasi)! Nežinau, kodėl, bet žmonės į šeimyninius duetus žiūri skeptiškai, su pašaipa, ironija. Požiūris į juos – gana stereotipinis, ir man jis nepatinka. Kita vertus, tai – tik skonio reikalas...
Prisistatydami kaip duetas sakėte, kad metams bėgant jausmai keičiasi: drugeliai pilve nurimsta, širdis išvydus mylimąjį nebestoja, narkotiniai įsimylėjimo simptomai pranyksta. Apmaudu dėl to?
Erica: O kodėl turėtų – juk toks gyvenimas?! Bet ko verti vien mūsų nors ir trumpi išsiskyrimai! Vėl susitikę jaučiamės kaip ką tik vienas kitą sutikę paaugliai.
Jurgis: Žinoma, laikui bėgant tokios emocijos sukelia nostalgiją, bet ar verta visą gyvenimą vaikytis jų, medžioti? Gali būti, kad bemedžiodamas atsisakysi to, kas išties svarbu. Drugeliai pilve, svaigstanti galva, linkstančios kojos – visa tai padeda nulipdyti kažką monumentalaus, kas galėtų išlikti. Žmogus, ištisai lakstantis ir ieškantis stiprių emocijų, taip ir liks nesukūręs šeimos. Negali tikėtis, jog pavyks išvengti to, kas neišvengiama. Noriu gerti, bet nenoriu kitą rytą jausti pachmielo, noriu nemiegoti, bet nenoriu jaustis pavargęs, noriu įsimylėti, bet nenoriu, kad tai peraugtų į ką nors didesnio – taip nebūna...
Žmonės savo būseną vertina per pokyčius: buvau vienišas, nepatenkintas ir suradau gyvenimo meilę – jaučiuosi puikiai. Pagyvenau su moterimi dešimt ar penkiolika metų, nustojau tai vertinti, ir ji mane paliko – jaučiuosi blogai. Taip, kai gyveni ramų šeimos gyvenimą, ima trūkti dinamikos, svyravimų, atsiranda dalykų, kurie atsibosta. Bet jau sakiau: mūsų šeimos gyvenime papurtymų netrūksta. Ir nereikia jokių „ėjimų į kairę“. Nesakau, gal net ir būtų smagu, bet mano namuose taip elgtis negalima – taškas (juokiasi). Kažkam laisvi, neįpareigojantys santykiai tinka, mums – ne.
Erica: Nauji įspūdžiai nebūtinai turi ateiti iš meilužio ar meilužės – kitiems užtenka mylimo vyro ar žmonos, žmonių, kurie supa. Menininkui tikrai nebūtina nuolat ieškoti TOS vienintelės mūzos.
Kartu esate septynerius metus. Vienų, trejų, septynerių metų krizės – kiek per tuos metus jų išgyvenote?
Jurgis: Išgyvename kasdien – po vieną (juokiasi). Krizių turi būti, nes jei gyvenime nelieka aštrumo, darosi nuobodu...
Erica: Jurgis kiek perdeda, bet viena per savaitę tikrai pasitaiko (kvatoja).
Visa kita – nesibaigianti romantika?
Jurgis: Žinoma, reikia ir jos, bet viskas turi eitis natūraliai. Romantiškumo mūsų santykiams prideda kelionės, jos apskritai žmogui primena, kad yra gyvas. Pastaruoju metu bandžiau suvokti, ką turėčiau daryti, kad gyvenimas taptų dar malonesnis. Supratau, kad viską reikia daryti vaikiškai – šiek tiek naiviai, bet plačia širdimi, nepiktybiškai, nesavanaudiškai, nuoširdžiai. Taip net ir mažuose dalykuose gali rasti daug romantikos. Neturi žmonai pirkti leksuso, kad jaustųsi laiminga.
Erica, negi nenorėtum vieną dieną atsisėsti prie „Lexus“ vairo?
Erica: Tai kad aš turiu automobilį (juokiasi)!
Jurgis: Tu čia apie mano kalbi?
Erica: Ir apie savo...
Jurgis: Manau, daug romantiškiau žmonai sukurti dainą. Per mūsų su Erica buvimą kartu dainų esu parašęs daugiau nei per visą savo gyvenimą.
O sūnums dainas kuriate?
Jurgis: Kol kas ne...
Erica: Keletą eilėraščių turime, bet dainų – dar ne.
O kokie tėvai esate?
Erica: Turbūt reikėtų klausti kitų.
Jurgis: O atsakymo variantų turi (juokiasi)?
Erica: Esame du menininkai, kurių darbo grafikas kitoks nei kitų. Bet stengiamės viską suderinti, žongliruojame, kaip išmanome. Galime kalbėti apie rutiną – ji tikrai egzistuoja, tačiau vienodų savaičių mūsų gyvenime nėra. Net mūsų rutina kitokia nei kitose šeimose.
Jurgis: Nėra lengva viską suderinti, kartais tai vargina, bet ką padarysi... Laimei, berniukams reikia vis mažiau priežiūros – jie dabar tokio amžiaus, kai jau gali kartu leisti laiką, vienas kitu užsiimti, šiek tiek pasirūpinti. Ganyti tenka vis mažiau ir mažiau.
Jei jau nusprendėte paragauti studentų duonos, apie trečią vaikelį, matyt, negalvojate?
Erica: Kol kas užtenka dviejų, bet jei atsirastų trečias – irgi nebūtų blogai. Tiesiog kol kas gausesnės šeimos neplanuojame.
Jurgis: Iš tikrųjų vaikai – gyvenimo džiaugsmas, tai – geriausia, kas gali nutikti vyrui. Bet dviejų – per akis (juokiasi). Bent jau dabar...
