Majoro laipsnį turintis jos vyras Vaidotas Šidlauskas (33) Danijos divizijoje dirbs iki kitų metų vasaros. Tiek pat laiko Jolita džiaugsis ramiu buvimu su sūneliu Simonu (6,5 mėn.).
Lietuvoje esate jau mėnesį. Poilsis kaimo sodyboje, vėliau – pajūris – smagios atostogos trise?
Šios atostogos kitokios nei anksčiau: pirmą kartą į Lietuvą atvažiavome su sūneliu. Lankome senelius, tetas, dėdes – visi labai mūsų išsiilgę. Juolab kad ir mes su Vaidotu namo seniai buvome grįžę – tik praėjusį spalį. Užtat dabar nespėjame visų lankyti (juokiasi)...
Turbūt smagu ne tik tetoms ir dėdėms, bet ir Simui?
Jis jau priprato prie aplinkos, žmonių, kuriuos mato pirmą kartą. Danijoje nedaug kur vaikštome, nes nedaug ką pažįstame, todėl ir svetimų žmonių Simas nelabai pratęs matyti. Mūsų miestelyje gyvena dar keturios lietuvių karininkų šeimos, tad kiek su jais pabendraujame – tiek.
Niekada nesigailėjau, kad išvažiavome. Po darbų televizijoje buvau visomis prasmėmis pavargusi, išsekusi, todėl man verkiant reikėjo ištrūkti ir pailsėti.
Kurti gyvenimą svetimame krašte nėra paprasta?
Iš pradžių buvo sunkoka – juk iš didmiesčio atvažiavome į visai nedidelį miestelį, kur gyvena apie trisdešimt tūkstančių žmonių. Bet Haderslevas labai gražus: su jaukiu senamiesčiu, prieplaukomis ir jose stovinčiomis jachtomis, netoliese – golfo klubai. Veikti ten tikrai yra ką, bet štai šurmulio trūksta.
Kita vertus, kai pradėjau lauktis, išgyvenau nuostabų laikotarpį – man nereikėjo dirbti, galėjau miegoti, kiek tik norėjau. Vienintelis užsiėmimas – mokykla, kurioje lankiau danų kalbos pamokas. Mokiausi devynis mėnesius, nors baigti ją galima per trejus metus. Nelabai buvo ką veikti, todėl turėjau laiko pasimokyti ir kursus baigti greičiau nei kiti.
Daniškai susikalbi be bėdų?
Baigusi kursus kalbėjau labai gerai, bet dabar jau beveik metus danų kalbos neturėjau kur panaudoti, nebent pas gydytoją ar parduotuvėje, todėl nekalbu taip laisvai, kaip lietuviškai, angliškai ar rusiškai. Jei kur dirbčiau ar turėčiau daugiau danų draugų, būtų visai kitaip.
Beje, danai – dideli nacionalistai. Nors visi – nuo vaiko iki močiutės – moka anglų kalbą, kiekvienas parodo, kad mieliau su tavimi kalbėtųsi daniškai. O tai tikrai nėra paprasta – ne veltui sakoma, kad danų kalba – viena sudėtingiausių pasaulyje, todėl džiaugiuosi, kad ją išmokau.
Buvo akimirkų, kai iš nuobodulio būtum sienomis pradėjusi laipioti?
Niekada nesigailėjau, kad išvažiavome. Po darbų televizijoje buvau visomis prasmėmis pavargusi, išsekusi, todėl man verkiant reikėjo ištrūkti ir pailsėti. Atvažiavusi į Haderslevą, jaučiausi, lyg būčiau atsidūrusi rojuje – nereikėjo nieko daryti, niekuo rūpintis, jokios atsakomybės. Manau, kūrybos žmonėms tokių pertraukų reikia. Danijoje gyvename jau dvejus metus, tačiau laikas, atrodo, prabėgo pernelyg greitai. Atrodė: treji metai – juk kiek daug visko bus galima nuveikti, o jau kitąmet turėsime grįžti...
Kaip Hadersleve įsikūrėte?
Gyvename dideliame gražiame name su sodu, netoli – vos už vienuolikos kilometrų – teliūskuoja jūra, čia pat – Vokietija, į kurią važiuojame apsipirkti, nes Danija – išties brangi šalis, kur turtų vargu ar susikrausi (šypsosi).
Danijoje viskas klostosi idealiai: nėštumas, Simuko gimimas – viskas, atrodo, įvyko laiku ir vietoje. Su Vaidu norėjome vaiko, kalbėjome apie jį, svarstėme, kad būtų gaila neišnaudoti laiko, kurį praleisime Danijoje...
Danijoje viskas klostosi idealiai: nėštumas, Simuko gimimas – viskas, atrodo, įvyko laiku ir vietoje.
O ką veikei iki pradėdama lauktis?
Rašiau, filmavau, savarankiškai mokiausi režisūros, kino gamybos paslapčių – iš Amerikos prisisiunčiau knygų ir mokiausi, dirbau kompiuterine programa, montavau mėgėjiškus savo filmukus. Netinginiavau.
Kita vertus, nieko ypatingo ir nenuveikiau (juokiasi). Danijoje teparašiau du scenarijus ilgametražiams filmams. Bet kai pastojau, kūryba apskritai sustojo: atrodo, kurdamas naują gyvybę organizmas visiškai išvalo tau galvą, niekam kitam nepalieka jėgų.
Turėjai planų Danijoje rimčiau pastudijuoti?
Norėjau studijuoti scenarijų rašymą, bet kino mokykla yra Kopenhagoje, tiksliau – už beveik trijų šimtų kilometrų nuo mūsų namų. Kol nepastojau, atrodė, kad studijos įmanomos, maniau, galbūt pavyks viską suderinti, bet Simukas viską sustatė į savas vėžes (juokiasi).
Vis dėlto planų pasimokyti kino paslapčių nemetu – sūnus paaugs, galėsiu pavažinėti į poros savaičių kursus Londone ar net Niujorke. Ech, kaip man patinka Niujorkas... Apskritai dievinu didelius miestus su didelėmis galimybėmis.
Kol svajones apie Manhataną tenka atidėti, papasakok apie sūnelį: būti mama – varginantis darbas?
Simukas – labai geras vaikas, tik dabar, kai dantys dygsta, tapo šiek tiek irzlus. Su juo nėra daug rūpesčių, galiu nemažai laiko skirti ir sau. Džiaugiuosi, kad ir mano sesuo panašiu laiku susilaukė pirmo sūnelio, – pusbroliukas tik dviem mėnesiais vyresnis, todėl ateityje galės žaisti sykiu. Nuo pat sūnaus gimimo labai daug padėjo vyras – iki šiol jiedu daug laiko būna kartu, leidžia man pailsėti. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad Vaidas taip ryžtingai visko imsis. Turiu nuostabų vyrą, kurio net draugės pavydi (juokiasi).
Motinystės ir to, kokia ji bus, niekada nenumatysi, kol pati nepatirsi. Tik tapusi mama supranti, kas yra besąlygiška meilė, begalinis džiaugsmas.
Simukas mūsų su Vaidu gyvenimo ritmo pernelyg nesujaukė. Žinoma, laisvė šiek tiek suvaržyta, tiek, kiek anksčiau, lakstyti nebegaliu, bet dėl to nesuku galvos. Šiek tiek baugina nebent mintis, kad mano gyvenime atsirado žmogus, kuris nuo manęs priklauso visu šimtu procentų.
Po metų grįšite į Lietuvą. Jau kuri planus, ko imsiesi?
Išvažiavome vos prasidėjus sunkmečiui, tikiuosi, po metų situacija pagerės ir didelių problemų susirasti darbą nebus. Dabar labiausiai noriu atsidėti motinystei ir jaudintis tik dėl sūnaus. Turiu galimybę džiaugtis šeima, tą ir darau.
