Patikėdami generalinės direktorės pareigas jaunai moteriai, televizijos kanalo savininkai tikriausiai numanė, jog vieną dieną ji ištekės ir susilauks vaikų. Kai taip iš tiesų nutiko, ar jūsų darbdaviai buvo bent kiek išsigandę: „Ką dabar reikės daryti, kuo ją pakeisti?..“
Ne. Kai tik sužinojau, kad laukiuosi, pasiūliau jiems labai konkretų planą, kaip norėčiau tvarkytis su darbais po gimdymo: tada, atsimenu, sakiau, kad galbūt norėsiu išeiti mėnesiui – atsistatyti fiziškai. Bet ir to neprireikė. Pirmą mėnesį po gimdymo buvo netgi lengviau nei po pusmečio: vaikutis tik valgė ir miegojo, tad prisėsti prie kompiuterio, pažiūrėti, kas vyksta kontoroje, atsakyti į laiškus nebuvo sudėtinga.
Kada teko prisėsti prie kompiuterio pirmąsyk? Kai tik grįžote iš gimdymo namų?
Savaitę tikrai nieko nedariau, net telefonu niekas nedrįso trukdyti. Prisipažįstu: esu darboholikė, bet dabar esu ir mamoholikė (šypsosi). Visa tai dar taip nauja: kartais žiūriu į Jokūbą ir pagaunu save galvojančią, kad tai – nerealu...
Juk vis tiek nebuvo lengva, reikėjo atgauti psichologinę pusiausvyrą? Kitos pagimdžiusios net depresija suserga...
Neturėjau kada apie tai pagalvoti. Norėdama viską suspėti, turėjau greičiau suktis, būti daug efektyvesnė, rasti laiko ir pailsėti, antraip būčiau neištempusi. O ir Jokūbas buvo supratingas: nereikalavo būti nuolat nešiojamas, greitai valgė, pats pažaisdavo ir užmigdavo, o aš galėdavau ir padirbėti, ir valgyti pagaminti. Be to, nuo pat pirmos dienos turėjome auklę. Pirmoji buvo medicinos sesuo: ji mane mokė ir drąsino, padėjo susitvarkyti su pilvelio skausmais. Ateidavo anksti ryte, leisdavo man ilgiau pamiegoti, jei būdavo sunki naktis...
Ir tuomet jūs susiruošėte į darbą?
Susitikinėti su žmonėmis pradėjau po poros savaičių. Eidama į susitikimus, palikdavau Jokūbą valandai ar dviem su aukle. Mokėmės gyventi pagal tikslų grafiką, susidėliojome maitinimo ir miego valandas – dariau tai tam, kad liktų laiko ir darbui. Per pietus parlėkdavau maitinti kūdikio: auklė jau pasiruošusi, paėmusi ant rankų stovi ir laukia, aš tik įbėgu, cakt cakt, viena ranka pamaitinu, kita – pati užvalgau ir lekiu atgal (juokiasi).
Kas jus labiausiai vijo į darbą: noras dirbti, rūpestis, pareigos jausmas?
Viskas kartu. Kitas dalykas – būti tik mama, manau, yra kur kas sunkiau. Dalį dienos patūpčiojus aplink kūdikį, visai smagu pakeisti aplinką – apsivilkti kostiumėlį, išeiti iš namų, užsiimti kitais darbais, pabendrauti su kitais žmonėmis.
Darbe tikriausiai teko susitaikyti su tam tikrais fiziniais nepatogumais – veržė, spaudė...
Tai smulkmena (šypteli). Dėl vaiko maitinimo nebuvo jokių problemų: maitinau jį pati beveik metus.
Toji jūsų stiprybė – iš prigimties ar jos išmokstama?
Manau, tai apsisprendimo klausimas: jei tvirtai priimi sprendimą, kad derinsi darbą su motinyste, jei tavo šeimai tai yra priimtina, tuomet viskas gerai. Vienai to padaryti neįmanoma – turi padėti vyras. Juk čia nėra tas atvejis, kai kūdikis naktį nerimsta, o vyras ramiai miega kitame kambaryje, nes rytą jam reikia į darbą, – tau irgi reikia į darbą. Todėl tenka pasidalyti, kada kuris kelsis. Mudu su Andriumi dalydavome vakarus į „tėčio“ ir „mamos“, nes kartais norėdavau ilgiau pabūti kontoroje. Dirbti namie man nelengva: negaliu ramiai uždaryti durų ir nieko negirdėti – norisi eiti ir žiūrėti, kas vyksta. Gana ilgai atrodė, kad niekas to nepadarys geriau už mane.
Vis tos lyderio savybės...
Su vaiku jos dar labiau išlenda (juokiasi). Bet vėliau supratau, kad visiškai ramiai galiu pasikliauti vyru ir aukle, daug padėjo ir mūsų mamos. Tada viskas tapo paprasčiau.
Andrius turbūt niekada ir nesitikėjo, kad pavers žmoną namų šeimininke?
Priešingai – jis skatino mane neatitrūkti nuo darbų, labai palaikė. Buvo momentas, kai svarsčiau: gal iš tiesų išeiti motinystės atostogų ir pusmetį sėdėti namie? Kita vertus, tai labai trumpas laikas, todėl nusprendėme: jei bus sunku, vadovausimės principu „Ir tai praeis.“ Tikrai neverta iš to daryti tragedijos.
Ar šiek tiek įtakos tokiam sprendimui turėjo baiminimasis prarasti gerą darbą? Juk darbo rinka – įtempta, vos minutei pasitrauksi – kas nors prasispraus alkūnėmis ir užims tavo vietą...
Manau, tai gali atsitikti bet kada. Žmonės nestovi vietoje: jie auga, bręsta, siekia ko nors naujo, ateina nauja karta... Aš taip pat nestoviu vietoje. Neprapulčiau.
Ar sulaukėte supratimo iš savo darbuotojų? Juk paprastai jaunus tėvus užjaučia tik tie, kurie patys turi vaikų, o kiti vargu ar supranta, jei po įtemptos nakties už darbo stalo netyčia snusteli...
Mūsų kontora – gana atvira, pertvaros stiklinės, tad nelabai pamiegosi už darbo stalo (juokiasi). Aš nelaukiu gailesčio ir užuojautos. Tačiau tikrai buvo situacijų, kai tiesiai pasakiau: „Atleiskite, šiandien negaliu priimti sprendimo, nes esu pervargusi.“ Mūsų kolektyvas tuo klausimu supratingas. Supratingi ir valdybos nariai: jie patys turi vaikų, todėl nepasipiktino, kai paprašiau susitikimus rengti Vilniuje, o ne Rygoje. Dėl manęs jie atskrisdavo čia. Jei pasitaikydavo atvejų, kad vis dėlto reikėdavo išskristi man, kolegos susitikimus suplanuodavo taip, kad suspėtume viską atlikti per dieną ir vakare parskrisčiau namo.
Ir vis dėlto: kam tos pastangos? Dėl darbo baimės nejaučiate, niekur jis nepabėgs, jei ne šitas – bus kitas. Materialinė padėtis irgi nekamuoja. Dėl ko tada?
Dėl savęs. Dėl saviraiškos. Darau tai, kas man patinka: kodėl turėčiau to atsisakyti? Manau, yra moterų, kurioms labai patinka būti tik motinomis: jos mėgaujasi kūdikio priežiūra, maisto ruoša, tvarkymusi namuose... Tuo tarpu aš mėgaujuosi darbu kontoroje, bendravimu su žmonėmis, sprendimų priėmimu. Todėl savo sprendimo nepavadinčiau auka. Didesnė auka būtų buvusi, jei būčiau metams išėjusi motinystės atostogų ir paskui supratusi, kad be reikalo taip pasielgiau.
Ar aplink jus nebuvo jokių senamadiškų tetulių ir anytų, kurios tuo klausimu būtų turėjusios griežtą nuomonę? Kurios, išvydusios jus susiruošusią į darbą, būtų nustebusios: „Kaipgi čia taip, juk vos pagimdei?“
Ne, jos mane jau pažįsta ir žino, kad man taip lengvai nepaaiškinsi (juokiasi). Tiesą sakant, mane labiau stebino jauni žmonės, iš kurių išgirsdavau: „Man gaila tavo vaiko.“ Šnekėjo ir už nugaros... Bet kodėl jo reikia gailėti? Juk jam viskas gerai, jis auga mylimas, linksmas ir sveikas! Laimei, per ilgus karjeros metus užsiauginau apsauginį sluoksnį ir visiems laikams išmokau: darau savo ir niekam neprivalau aiškintis.
Jei reikėtų parašyti vadovėlį dirbančioms mamytėms, koks būtų pirmasis jūsų patarimas?
Svarbiausia – nepanikuoti, nes nė viena negimė mokėdama būti mama. Kitas dalykas, kurį tenka patirti turbūt visoms dirbančioms mamoms, – kaltės jausmas. Grįžti vakare namo, galvoji – ech, šiandien nemačiau savo vaiko... Bet paskui suvoki: ir kas čia baisaus? Nesimatėme dieną, užtat gerai praleisime vakarą, pažaisime, eisime į lauką, visas laikas bus tik mūsų...
Ar buvo svarbių momentų, kuriuos praleidote?
Kiek pamenu, ne. Pirmasis dantukas išlindo, kai kartu su Jokūbu ir močiute buvome išvykę slidinėti. Vaikas pirmąkart atsisėdo, kai atostogavome Kretoje. O tris pirmuosius žingsnius žengė vakar vakare, kai ruošiau vakarienę... Žodžiu, jis prisitaiko prie mūsų, kad nieko nepraleistume (juokiasi). Ir nebūna taip, kad pas auklę jis eitų mieliau negu pas mane: tvirtai žino, kuri yra mama.
O kas įeina į tėčio pareigas?
Savaitgaliais vyras leidžia man pamiegoti: jiedu atsikelia, pavalgo, nuvažiuoja pas močiutę, o aš miegu kiek tik noriu. Jis atsakingas ir už Jokūbo mankštą, su vaiku lanko baseiną. Kartais taip kietai miegu, kad Andriui tenka keltis naktį – užkloti, paniūniuoti, paglostyti. Jokūbas nuo pat pirmos dienos miega atskirame kambaryje, tad vakarais galime skirti laiko sau. Arba atsakyti į likusius laiškus... Aš juk myliu savo darbą (juokiasi).
Su auklėmis irgi nevargstate?
Rasti gerą auklę nėra paprasta – pasamdyti darbuotoją televizijoje kur kas lengviau (juokiasi). Vis dėlto į namus įsileidi svetimą žmogų, kuriam patiki savo vaiką. Auklės mes ieškojome per auklių agentūrą. Iš pradžių bandėme ieškoti pagal rekomendacijas, bet supratome, kad kiekviena šeima turi savo reikalavimų ir jie nebūtinai sutampa. Pavyzdžiui, man svarbiausia, kad auklė jaustų gyvenimo džiaugsmą ir eitų dirbti aukle ne vien dėl to, kad nieko kito nerado.
O universitetinis išsilavinimas, vairuotojo teisės, anglų kalbos mokėjimas?
Pageidavau, kad ji vairuotų. Mudu su Jokūbu nuo trijų mėnesių lankome „Yamaha“ muzikos mokyklėlę – pamokėlės yra kaip tik per mano pietų metą, tad noriu, kad man atvežtų vaiką ir pačiai nereikėtų per visą miestą važinėti pirmyn atgal. O diplomai... Manau, mūsų su vyru diplomų sūnui užteks (šypteli). O auklė tebūna jauki, šilta ir rūpestinga.
Norėtumėte susilaukti daugiau vaikų?
Taip. Šitas tikrai neišgąsdino (šypsosi). Manau, kad labai ilgai laukti nereikėtų, – vaikai galėtų augti, žaisti kartu, turėtų bendrų interesų. Aišku, vaikai daug ką apriboja: mes su Andriumi kur kas mažiau keliaujame, ir sportuoti negaliu tiek, kiek anksčiau. Bet tikrai nenutiko taip, kad tie metai buvo visiškai išbraukti iš gyvenimo. Padėjo ir močiutės, seneliai – jie netgi eilėje laukia, kada paskambinsime ir paprašysime: „Gal galėtumėte pažiūrėti vaiką?..“ Mes nebijome paprašyti pagalbos, todėl ir populiarų stereotipą, esą gimus kūdikiui nukenčia poros gyvenimas, sugebėjome sulaužyti. Turime progų pasprukti ir pabūti dviese. Buvo gerai, kai buvome tik vienu du, bet dabar yra dar daugiau džiaugsmo.
