Vieni jį vadino mokytoju, kiti – įkvėpimo šaltiniu, tačiau nesvarbu, ar vaikai, ar draugai – visi V.Kernagį prisimena su šypsena ir tikina, kad būtent taip – be ašarų – jis pats būtų norėjęs likti kiekvieno jų atmintyje.
Tą patvirtino ir jam brangūs žmonės – LRT televizijos laidoje „Svarbios detalės“ žinomi aktoriai, muzikantai, žurnalistai susibūrė pasidalinti šviesiausiomis mintimis apie charizmatiškąjį laidų vedėją, aktorių, muzikantą, vieną iš dainuojamosios poezijos pradininkų.
V.Kernagis – viena tų asmenybių, kuriuos mylėjo visa Lietuva. Maestro visur buvo daug, veiklos jam niekuomet nestigo, o dėmesį teko dalinti ir šeimai, ir scenai.
Tačiau maestro bendravardis sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis tikino: „Kartu su juo praleisto laiko man niekuomet netrūko. Gal todėl, kad tas laikas visuomet buvo leidžiamas prasmingai. Galėdavau su tėvu apie bet ką pašnekėti.“
Jam antrino ir sesuo, V.Kernagio dukra Eglė Kernagytė-Dambrauskė. Pasak jos, tėvas visuomet buvo kaip draugas, su kuriuo buvo galima aptarti visas įmanomas temas. Ir jei kiti vaikai neva bijojo tėvams kažką pasakyti, tiek ji, tiek brolis Vytautas – anaiptol, jie daug dalykų mielai patys papasakodavo.
„Jis dažnai būdavo gastrolėse, dažnai – išvykęs, tačiau tų prisiminimų likę labai daug. Tarkime, kaip Šventojoje su dviračiais į moterų pliažą netyčia įvažiavom. Tai supratę abu nuleidom galvas, o jis sako – oi, dabar tos bobos tai užvaikys“, – LRT laidoje prisiminė E.Kernagytė-Dambrauskė.
Laidoje „Svarbios detalės“ šiltai kolegą prisiminė ir aktorė Eglė Gabrėnaitė. Nors su Vytu, kaip ji jį vadina, jiedu susitikdavo ne dažnai – porą kartų per metus, jų santykis visuomet esą buvo ypatingas.
„Bet aš jam nepasakiau, kad, Vytai, tu esi asmenybė, nepasakiau jam, kad „myliu tave“, kad esi man brangus, kad man svarbu sužinoti savo nuomonę. Nors aš iki šiol ir jo telefono numerio neištryniau iš savojo – man jis tiesiog išvykęs ten, kur žmonėms labai sudėtinga su telefonais“, – jautriai kalbėjo E.Gabrėnaitė.
Tiek ji pati, tiek V.Kernagis buvo aktorių vaikai, o tokių esą studijų metais konservatorijoje (dabartinė akademija – red.) kiti nelabai mėgo. Net pareplikuodavo, kad neva čia tėvai ir įkišo – tokios kalbos skaudino jaunus studentus.
Tačiau nuo teatro tai neatbaidė – E.Gabrėnaitė laidos žiūrovams pasakojo, kaip ji drauge su V.Kernagiu buvo sugalvoję dviese „daryti teatrą“. Tuomet eidami pro Krašto apsaugos ministeriją jie nusprendė užsukti ir paprašyti paramos.
„Užėjom ir sakom – pabandom. Klausiam apsauginio, kas vadas? Sako, Butkevičius. O mes – pakvieskit, sakykit, kad Gabrėnaitė su Kernagiu atėjo. Vytas dar sako man – kasetę kaip tik turiu, dovanų duosim. O jis, žiūrim, lipa laiptais, nustebęs toks. Mes – sakom, norim pasikalbėt. Klausia – gal teatrą norit ministerijoj daryti? Sakom, panašiai. Ir tuo metu įeina Šleževičius, Butkevičius sako – čia tokie du keisti atėjo, gal galit padėt? Iki vakaro viskas buvo sutvarkyta ir jau kitą dieną mes ėjome žiūrėti patalpų“, – nuotaikingą istoriją prisiminė E.Gabrėnaitė.
Tuo tarpu muzikologė Zita Kelmickaitė V.Kernagį prisimena kaip atsakingą organizatorių. Laidos žiūrovams ji papasakojo smagų nutikimą, kai maestro sykį jos paprašė, kad ši suburtų savo ansamblį sušokti polką su ragučiais. Toks V.Kernagio prašymas kiek nustebino Z.Kelmickaitę – kad jis žavėtųsi polka ji sako nebūtų patikėjusi. Ir tik vėliau paaiškėjo tikrieji sumanymo motyvai – polkos ritmu šokėjams teks suktis skambant... rokenrolui.
„Žavėjausi Vytautu. Ji visur galėjo būti paprastas, draugiškas, niekada nebuvo sukniubęs“, – laidoje „Svarbios detalės“ kalbėjo Zita.
Aktorius Saulius Siparis prisiminė kone legendinį, šviesiai žydros spalvos ir gerokai padėvėtą V.Kernagio automobilį, kuriuo jis ilgus metus mėgo važinėti. Tačiau poreikio naujam, net jei galėjo sau leisti, jis neturėjo, neva kartodavo – o kam? Kas iš tos naujos mašinos, jei gerai rieda ir sena?
Ne vienas V.Kernagio bičiulis prisiminė, kad šis mėgo sakyti, kad jo populiarumas baigiasi tuomet, kai šis kerta sieną su Lietuva. Neva, jei gimtojoje šalyje jį visi atpažįsta, štai, Latvijoje, jis per akimirką tampa paprastu, eiliniu ir niekuo neišsiskiriančiu žmogumi.
Tačiau tą bandė paneigti žurnalistas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.
„Jo mėgstama frazė buvo, kad kai kerti Latvijos sieną – esi niekas. Tačiau kai vyko realybės šou „Robinzonai“ (2000 m. startavo išlikimo šou „Robinzonai“ – lietuvių, latvių ir estų komandos išvyko į negyvenamą salą prie Estijos krantų ir gyveno mėnesį, susidurdami su laukinėmis sąlygomis. Vienas šou vedėjų buvo V.Kernagis – red.), jo metu mes važiavome į Rygą. Tai Latvijos pasienietis paklausė Vytauto, ar jis kartais nesifilmuoja tame projekte. Taigi atpažino jį ir Latvijoje“, – su šypsena pasakojo A.Siaurusevičius.
Jis prasitarė, kad V.Kernagis, nors ir buvo linksmų plaučių žmogus, turėjo nuoskaudų akademiniam teatrui. Kadangi iš kurso, kuriame mokėsi V.Kernagis, į akademinį teatrą nepriėmė dviejų Vytautų – jo ir Vytauto Grigolio. „Abiejų jų jau nebėra, tačiau juos visi geriausiai prisimena“, – sakė A.Siaurusevičius.
Jis pasakojo apie tai, kaip V.Kernagis kadaise už nepažangumą buvo išmestas iš mokyklos, nors po jo mirties būtent šią mokyklą norėta pavadinti jo vardu.
Dar įdomus faktas – V.Kernagio pomėgis deklamuoti eilėraščius. Tiesa, tą jis tą darydavo retai, tik tuomet, kai pajausdavo, jog publika to nori. O jei jausdavo, kad verčiau dainuoti apie „Santechniką iš Ukmergės“, tai net nesivargindavo.
Nereiktų pamiršti ir gražios maestro iniciatyvos – tik V.Kernagio dėka Kaune 2007 m. iškilo skulptūra pirmajam Lietuvos estrados artistui Danieliui Dolskiui.
O užfiksuoti D.Dolskio rodomą rankos judesį skulptoriui Romui Kvintui padėjo jam pozavęs pats V.Kernagis. „Jis užsibrėžė Danieliui pastatyti paminklą ir net sunkiai sirgdamas privertė visus dirbti“, – kalbėjo A.Siaurusevičius.
Tuo tarpu aktoriui, bardui Gediminui Storpirščiui V.Kernagis didelę įtaką padarė kaip dainuojamosios poezijos pradininkas.
„Vytautas buvo mokytojas. Mano suvokimu, tikras mokytojas – ne tas, kuris turi daug žinių, o tas, kuris paliečia ir keičia žmogų. Teatro studiją lankiau todėl, kad girdėjau, jog ją lankė Vytautas“, – pasakojo G.Storpirštis.
V.Kernagio meilę ne tik teatrui, bet ir muzikai prisiminė ir Vilniaus plokštelių studijos redaktorė Zinaida Nutautaitė-Indrikonienė, jiems bendrauti teko apie 17 metų. „Susitikdavome labai dažnai – tai tą, tai aną plokštelę vis atnešdavo. Jį pas mus labai mėgo. Plokštelių studija jam suteikė galimybę įrašyti akustinę plokštelę, kurią jis labai brangino. Nors kartą buvo atvejis, kai jis supyko. Austrijoje gaminome jo akustinį diską, buvo pažymėta, kad V.Kernagio pageidavimu, diskas turi būti aukso spalvos. Atsiuntė, atidarom, o ten... kaip jis sakė, ne auksinė, o žąsies kakio spalva. Oi, kaip jis tada pyko...“, – linksmai pasakojo Z.Nutautaitė-Indrikonienė.
