Taisyklės, kada geriausias laikas tapti mama, šiais laikais neegzistuoja. Vienos moterys vaikų susilaukia būdamos nepilnametės, kitos – ir jau įkopusios į penktąją dešimtį. Vis dėlto šeimyninį gyvenimą dar besimokydama vidurinėje pradėjusi šiaulietė Kamėja Balcerienė teigia, kad su visuomenės taikomais stereotipais ji susidūrė vos ištekėjusi, o pradėjus lauktis vaikelio, jai iškart buvo klijuojama „nelaimingos mamos“ etiketė.
Saulėtą vasaros popietę su portalu 15min kalbėjusi 19-metė Kamėja šiuo metu gyveno brandos egzaminų ritmu bei vaikelio laukimu. Mergina atskleidė, su kokiais sunkumais bei džiaugsmais ji, kaip būsima jauna mama, jau spėjo susidurti ir kas slepiasi už jos stebimai anksti pradėto šeimyninio gyvenimo.
– Kamėja, tavo pavardė baigiasi galūne -ienė, reiškia, esi susituokusi. Kokia jūsų poros meilės istorijos pradžia?
– Su Luku esame pažįstami beveik visą gyvenimą, kadangi mūsų tėvai buvo draugai. Kai man buvo 16-a, pradėjome daugiau bendrauti, pamatėme vienas kitą iš kitos pusės, kitom akim. Mūsų draugystė labai gražiai ėjosi link santuokos, nes mums buvo įprasta, jog „susimetus“ gyventi nepriimtina. Po dvejų metų draugystės vyras sulaukė mano pilnametystės ir pasipiršo. Neilgai trukus ištekėjau. Šiemet birželio 5-ąją šventėme pirmąsias vestuvių metines.
Iki šiol pamenu, kaip vyko mūsų sužadėtuvės. Dar karantino metu, sausio 28-ąją, Radviliškio apžvalgos bokšte, mūsų pirmojo pasimatymo vietoje, Lukas labai sentimentaliai man pasipiršo. Žiemos ketvirtadienį bridome per sniegus iki kelių link bokšto. Aš tada jau mačiau, jog kažkas ne taip, kad Lukas jaudinasi. Nors iš pradžių jis sakė, jog į šią vietą važiuojame pasidaryti gražių nuotraukų, jis atsiklaupė ir pasipiršo. Pokštavo, kad jau aš nebeturiu kelio atgal – arba dabar susižadam, arba palieku tave.
– Kaip jau minėjai, judviejų draugystė sąmoningai keliavo link santuokos. Tad galbūt ir sužadėtuvės nebuvo netikėtos?
– Nujaučiau, jog man greitu metu gali pasipiršti. Mes visąlaik kalbėdavome apie tai, jog mūsų draugystė galėtų eiti link santuokos. Mes taip norėjome. Nei jam, nei man nebuvo patrauklūs ar priimti santykiai be rimtesnių įsipareigojimų.
– Kaip į tavo ankstyvą santuoką reagavo šeima?
– Mano tėvams šis sprendimas buvo priimtinas, jie mus palaikė. Net nenustebo. Po sužadėtuvių man vos įėjus pro namų slenkstį, norint parodyti mamai žiedelį, ji pasakė, jog jau žinojo, kad šiandien man pasipirš. Atrodo, kad ji šią lemtingą dieną nujautė.
– Po sužadėtuvių grįžai namo pas tėvus. Iki tol gyvenai pas juos, ne su mylimuoju?
– Taip, iki pat vestuvių nakties aš gyvenau su tėvais. Tiek mano, tiek Luko tėvai, pažįstami pirma susižadėjo, vėliau susituokė ir tik tada pradėjo gyventi kartu. Mes tikintys Dievu, vadovavomės krikščioniškomis vertybėmis, todėl ir lytiniais santykiais užsiėmėme tik po vestuvių. Taip mane auklėjo tėvai.
– Anksti pradėtą šeimyninį gyvenimą tėvai palaimino, o kaip reagavo bendraamžiai draugai? Tikriausiai jie mąstė apie pramogas, karjerą ir tavo sprendimo nesuprato?
– Bendri draugai jau buvo supratę, kad mūsų draugystė ypač rimta, ir žinia apie santuoką jų nenustebino. Mano geriausioms draugėms tai irgi nebuvo keista. Priešingai – būtų keista, jeigu tokio amžiaus tekėtų jos, nes jos nėra tam pasiruošusios ir subrendusios. Aš visą gyvenimą kalbėjau, jog man didžiausia vertybė ir prioritetas gyvenime yra būtent šeima, o ne karjera. Tad sužinojus žinią apie mano vestuves, joms nebuvo nuostabu.
Tačiau paskelbus apie sužadėtuves „Facebook", pasipylė neapykantos kupini komentarai: „Tragikomedija“, „Jau galvojau 2020 m. buvo prikolų, nu bet čia (sužadėtuvės – aut. pastaba) tai ameno achime“. Tai parašęs vaikinas net savo paskyroje pasidalino mano įrašu ir prirašė antraštę „Galvojau, 2021 be prikolų bus“. Davė suprasti, kad jau 2020-ieji dėl pandemijos buvo juokingi, bet 2021-aisiais mano sužadėtuvės atnešė dar daugiau juoko. Visgi suprantu, jog neapykantą reiškiantys žmonės patys neturi susidėlioję savo gyvenimo, tad jiems keista ir nepriimtina, kad kažkas jau brandžiai, tvirtu žingsniu eina į gyvenimą.
– Nepraėjus nei metams po vestuvių, tu pradėjai lauktis. Kokios emocijos apėmė sužinojus, kad greitai būsite nebe dviese?
– Kad laukiuosi, sužinojau jau vasario mėnesį. Mes su vyru vaikelį planavome. Aš visada svajojau būti jauna mama, visą gyvenimą to norėjau. Net 18-os jau troškau ja tapti, tačiau su vyru pasitarėme, kad geriau vaikelį planuoti link mano mokslų metų galo, nes 12-a klasė sukelia streso. Jau planuojant vaikelį, su vyru kartu pirkdavome nėštumo testus. Kai parodė dviejų juostelių teigiamą rezultatą, jis sakė, jog jam nutirpo kojos. Sakė, kad negali patikėti, jog viskas taip greitai pavyko. Iš tikrųjų, tokio greito rezultato nesitikėjome, buvome nusiteikę, jog gali ir nepavykti...
Iki 12-os nėštumo savaitės aš labai saugojausi, apie mano nėštumą nežinojo net tėvai. Nesulaukus 3 mėnesių daug kas persileidžia, todėl man buvo labai baisu šia naujiena dalintis, kad paskui nebūtų dar skaudžiau. Laukiau 1 trimestro echoskopijos ir būtent tą dieną žinią apie anūką arba anūkę pranešėme tėvams. Nunešėme dėžutes su rūbeliais, ekoskopo nuotraukomis. O prieš tai nusiuntėme žinutę, jog jiems jau atkeliauja siunta, atsiėmimo kodas – „Mes seneliai“.
– O ar išryškėjus pilvukui mokyklos aplinkoje nesulaukei jokių replikų?
– Jau tik susituokus, iš mokytojos sulaukiau atviro pasisakymo: „Mes jau laukiam tavo pilvuko.“ Turbūt manė, kad jeigu aš tokia jauna ištekėjau, tai tikrai ne iš meilės, o „iš reikalo“. Visi galvojo, jog aš ištekėjau dėl to, kad laukiuosi. Kadangi ištekėjau iš meilės, tai pilvuko ilgai nesulaukė.
Nėštumas pradėjo ryškėti pasibaigus pamokoms ir jau startavus egzaminams, tad mokykloje nelabai kas jį ir matė. Apskritai apie mano nėštumą pradžioje žinojo tik kelios draugėms. Per šimtadienį aš negėriau alkoholio, tada joms ir teko prisipažinti, kodėl. Instagrame viešai pasiskelbus apie nėštumą, sulaukiau nemažai klasiokų pasveikinimų, o ką kiti kalbėjo, nežinau, – iki manęs tos kalbos neatėjo.
– Užsiminei apie ankstesnę baimę, kad nėštumą ir mokslus derinti gali būti sunku. Tad ar laukiantis nekilo iššūkių ruošiantis brandos egzaminams?
– Kadangi ateityje matau save grožio srity, nematau prasmės baigti aukštąjį. Čia didesnes žinias suteikia kursai, netgi profesinė mokykla, kuri teikia daug praktikos. Todėl aš per daug ir nestresavau dėl egzaminų, žinojau, kad tų rezultatų man greičiausiai net neprireiks. Visgi pasimokiau taip, kad išlaikyčiau egzaminus ir persigalvojus ateityje galėčiau tuo pasinaudoti. Gal dabar niekur neplanuoju stoti, bet vaikutį išleidus į darželį galiu ir persigalvoti. Gal sugalvosiu, kad noriu visai kitokios profesijos nei dabar.
– Eina šeštas mėnesis, kaip savyje nešioji gyvybę ir tuo daliniesi internete. Kokius sunkumus jau spėjai atlaikyti būtent kaip jauna mama?
– Jau vos įsikėlusi pirmąjį nėštumo įrašą į „TikTok“, sulaukiau neigiamų komentarų. Labai daug kam kilo klausimas: „O tai kur tėtis?“. Vyrauja stereotipas, kad jei jauna mergina nėščia, tai tikriausiai netyčia pastojo ir to vyro nėra. Ir šiaip, daug replikų sužinojus mano amžių, pradeda klausinėti, kaip mokslai, ir panašiai. Viso labo tarp visų komentarų tokių piktų žinučių – vos keli procentai. Aš žinojau ir tikėjausi, kad to galiu sulaukti. Bet dabar matau, kad daugiau kas džiaugiasi nei kritikuoja mano sprendimus.
Jau keletą metų socialiniuose tinkluose dalinuosi savo gyvenimu, tad manau, mano nėštumo dalinimasis iš dalies prisideda ir prie švietimo. Yra normalu, kad tu esi kitoks nei visi. Tai gal nėra kažkoks labai didelis išskirtinumas, bet dabar mažai kas tuokiasi ar kuria šeimą jauno amžiaus. Jie bijo, kad dabar tai nėra priimtina, dabar labiau populiaru gyventi „susimetus“ ar vaikų lauktis tik pasiekus karjerą. Nusprendžiau, kad tuo pasidalindama galbūt parodysiu, kad ir taip galima daryti. Sulaukiau nemažai jaunų merginų žinučių, kurios būdamos 18-os ar net 20-ies bijo kurti šeimą vien dėl visuomenės teisimo. Matau, kad mano pavyzdys motyvuoja ir nebijoti, nes tu nesi vienas.
– Kalbant apie stereotipus, kaip manai, kodėl visuomenėje vis dar jauna mama prilyginama nelaimingai mamai?
– Man keista. Kai pagalvoji, prieš keliolika metų buvo visiškai normalu tuoktis 18-os, tokio amžiaus ir vaikų jau turėti. Tada kaip tik buvo stereotipas, kad jeigu tu nesi tokia, tai tada tu esi senmergė arba gyveni „susimetus“ ir tai nėra normalu. Praėjus tiek metų, viskas apsivertė aukštyn kojom ir nepavirto, jog ir taip, ir taip yra normalu. Tai stebina ir liūdina.
Taip yra dėl to, kad tiek mokykloje, tiek visur kitur propaguojama, jog svarbiausia yra karjera. Esą pirmiausia tu turi pabaigti mokyklą, tada būtinai universitetą, nes jeigu tu neturi aukštojo išsilavinimo, esi niekas. Būtent šis skiepijimas, jog tik su aukštuoju tu esi geras žmogus ir tik po jo tu gali kažką kitą daryti gyvenime, gamina požiūrį, jog jauna mama yra neišsilavinusi, ji jau nieko nepasieks.
– Kaip galvoji, kas tave subrandino šeimyniniam gyvenimui? Anksti sutikta gyvenimo meilė, o gal tėvų auklėjimas?
– Daug pridėjo ir tikėjimas. Jeigu visą gyvenimą tu vadovaujiesi krikščioniškomis vertybėmis ir nenori nusidėti Dievui, tai daro įtaką kiekvienam tavo poelgiui gyvenime. Dabar žmonės nėra tokie dievobaimingi ir jie rimtai nežiūri į savo veiksmus, jiems atrodo, kad „ai, čia pagyvensi, netiks, tai išskirsi“, o santuoką ir vaikus laiko per dideliu įsipareigojimu.
Galiu sakyti, jog ne tik savo žmogaus radimas, tėvų auklėjimas, bet ir kiekvieno poelgio apgalvojimas man pridėjo brandos. Esu dėkinga tėvams už tai, kokia esu šiandien (šypsosi).
