Prieš savaitę aktorė L.Kalpokaitė pasirodė viešumoje – dalyvavo filmo „Amžinai kartu“ premjeroje.
Kai ji drauge su vyru, taip pat aktoriumi Jonu Braškiu žengė raudonu kilimu, dažnas L.Kalpokaitės tiesiog nepažino: nauja šukuosena, išpuoselėta figūra...
15min studijoje L.Kalpokaitė ryžosi atviram pokalbiui apie viską: išvaizdos pokyčius, aktorės karjerą, taip pat – asmeninį gyvenimą.
Kalbant apie svorį, koks tas receptas? Ką daryti norint taip pastebimai pagražėti?
Nedalinu receptų. Ne todėl, kad man būtų gaila, bet todėl, kad čia kiekvieno individualus reikalas. Tegul kiekvienas, ko jam reikia, nusprendžia pats, o aš tik galiu patarti, kad saviveikla neužsiiminėtų niekas. Galiu užtikrinti, kad tikrai skrandžio žiedo neužsidėjau, skrandžio neoperavau, raumenų nepjoviau. Kad nuraminčiau visas kalbas, galiu pasakyti, kad to nėra.
O visa paslaptis... Medžiagų apykaitos sureguliavimas. Mano medžiagų apykaita buvo labai prasta. Jaunystėje, iki kol mečiau rūkyti, buvo gera, o po to visas organizmas išsibalansavo. Matyt, per darbus, per stresą, per viską. Per savęs nepriežiūrą, nemeilę sau. Tai dabar aš su kaupu ją dovanoju sau. Mylėk, mylėk, mylėk save, ir žinok, kad tik nuo tavęs priklauso, kaip tu jausies.
Užsiminėte apie savo kompleksus. Atrodytų, aktoriai – laisvi, drąsūs žmonės... Kokius kompleksus turite omenyje?
Visų pirma, negraži. Čia – visuotinis, visų mergaičių kompleksas. Nuo pat jaunystės stora. Visos merginos visada galvoja, kad jos storos, o po to pasižiūri po 10 metų ir galvoja „kokia buvau graži ir plona“. Dar vienas mano kompleksas – kad balsas per silpnas. Nors tai nesąmonė. Kad mano klausa neabsoliuti. Na taip, nedavė man Dievas absoliučios klausos, bet esu pakankamai muzikali. Balsas gali pavesti, bet šiaip girdžiu, kada nepataikau į natą. Po to, pavyzdžiui, kad nemoku bendrauti. Buvo toks staiga atsiradęs. Sėdėdavome kompanijoje, visi bendraudavo, šnekėdavo laisvai, o aš galvodavau „kokie visi protingi, tik aš viena kvaila“.
Turėjau atsikratyti masės kompleksų, kai sėdėdama scenoje, vaidindama spektaklyje „Aprengėjas“, pajutau, kad tai ne aš svarbiausia. Tai ne aš svarbiausia scenoje, bet tie žmonės, kurie sėdi salėje. Aš dėkinga, aš myliu juos, kad jie atėjo čia. Kad jie teikėsi ateiti, sumokėjo pinigus, bilietus nusipirko, kad kažkokia Kalpokaitė atsistotų ir vaidintų scenoje jiems. Tada pajutau jiems tokią meilę, supratau, kad tą meilę turiu jiems grąžinti... Va tada man pasidarė paprasčiau.
Visas pokalbis su Larisa Kalpokaite:
