– Auguste, jums nesvetima scena ir pramogų pasaulis. Niekam ne paslaptis, kad jame besisukantys atlikėjai, televizijos žvaigždės turi atitikti tam tikrus išvaizdos standartus. Ar pati esate kada nors su tuo susidūrusi?
– Nesu tikra, ar vadinamasis sceninės išvaizdos standartas vis dar toks pat gajus, koks buvo prieš 10 ar 20 metų. Nebūsiu pirma pastebėjusi, kad šiais laikais kur kas svarbiau ne atitikti kažkokį standartą būnant kieno nors kopija, o būti kuo nors originaliu, galbūt netgi priešingai – kitokiu nei visi. Kažkada pati norėjau būti į ką nors panaši, o dabar vis labiau mėgaujuosi atrasdama save ir būdama tiesiog tokia, kokia esu.
– Kaip pati vertinate mintį, kad ne visi žmonės gali būti „televizijos veidais“?
– Esu įsitikinusi, kad kopijos įdomios tik trumpam. Ilgalaikę vertę ir susidomėjimą išlaiko tik originalūs produktai. Laikas negailestingas, ir išvaizda yra labai laikina. Be charizmos scenoje ar televizijoje būsi greit pamirštas, o gal taip niekada ir nesulaukęs norimo dėmesio. Tai pagrindinis visų artistų arkliukas.
– Viešumoje pasirodantys žmonės dažnai sulaukia labai daug ir labai įvairios kritikos, piktų komentarų. Kaip pati su tuo kovojote, kai žengėte pirmuosius žingsnius scenoje?
– Ne veltui sakoma – kiek žmonių, tiek nuomonių. Svarbiausia pačiam žinoti, dėl ko kažką darai, nepamesti savo kelio. O jei kritikuoja, vadinasi, esi pastebėtas. Tai nebūtinai yra blogai. Šiuo atveju yra kur kas blogiau, kai lieki nepastebėtas.
Aš laikausi paprasto principo: kalbu, elgiuosi, rengiuosi taip, kad pačiai nebūtų gėda prieš savo vaiką ar tėvus, nepametant savęs bei išlaikant pagarbą jiems ir, svarbiausia, sau.
– Ar kaip nors pasikeitė jūsų požiūris į piktus komentatorius, dėl ko nors nepatenkintus prodiuserius, klausytojus, kuriems jūsų muzika nėra priimtina?
– Pamenu, anksčiau labai jautriai, netgi su ašaromis ar bemiegėmis naktimis reaguodavau į bet kokią, net ir nebūtinai pagrįstą, kritiką ar žeidžiančius komentarus. Laikui bėgant ne tik užsiauginau storesnę odą, bet, regis, jau sugebu atskirti, į ką verta atkreipti dėmesį, o kur tiesiog pilamos pamazgos dėl to, kad jas reikia kažkur išpilti.
Bėda ta, kad Lietuvoje daug nelaimingų, savo gyvenimais nepatenkintų žmonių. Ir, užuot ką nors keitę dėl gyvenimo kokybės, jie renkasi bambėti, apkalbinėti ar tiesiog stengiasi kažkam įgelti. Pastarieji manęs tiesiog nebepasiekia. Man tik kartais būna nuoširdžiai jų gaila.
– Neseniai teko išgyventi subyrėjusios šeimos dramą, sūnaus sveikatos problemas. Pastebėjau, kad anksčiau socialiniuose tinkluose nelabai dalijotės savo nuotraukomis, kuriose matosi visas kūnas. Galbūt mano minėti gyvenimo įvykiai jus užgrūdino ir paskatino apie viską kalbėti drąsiai, parodyti save tokią, kokia ir esate, be jokių kaukių?
– Visi gyvename su savo vidiniais demonais ir tik mes patys pasirenkame su jais kovoti ir nugalėti arba leisti jiems toliau nuodyti savo gyvenimus ir sielas. Aš ilgą laiką net nesupratau, koks didžiulis ir galingas demonas neleido man ramiai gyventi.
Slėpti tai, kad sergu vitiligo liga man nuo vaikystės buvo norma, kurią pati išsigalvojau. Ilgą laiką net būnant scenoje man pavyko kosmetinėmis priemonėmis maskuoti visą kūną nusėjusias baltas odos dėmes. Išaušo diena, kai tiesiog pasakiau sau: „Gana, laikas priimti save tokią, kokia esu!“
Jaučiausi tarsi atsikračiusi nereikalingos naštos, įtampos ir labai daug vargo. Niekada niekam iš artimos aplinkos tos dėmelės neužkliūdavo. Nepažįstami kartais tiesiog pasmalsaudavo, kas tai, kodėl taip yra, ar man neskauda, dėl paprasčiausio nežinojimo.
Daug kas net sakydavo, jog tai gražu! Visa kita buvo mano galvoje. Nemoku nupasakoti, kokia maloni laisvė apėmė atsikračius šių savo demonų. Dėvėti trumpas sukneles, šortus, nebijoti pliaže likti vien su maudymosi kostiumėliu – visa tai ir daug daugiau man yra vis dar nauja, todėl bandau spėti tuo pasidžiaugti.
– Kas jums yra grožis? Kaip jį suprantate?
– Man gražus žmogus tas, kurio akys spindi. Tas, kuris yra laimingas, kuris pasitiki savimi ir moka ne tik džiaugtis gyvenimu, bet ir skleisti džiaugsmą kitiems. Nuoširdi šypsena tiesiog nuginkluoja. Gražu tai, kas tikra, nesuvaidinta.
– Papasakokite apie vitiligą. Ar ligą priėmėte kaip dalyką, su kuriuo reikia tiesiog susigyventi?
– Vitiligu sergu nuo vaikystės. Pirmosios dėmelės atsirado ant kelių bei alkūnių, po pirmųjų griuvimų vasarą mokantis važiuoti dviračiu. Užgijus žaizdoms odos spalva tiesiog liko šviesi ir nebeįdegdavo saulėje. Vėliau tų dėmėlių atsirasdavo vis daugiau, jos tarsi plėtėsi.
Kol buvau maža, man tai nerūpėjo, tačiau paauglystėje pradėjau svarstyti, kodėl esu kitokia nei mano draugės, ir įskiepijau sau nuodingą mintį, kuri persekiojo mane daugiau nei 20 metų, kad būti kitokia yra blogai.
Pamenu, kažkada su mama važinėdavome pas daktarus į Vilnių, ieškojome gydymo, tačiau, pasirodo, jo nebuvo. Nesu tikra, ar dabar jau yra koks nors efektyvus ilgalaikis gydymas, tačiau aš jo jau ir nebeieškau.
– Dauguma moterų stengiasi užmaskuoti visus savo trūkumus, darosi plastines operacijas. Kaip vertinate tokius, sakyčiau, kraštutinumus?
– Aš manau, kad viskas yra gerai, kas tave verčia pasijusti geriau. Ir visai nesvarbu, ar tai ilgalaikis makiažas, ar dantų tiesinimas, ar chirurgo paslaugos.
Pažįstu nemažai žmonių, kurie darėsi vienokias ar kitokias plastines operacijas ir dėl to itin pasikeitė jų pasitikėjimas savimi bei tuo pačiu ir gyvenimo kokybė. Tačiau, kaip ir visur, manau, nereiktų persistengti ar prasilenkti su saiku. Svarbiausia patikti sau, o ar patiks kažkam kitam, čia jau nebe tavo rūpestis.
– O jei tas trūkumų maskavimas ne dėl aplinkinių žvilgsnių, vyrų, bet savęs pačios? Galbūt tada galima pateisinti tokių moterų požiūrį?
– Niekada nieko nesmerkiu, nes niekada niekas negali žinoti, kas kitam geriau ir kas kitam svarbu. Jei tai nekenkia kitam, aš – už pasirinkimo laisvę, kad ir apie ką eitų kalba.
– Ar pati sirgdama šia liga pastebėjote pakitusį žmonių požiūrį į jus?
– Aš labai džiaugiuosi save priėmusi tokią, kokia esu dabar, o ne dar po dvidešimties metų! Didžiausias, esminis pokytis įvyko manyje. Tiesa, sulaukiu nemažai žinučių iš mamų, kurios pastebi dėmeles ant savo atžalų. Vienos klausia patarimų, kaip atsikratyti kompleksų, kitos tiesiog pasidžiaugia mano laisve. Labai tikiuosi, kad kažką galbūt įkvėpsiu.
Atsiranda, žinoma, ir tokių, kurie siūlo vienokias ar kitokias priemones odos pigmentacijai gydyti. Juos mandagiai išklausau ir visiems atsakau panašiai: aš savęs be dėmelių jau nebeidentifikuoju.
Matyt, tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko sulaukiu gražių žodžių iš aplinkinių. Juk visada viską reikia pradėti nuo savęs. Tiesa ir tai, kad visuomenė keičiasi, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Daug svarbiau tampa nebe tai, kaip tu atrodai, o ką turi viduje ir kuo gali praturtinti kitų pasaulį.
– Ką patartumėte toms, kurios yra linkusios nuvertinti save, savo gabumus ir grožį?
– Atsipeikėti, nustoti save graužti ar gailėti, susigrąžinti savivertę puoselėjant hobius, dažniau nusišypsoti sau ir kitiems, nesikuklinti ir leisti retsykiais maloniai palepinti. Svarbu pastebėti mažytes smulkmenas kasdienybėje ir rasti minutę jomis pasidžiaugti. Priminkite sau, kad gyvename tik vieną kartą ir tik patys esame atsakingi už savo laimę, niekas kitas. Laikas nustoti tikėtis kažko iš svetimų žmonių ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
