Jau nuo pat vaikystės Konstancija buvo visai kitoks vaikas – jai buvo kur kas įdomiau sėdėti prie stalo ir klausytis suaugusiųjų pokalbių, leisti laiką su vyresniais bičiuliais, ankstyvoje paauglystėje – svajoti jau net apie savo atžalas.
Gyvenimas su mama, kuri visuomet savo dukrą laikė sąmoningu žmogumi, garsus tėtis, kurio pavardės šešėlis ilgą laikė slėgė pečius – visgi padarė savo. Konstancija augo turėdama tvirtą nuomonę ir stuburą – to sugriauti ar bent kiek pajudinti nepajėgė nei žmonių apkalbos, įtarinėjančios, kad už talentingos pianistės sėkmės stovi tėtis, nei vėliau atsiradę sunkumai, pajutus uždraustą meilę mokyklos mokytojui.
„Kovojau už save nuo pat mažens“, – šiandien šypsosi Konstancija. Ir nesvarbu, ar tai reiškė kovą dėl vyro dėmesio, ar kovą dėl verslų, kuriuos šiandien griauna karantinas. Konstancija nepasiduoda, kol pasiekia savo.
Net ir jos vyras, 16 metų vyresnis operos solistas Remigijus Sabaliauskas, iš pradžių į savo vokalo mokinės, Konstancijos meilę žiūrėjęs su šypsena, manęs, kad tai tik paaugliška užgaida, dabar pripažįsta, kad tokio atkaklumo ir drąsos nebuvo matęs.
Tik šįkart su Konstancija kalbėsimės ne apie neįtikėtiną jų meilės istoriją. Muzikantė pripažįsta, kad tą daryti jau pavargo. Dabar ji turi kitų tikslų. Šią temą nori paliesti iš kitos pusės – tos, apie kurią ji dar viešai nekalbėjo, tos, kuri paskatintų moteris susimąstyti ir savo gyvenime kažką keisti.
Tad su 15min YPATINGOS K.Kerbedytė-Sabaliauskienė kalba apie išgyvenimus, pamilus mokytoją, neįtikėtiną brandą, gyvenimo pamokas ir meilę, darančią ją beprotiškai laimingą.
– Konstancija, tau praėjusią savaitę suėjo vos 23 metai, bet per šį laiką spėjai tiek nuveikti, ko ne visi spėja per visą gyvenimą padaryti…
– Tiesą sakant, aš nežinau. Vienam galbūt tai, ką aš spėjau pasiekti, yra labai daug, kitam – mažai. Bandydama pasidaryti kiekvienų metų refleksiją per savo gimtadienį aš susimąstau, ką nuveikiau. Ir kiekvienais metais pagalvoju, kad neįsivaizduoju kitokio gyvenimo.
Matyt, kad ir kaip banalu – kuo daugiau darai, tuo daugiau ir laiko turi, ir daugiau suspėji. O monotonija – ne man... Vis ieškau ko nors naujo, naujų iššūkių, naujų nepatogių situacijų, veiklų. Turbūt tai mano kraujyje.
– Iš kur pas tave jauną tokia branda? Spėju, dažnai susilauki komentarų, kad esi ne pagal amžių subrendusi?
– Man tai – komplimentas, kurį išgirstu tikrai neretai. Manau, kad prie mano brandos prisidėjo tai, kad nuo trejų metų pradėjau lankyti fortepijono pamokas. Jau nuo tada turėjau discipliną, griežtą mokytoją, begales sudėtingų užduočių.
Dar svarbus aspektas buvo tai, kad turiu du vyresnius brolius, su kuriais lėlytėmis nepažaisi! Nuo tada, kiek save atsimenu, mano pagrindiniai žaislai buvo mašinytės, kas peraugo į didžiausią mano hobį.
Taip pat mama buvo tas žmogus, kuris visuomet išklausydavo mano nuomonę, ją gerbdavo, niekada nesakydavo „tu dar maža ir nieko nesupranti“, nors gal taip ir galvodavo. Buvau auklėjama kaip savarankiška, savo nuomonę turinti mergaitė.
Pamenu mokykloje, nuėjusi į pirmą klasę, galvojau, kad ne čia pataikiau, kad neturėsiu ten ką veikti. Todėl tikrai būdavo sunku rasti bendrą kalbą su bendraamžiais.
Mama visada išklausydavo mano nuomonę, ją gerbdavo, niekada nesakydavo „tu dar maža ir nieko nesupranti“
– Bet ar buvo akimirkų, kai elgeisi ne pagal taisykles, ne pagal tai, ko iš tavęs aplinkiniai tikėjosi?
– Be abejo. Kai atsirado pirma meilė, teko ir iš namų paslapčiomis pabėgti, ir meluoti iki raudonavimo! Paauglystėje buvau tikrai sunkus vaikas. Įgūdis sakyti savo nuomonę peraugo į prieštaravimus visiems aplinkiniams. Ypač reikšdavausi prieš mokytojus, streikuodavau, jei už tai, jog neatėjau į kelias pamokas, man dvejetą parašė – buvau kruopščiai išsinagrinėjusi vertinimo sistemą, kad už praleistas pamokas mokytojai neturi teisės parašyti neigiamo balo.
Kovojau už save nuo pat mažens ir dažnais atvejais pati dėl to kentėdavau. Bet jau išaugau... Kovoju už save ir toliau, tik kitokiais, protingesniais būdais nei tiesmukišku rėkimu į veidą.
– Šeimą sukūrei būdama vos 20 metų, dar po metų susilaukei vaikelio. Niekada nepagalvojai, kad gal per greitai viskas į tavo gyvenimą atėjo?
– O kas gali pasakyti, kada yra „per greitai“? Visų pirma, bėgant metams yra vis daugiau porų, kurios negali susilaukti vaikučių. Tai reikėtų pradėti nuo to, kad užsimezgusi gyvybė yra didžiausias pasaulio stebuklas, kuriam nėra „tinkamo laiko“, reikia džiaugtis, jei tai įvyksta.
Antra, apie vaikus aš kalbėjau dar būdama paauglė, sakiau, kad kada nors turėsiu mažiausiai 4 vaikus, būsiu šeimos žmogus ir nieko daugiau gyvenime nedarysiu! Sūnaus gimimas buvo geriausia, kas galėjo man nutikti. Mes su vyru jo labai laukėme.
– Šiais laikais labai daug moterų karjerisčių, kurioms pirmiausia rūpi karjera, o po to tik atsiduoda šeimai. Tu visuomet galvojai atvirkščiai?
– Vėlgi, nemanau, kad yra kokia nors viena taisyklė, kaip viskas turėtų vykti. Nusistovėję stereotipai ir žmonės, kurie tais stereotipais vadovaujasi, parodo savo neišprusimą ir brandos nebuvimą. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis, kiekvienas turi teisę pasirinkti, kaip, kada, kur, su kuo.
Man karjera niekada nebuvo svarbi. Šeima – didžiausia vertybė
Mano atveju, man karjera niekada nebuvo svarbi. Taip, aš mėgstu dėmesį, aš mėgstu būti scenoje, man patinka organizuoti renginius, nuolat būti veikloje ir širdžiai mielame bėgime. Bet jei kada nors man reikės rinktis – darbas ar šeima, diskusijos čia net nebus. Šeima man didžiausia vertybė, o visa kita – tik priedai.
– Visgi ir tavo pavyzdys rodo, kad viską galima suderinti – vienoj rankoj vaikas, kitoj – universiteto knyga ir netgi verslai, tiesa?
– Taip, tiesa. Ištekėjau prieš pradėdama studijuoti, Tauras gimė, kai buvau antrame kurse, šiuo metu rašau baigiamąjį bakalaurinį darbą, o šalia viso to – dar ir privačių renginių organizavimo verslas bei meninio ugdymo studija.
Aš manau, kad nėra nieko neįmanomo. Žinoma, kalbėčiau kitaip, jei nebūčiau turėjusi pagalbos. Mano didžiausias ramstis buvo ir yra mano vyras, kuris visuomet mane palaiko. Ir, be abejo, mano mama, kuri vos gimus Taurui pasakė, kad padės kiek tik galės, kad baigčiau mokslus.
Kai turi pagalbą – viskas tampa įmanoma ir nebeatrodo taip sunku. Viską suderinti reikia tik didelio noro ir pastangų, o ne ieškoti pasiteisinimų, kad jei jau gimė vaikas, tai pasaulis sustojo. Ne, jis nesustojo, priešingai – jis sukasi dar didesniu tempu nei prieš tai.
– Iš tikrųjų, kokie pranašumai yra anksti tapti žmona ir mama?
– Negaliu pasakyti, nes neturiu su kuo palyginti. Mano atveju tiesiog buvo taip, kad aš pamačiusi savo vyrą pirmą kartą supratau, kad būtent su juo aš noriu praleist visą likusį gyvenimą. Jei tai jauti ir to nori, ko laukti?
– Savo vyrą sutikai mokyklos koridoriuose. Išvydus gražų mokytoją, mokinės visuomet patyliukais jį meilę. Kas turi dėtis jaunos merginos galvoje, kad ji pasiryžtų tokiam žingsniui?
– Na, kaip ir minėjau, savo nuomonę pasilaikyti tik sau man visą gyvenimą buvo labai sunku. Tai taip buvo ir šioje situacijoje... Aš pakankamai ilgai pratylėjau. Nuo pirmo mano susitikimo su juo koridoriuje iki prisipažinimo praėjo beveik dveji metai! Aš neturėjau, ko prarasti. Už tai, kad prisipažinau, manęs niekas negalėjo išmest iš mokyklos, nes niekas to nežinojo. Ką jaučiau, tą ir pasakiau. Per dvejus metus tikrai prikaupiau drąsos!
Nuo pirmo susitikimo su mokytoju koridoriuje iki prisipažinimo praėjo beveik dveji metai. Savo nuomonę pasilaikyti tik sau buvo jau sunku
– Visada esi tokia – kas širdyje, tas ir ant liežuvio? Turbūt vieniems tai labai patinka, kiti galvoja – na ir kas per tiesmukiška mergina...
– Beveik visada. Ir dažnai dėl to kenčiu. Bet jau pavyksta tai valdyti ir atsirinkti, kada to reikia, o kada geriau patylėti. Sunkiausia tylėti tada, kai žinai, kad tavo pašnekovas tikrai neteisus, bet to nepripažįsta. Nors kartais geriau pasirinkti tokią taktiką, kurios mane išmokė mama – nebus dialogo, jei nebus dialogo. Tai reiškia, kad nutylėdama aš nebesukelsiu ilgesnės diskusijos, jei jos nebereikia – tiesiog išklausau ir žmogus greičiau baigia savo pasakojimus. O apie jausmus visuomet šnekėjau drąsiai, nebijau pasakyti, nei kai esu pikta ar liūdna, įskaudinta ar nuvilta. Dažnai esu netgi per atvira.
– O tuomet mokykloje pagalvojai, kas būtų, jei kažkas iš aplinkinių būtų sužinojęs apie tavo slaptą meilę mokytojui? Juk turbūt niekas nesuprastų, o tik nuteistų.
– Svarbiausias aspektas šioje istorijoje ir yra tai, kad tarp mūsų mokykloje nieko nebuvo. Juk man buvo pasakyta – baigsi mokyklą, tada pasišnekėsim. Todėl nebuvo, ko bijoti. Už jausmus nubausti niekas negali, už veiksmus – gali. Bet nebuvo jokių veiksmų, aš tik daug šnekėjau. O kai mes nuėjome į pirmąjį pasimatymą, man jau buvo nebesvarbu, kas ką pagalvos, nes teisiškai mes nedarėme jokio nusikaltimo, jis nebebuvo mano mokytojas.
Kai nuėjome į pirmą pasimatymą, man jau buvo nesvarbu, kas ką pagalvos, nes teisiškai mes nedarėme jokio nusikaltimo, jis nebebuvo mano mokytojas
– Tokioje situacijoje turėjo būti nelengva ir gal net skaudu mylėti? Ką tau teko išgyventi?
– Skaudžiausia buvo laukimas ir tai, kad su niekuo savo jausmais negalėjau pasidalinti. Bet turėjau neapsakomai didelę viltį, kad po mokyklos baigimo bus viskas gerai!
– Net ir Remigijaus atstūmimas, raginimas pamokose dirbti, o ne plepėti su juo, nė kiek neprislopino tavo užsispyrimo galiausiai gauti tai, apie ką svajojai? Turbūt kai pasieki tokį sunkų tikslą džiaugiesi tuo visai kitaip?
– Būtent ta viltis ir padėjo išlaukti. Aš tiesiog jaučiau, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. O pirmojo pasimatymo metu man buvo tokia euforija, kad net sunkiai prisimenu, kaip viskas vyko... Tuo metu būsimam mano vyrui turbūt buvo sunkiausia suvokti, kad mano meilė nebuvo tik paprasta užgaida, tai buvo tie jausmai, kurie su kiekviena diena tik stiprėja.
Ir tai nebuvo kaip paprastas svajonės išsipildymas, kai gauni automobilį, apie kurį svajojai, ar nusiperki namą, nes labai jo norėjai. Tai buvo trejų metų laukimo, neblėstančios vilties ir begalinės meilės išsipildymo finalas, kuris kartu buvo naujo etapo pradžia.
– Konstancija, sakai, kad norėtum būti pavyzdžiu kitoms moterims nebijoti mylėti ir jausti. Pastebi, kad žmonės to dažnai bijo?
– Tikrai pastebiu susikaustymą ir baimę reikšti emocijas, kalbėti apie jausmus... Čia turbūt vėl atsiskleidžia tie stereotipai, kurie diktuoja, kad jautrūs žmonės yra silpni, jie tarsi pastatomi į tokią poziciją, kurioje turėtų gėdytis savo jausmų.
Mano manymu, tai yra neteisinga. Jei žmonės daugiau kalbėtų apie tai, ką jaučia, tai padėtų mums visiems geriau suprasti vieni kitus, galbūt nebūtų tokia graudi skyrybų Lietuvoje statistika, galbūt būtų išgelbėjami ne vieni santykiai. Daugelis psichologų sutiktų, kad santykiuose, šeimoje ar draugų rate labai svarbu kalbėtis. Ir ne šiaip apie bet ką, bet apie tai, ką jauti, nes šalia esantis žmogus neturi aparato, kuris padėtų nuskenuoti tavo vidinį pasaulį ir padėtų suprasti, kaip tu jautiesi.
– Kodėl ta visuomenė, kurios nuomonės daugelis vaikosi, tokia negailestinga vieni kitiems? Patys nelaimingi? Bijantys jausti ir siekti savo laimės?
– Kiek teko susidurti, tie, kurie yra neužjaučiantys, neempatiški, be priežasties žeminantys, skaudinantys, apkalbinėjantys kitus – patys yra labai nelaimingi žmonės. Kartais atrodo, kad norėčiau juos visus apkabinti ir paklausti, kas tau nutiko, kad esi toks, kuris specialiai skaudina kitą? Bet tam, kad išmoktum būti empatišku, reikia daug praeiti.
Mano atveju, muzika mano gyvenime buvo ta sudedamoji dalis, kuri prisidėjo prie mano, kaip jautrios ir empatiškos asmenybės formavimosi. Ir, žinoma, šeimos palaikymas būti savimi, nelaikyti blogų emocijų viduje, išsakyti ar bent jau ant fortepijono klavišų išlieti tai, ką jauti.
– Pati sulauki komentarų apie savo šeimyninę padėtį, apie tai, kad įsimylėjai savo mokytoją, 16 metų vyresnį vyrą? Kaip tai verčia tave jaustis?
– Iš šeimos, draugų ir pažįstamų rato tikrai nebuvo nė vieno neigiamo pasisakymo. Nes tie, kurie mus pažįsta, žino, kad mes sutverti vienas kitam...
Kartais norėčiau garsiai visiems išrėkti – gyvenkite savo gyvenimus! Amžiaus skirtumas tėra skaičiai pase
O iš svetimų žmonių tų komentarų buvo ir bus, bet manęs tai nė kiek neskaudina. Aš tik kartais norėčiau garsiai visiems išrėkti – gyvenkite savo gyvenimus! Amžiaus skirtumas tėra skaičiai pase. Svarbiausia, kaip tiems dviem žmonėms sekasi bendrauti, ar jie randa bendrą kalbą, ar turi panašių siekių gyvenime, koks apskritai yra suvokimas apie šeimą, jos reikšmę. Nė karto per ketverius metus nesulaukiau iš vyro žodžių „tu per jauna, kad suprastum“ ar dar kokių žeminančių pasisakymų. Mes nejaučiam to amžiaus skirtumo, nes dirbame kartu, siekiame tikslų kartu.
– Kaip užsiauginti tokią storą odą? Kaip nekreipti dėmesio į aplinkinių komentarus, kalbėjimus už nugaros, teisimą?
– Tikėti tuo, ką tu darai, ką sakai, nemeluoti. Jei tu žinai, kad komentaras yra visiška netiesa, kodėl jis tave turėtų žeisti? Kodėl tave turėtų jaudinti svetimų žmonių kalbos? Svarbiausia turėtų būti tai, ką tu pats jauti.
Kitas svarbus aspektas yra suvokti, kad tu nesi kažkokia prekė, kuri turėtų visiems patikti. Kiekviena asmenybė turi visišką teisę į savo nuomonę. Aš gerbiu kitų nuomonę, tik kartais norėtųsi, kad žmonės suvoktų paprastą dalyką – jei tavo nuomonės niekas neklausia, jos nereikia sakyti.
To mane išmokė mano pakankamai trumpas gyvenimas – konkursai, scena, dėmesys, viešumas. Kai eini į sceną tu žinai, kad neįtiksi visiems, kad bus tokių, kurie sakys, kad tu blogai groji. Tai užgrūdina.
– Negana to, kad taip anksti sukūrei šeimą, bet ant tavo su vyru pečių – ir verslas. Sunku viską sužiūrėti, visiems tinkamai skirti dėmesio?
– Svarbiausia – disciplina! Tvarkaraštis, dienotvarkė, planavimas – tik tai padeda. Be galo sunku tada, kai prabėgus savaitei supranti, kad neturėjai nė vienos laisvos minutės, per kurią galėtum negalvoti apie savo darbus, veiklas. Ir savaitė po savaitės bėga būtent taip. Jau treti metai.
Net kai atostogauju ir guliu viename iš Italijos paplūdimių, atrašinėju verslo klientams, skaitau mokslinę literatūrą ar rašau naujus planus. Už pusantro mėnesio rankose turėtų būti bakalauro diplomas, gal bent tada galėsiu atsikvėpti. Kita vertus, bus laisvo laiko naujoms veikloms, tiesa?
– Judu su vyru darbo vietą sau susikūrėte patys. Nesinorėjo nuo nieko priklausyti, o gal, norint užsiimti muzika ir iš to pragyventi, tai yra privaloma?
– Prieš atidarant meninio ugdymo studiją „GENIUS ARTS“ mes gyvenome Kinijoje. Buvo laiko apmąstymams, ką norėtume toliau veikti, grįžus į Lietuvą. Mano vyras seniai turėjo svajonę atidaryti savo mokyklėlę, bet vis pritrūkdavo drąsos. Tad aš buvau tas žmogus, kuris perėmė šią idėją, drąsinau vyrą kaip galėdama, sugeneravau modelį, kaip galėtume veikti ir bendromis jėgomis nusprendėme, kad DAROM!
Aš manau, kad susikurti darbo vietą šiais laikais yra vienas geriausių sprendimų. Kai esi nuo nieko nepriklausomas. Kai gali atostogauti kada nori, dirbti kada nori, su niekuo nereikia dalintis idėjomis ar kam nors atsiskaitinėti.
O iš muzikos pragyventi Lietuvoje apskritai labai sunku. Yra labai nedaug muzikantų, kurie užsiimtų tik viena veikla. Šalia koncertų kuria savo mokyklas, leidžia knygas, organizuoja festivalius, dirba pedagogais per kelias įstaigas. O kai kurie naktimis dirba taksi vairuotojais, kad būtų iš ko nusipirkti valgyti.
– Kodėl patys sukūrėte būtent tokį verslą, kuris orientuojasi į nėščiąsias, mažus vaikus?
– Kai pati laukiausi sūnaus, pradėjau domėtis prenataliniu ugdymu – tai vaisiaus ugdymas jam dar būnant įsčiose. Tad nėštukių užsiėmimus įtraukti į studijos veiklą nusprendžiau dėl to, kad labai noriu dalintis žiniomis apie jų naudą.
O vaikai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mano vyras dirba muzikos pedagogu jau 16 metų, turi patirties tiek su pačiais mažiausiais, tiek vyresniais bei suaugusiais, studijoje dėsto vokalo ir fortepijono individualias pamokas, o aš vedu grupinius užsiėmimus vaikučiams nuo gimimo iki 5 metukų.
Mūsų studija – kaip antras mūsų kūdikėlis, į kurį sudėjom visą savo širdį. Tai nėra verslas, mūsų įstaiga yra ne pelno siekianti, mes idėjininkai. Mes norime dalintis savo žiniomis, nes toks mūsų abiejų pašaukimas.
– Greičiausiai dauguma žiūri į tai kaip į žaidimą, laiko praleidimo būdą, bet spėju, kad muzika tokiu periodu ar jauname amžiuje duoda ypatingą naudą?
– Užsiėmimai ir yra žaidimo formos. Mes akcentuojame laiko kartu svarbą, skatiname kurti glaudesnį ryšį su vaikais. Nauda yra neišmatuojama – begalės mokslinių tyrimų rodo, kad tiek prenatalinis, tiek ankstyvasis ugdymas išties labai prisideda prie vaiko intelekto lavinimo. Net jei užsiėmimo metu vaikas negroja parodyto ritmo – jo smegenys vis vien yra veikiamos muzikos. Mamos dalinasi patirtimis, kad po užsiėmimo vaikai geriau miega, yra ramesni. Pastebime ir kalbos gebėjimų lavinimą, kai vaikai pradeda kartoti būtent užsiėmimo metu per muziką išgirstus žodžius.
Taip pat turiu metodų, kaip vaikučiams padėti išmokti vaikščioti. Jau turiu septynis atvejus, kai užsiėmimo metu vaikai atsistoja ir deda pirmuosius savo žingsnius, nors tėvai namuose bandė išmokyti ir nepavykdavo. Manau, kad švietimo apie muzikos naudą vaikams yra gerokai per mažai. Tad tą ir stengiamės daryti – šviesti žmones.
– Šiuo metu išgyvenate ne pačius geriausius metus, kai dėl karantino sustojo visas jūsų verslas. Bet turbūt tai tik prikelia tavo kovotojos dvasią, taip lengvai juk nepaleisi to, kam atidavei visą širdį?
– Tikrai taip. Šalia meninio ugdymo studijos turiu renginių organizavimo verslą, kuris taip pat sustojo. Privatūs renginiai atšaukti iki gruodžio. Taip pat sausio mėnesį pradėjome savo koncertinį turą po Lietuvą su autoriniu projektu „Tikroji meilės istorija“. Įvyko tik 5 iš 12 suplanuotų – turas taip pat atšauktas. Studija uždaryta nuo pat karantino paskelbimo pradžios. Tačiau bandome prisitaikyti prie esamos situacijos – dirbame nuotoliniu būdu tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.
Neslėpsiu, kai po pirmųjų dviejų savaičių karantino jis buvo pratęstas dar dviem – mąstėme apie studijos uždarymą visam laikui
Tačiau tai nėra tas pats, kaip gyvi susitikimai. Didžioji dalis mūsų lankytojų pas mus dėl to ir eidavo – dėl glaudaus ryšio, gyvo bendravimo, laiko praleidimo be kompiuterių ar telefonų. Bet mes stengiamės išlaikyti kiek įmanoma patrauklesnį užsiėmimų formatą.
Neslėpsiu, kai po pirmųjų dviejų savaičių karantino jis buvo pratęstas dar dviem – mąstėme apie studijos uždarymą visam laikui. Tačiau išsiverkusi, išsirėkusi ir viską vėl permąsčiusi supratau, kad nuleisti rankas būtų pats lengviausias kelias. O lengviausias keliais aš nevaikštau...
– Tavo pavyzdys išties įkvepia, kad pasaulyje nėra nieko neįmanomo – nei meilėje, nei kuriant gyvenimą svetimoje šalyje, nei pradedant gyvenimą nieko neturint nuo nulio Lietuvoje.
– Aš labai tikiuosi, kad bent vieną žmogų galėsiu įkvėpti. Visų pirma, mylėti ir jausti. Antra, nebijoti apie tai kalbėti. Manau, kad svarbiausia yra niekada nepasiduoti siekti to, ko labai labai trokšti.
Aš negaliu sakyti, kad mano gyvenimas rožėmis klotas. Kartais būna tokių dienų, kai nebenori nieko, kai reikia kitų žmonių pagalbos, kai reikia išsirėkti, išsiverkti, paklausyti liūdnų dainų, parašyti dienoraštį ir gerai išsimiegoti. Bet ryte atsikeli ir supranti, kad tiek daug pasiekus, viską imti ir numesti būtų tiesiog neprotinga. Atsistoji ir eini toliau.
Aš suprantu, kad visiems šiuo metu sunku. Žinau, kad daug žmonių neteko darbo, pajamų, galbūt artimųjų. Bet taip pat žinau, kad ši situacija privalo mus pakeisti. Mes privalome atrasti savyje stiprybės, atjautos, empatijos, geranoriškumo. Tikiu, kad pasibaigus šiam baisiam laikotarpiui mes būsime kitokie. Stipresni. Ir galbūt atėjo ta diena, jei taip nedarėte anksčiau, kada pagaliau reikia atsigręžti į artimą žmogų ir pasakyti „aš tave myliu“, o ne sėdėti prie kompiuterio ir skleisti negatyvias emocijas.
– Kai būdama jauna tiek pasiekei, apie ką toliau svajoji?
– Materialių svajonių neturiu, dabar visai ne tas galvoje... Tačiau svajoju ir meldžiuosi, kad susiklosčiusi situacija kuo greičiau pasibaigtų. Ne tik dėl savo šeimos situacijos, bet ir dėl visų, kurie šiuo metu kariauja pirmoje fronto linijoje, dėl tų, kurie yra įkalinti namuose vieni, dėl tų, kuriems reikia pagalbos, bet nėra kam jos suteikti. Dėl visų. Aš svajoju apie tą dieną, kai gatvėje prasilenkdami nusišypsosime vienas kitam, o ne spartinsime žingsnį, bėgdami vienas nuo kito.
