Savo muzika, jausmingumu ir atvirumu užbūrusi Monique – vos 18-kos laimėjo „X faktoriaus“ konkursą ir nuo to laiko scenoje augo ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip asmenybė. Apie tai, kaip metams bėgant išmoktos pamokos privedė prie aplankiusių vidinių pokyčių ir tyriausių išgyvenimų, Monika Pundziūtė pasakoja portalui Žmonės.lt.
Monika, ar kada pasvajodavai, kaip tavo gyvenimas atrodys 25-erių?
Manau, tokios „svajonės“ ir vizijos – puikus scenarijus į nusivylimą (šypteli). Todėl niekada sau nekėliau kažkokių tikslų, kuriuos būtinai turėčiau pasiekti iki tam tikro amžiaus. Viskas daug paprasčiau, kai vyksta natūraliai.
Kokius jausmus tau sukelia artėjanti gimimo diena?
Iš tiesų praėjusiais metais pirmąsyk nustojau „pūsti fanfaromis“ ir dar mėnesį prieš skelbti, kad jau mano gimtadienis. Toks perdėtas sureikšminimas. Kai pasigilinau, iš kur tai ateina, supratau, kad man tai nelabai patinka, ir nusprendžiau kiek nusiraminti. Ir buvo taip gera! Tad ir šiemet nusprendžiau savo gimtadienio perdėtai nesureikšminti ir jį pasitikti ramiai. Kartu su Pauliumi planuojame išvažiuoti į Amsterdamą, kur ir paminėsime bėgančius metus.
Geriausia dovana tau yra...?
Išgirdus žodį „dovana“, dažnai galvoje sukasi materialūs dalykai, tačiau jau antrus metus iš eilės jaučiu, kad viso to man nebereikia. Praėjusiais metais savo geriausios draugės paprašiau, kad padovanotų sumontuotą vaizdo įrašą iš mūsų akimirkų, įvairių nuotraukų. Tą vaizdo įrašą per metus žiūrėjau labai daug kartų ir galiu pasakyti, kad tai viena geriausių dovanų.
Kadangi mano artimiausi bičiuliai, kolegos žino apie šiuos mano vidinius pokyčius, šiemet jų vėl paprašysiu labai paprastų, bet man svarbių dovanų – laiško, kuriame išsakytų mintis, bendrų akimirkų įamžinimo ar kt. Kažkokius daiktus galiu įsigyti pati, o artimų jausmų, žodžių ar atsiminimų parduotuvėje nenusipirksiu.
Tavo mylimasis Paulius yra linkęs stebinti?
Kai jis tik suprato, kad man patinka mini staigmenėlės, tai ir pradėjo stebinti (šypteli). Nors anksčiau nebuvo linkęs to daryti, jis išgirdo ir suprato, kas mane džiugina. Tai gali pasirodyti tik smulkmena, bet gebėti suprasti, kas gali pradžiuginti tavo antrąją pusę, yra didžiulė vertybė.
Gyvenime svarbus atgalinis ryšys, tad ką tu supratai būdama šiuose santykiuose? Ar daug pati į juos įdėjai?
Natūralu, kad tai, kuo save apsistatome, patampame ir patys. Tad kai šalia stengiasi ir auga tavo žmogus, tu darai tą patį. Pavyzdžiui, anksčiau sau buvau be galo kritiška, nemokėjau savęs pagirti, o būdama su Pauliumi pradėjau to mokytis. Manau, nemažai dalykų ir jis išmoko iš manęs. Vienas kitą kasdien skatiname ir palaikome – taip jau beveik trejus metus kuriame šią darną. Atsukam šviesą vienas į kitą ir paskatiname savimi pasidžiaugti. Tai tikriausiai svarbiausias indėlis į santykius.
O kaip sekasi gyventi dviem muzikantams po vienu stogu?
Esame iš skirtingų muzikos barikadų pusių – Paulius prodiusuoja, o aš dainuoju. Tad negalime vienas kitam atsibosti ar kažkaip trukdyti. Atvirkščiai, mums kas vakarą susitikus namuose įdomu išgirsti apie vienas kito dieną. Matydama jo darbą, galiu geriau suprasti savo kolegas, o jis girdėdamas mano įspūdžius gali juos panaudoti dirbdamas su vokalistais.
Girdžiu, kad tavyje nemažai vidinių pokyčių. Iš kur jie? Tai branda, tinkamas žmogus šalia, ar tiesiog – gyvenimas?
Nežinau, kas tai, bet, ačiū Dievui, kad tai mane aplankė! (juokiasi) Manau, kad prie to prisideda ir branda, ir draugystės, kurias kūriau ir kuriu iki šiol. Tačiau taip pat svarbus gyvenimo žingsnis buvo atsisukimas į save, dėmesys savo vidiniam pasauliui, kuriam turėjau laiko per pandemiją.
Juk viskas man nutiko labai netikėtai – 18-kos užklupo žinomumas, intensyvus grafikas, dėmesys, atnešęs ir atsakomybės jausmą. Visame šiame procese neturėjau laiko atsigręžti į save ir paklausti, ar visą tai man patinka. Tad prieš kelis metus pradėjau uždavinėti sau klausimus garsiai, o juos girdėjo ir Paulius, kuris mane palaikė.
O kai pradėjau labiau klausyti savęs, supratau, kas yra man artima, ir perteikiau tai dainose. Dabar jų klausant apima pilnatvė, kurią atpažįsta ir klausytojai.
Kadangi anksti užklupo žinomumas, ar tame procese teko pajusti „žvaigždžių ligos“ sindromų?
Iki galo objektyviai į šį klausimą atsakyti negalėčiau. Man atrodo, kad aš atvirkščiai ne itin pasitikėjau savimi, nuolat stengiausi tobulėti, o ne užmigti ant laurų. Bet tai mano išgyvenimai, galbūt iš šono kažkam atrodo kitaip. Juk kiekvienas piešia skirtingą paveikslą – vienose jų galiu būti matoma blogesnė, kituose geresnė.
Kokias pagrindines pamokas jau spėjai išmokti būdama muzikos pasaulyje?
Išmokau daug, tačiau neseniai supratau svarbiausią pamoką, kad niekas geriau už tave iki galo nesupras, kas tau yra tinkamiausia. Turi labai gerai atsirinkti kieno patarimų klausai, bet net ir pasirinkęs, nepamiršti savo nuojautos. O kai tik jos klausau, man tai visada pasiteisina.
Šou pasaulis iš tiesų gali būti toks negailestingas, kaip neretai yra nupasakojamas?
Tikrai gali. Šiame pasaulyje reikia „tvirto stuburo“ ir „emocinės skūros“.Turi žinoti savo vertybes, turėti savo matymą, mokėti filtruoti kritiką, atskirti – konstruktyvi ji ar ne. Dar vienas dalykas, kurio išmokau būdama šou pasaulio viduje, kad neretai čia žmonės ant tavęs projektuos savo kompleksus. Pavyzdžiui, jei kažkas nepasitikės savo išvaizda, pirmiausia pastebės trūkumus tavojoje. Suvokus tai, gali atskirti, kuriuos patarimus ir kritiką vertinti, o kuriuos tiesiog gražiai ignoruoti.
Muzika atspindi tavo jautrią asmenybes pusę, tačiau kokių Monikos veidų yra dar?
Esu jautri ir emocionali, tačiau mėgstu ir juoktis, juokauti. Humoras man yra atgaiva, ypač kai galiu daug ir garsiai juoktis draugų kompanijoje. Esu miksas – nors patogiausiai jaučiuosi būdama intravertės vaidmenyje, kai reikia galiu „įjungti“ ekstraverto mygtuką.
Pasinaudodama gimtadienio proga, ko labiausiai sau norėtum palinkėti?
Mano paskutinėje dainoje skamba žodžiai – „aš rami, lyg jūra laukianti audrų liepos vidury“. Tad norėčiau palinkėti amžinai sau išlikti šioje nuostabioje būsenoje. Kurti, svajoti, mylėti ir gyventi ramybėje (šypteli).
