15min apie pokyčius gyvenime sutikęs papasakoti Karolis Sakalauskas visų pirma paprašo paneigti žiniasklaidoje paplitusį mitą, esą jis buvęs aktorius. Kaip pats sako, niekada nebėgo nuo savo tikrosios profesijos, tik vidinis noras daryti ką nors tėvynės labui, veiksmo ir adrenalino noras paskatino apsvarstyti prioritetus ir trumpam palikti televiziją.
Penkerius metus ugniagesiu dirbęs K.Sakalauskas atvirai prakalbo, kokios priežastys jį paskatino pakeisti darbą. Jis puikiai prisimena tą dieną, kai pajuto norą prisijungti prie ugniagesių, gelbėti ir padėti.
Kokios yra pagrindinės priežastys, paskatinusios imtis pokyčių?
Priežastys yra kelios. Prieš šešerius metus pramoga, linksmybės kiekvieną dieną buvo mano darbas, todėl atėjo noras imtis naujos, rimtesnės veiklos, ką nors nuveikti tėvynės labui. Prisimenu, jog vieno filmavimo metu pasitaikė proga atvykti į ugniagesių mokyklą, kur nuodugniai išbandėme jų darbą ir man iš karto patiko. Ugniagesių vadovai irgi paragino, sakė, kad dar tikrai ne per senas.
Ilgai svarsčiau, tariausi su šeima ir nusprendžiau išbandyti. Man labai patinka ekstremalumai, baimės įveikimas, adrenalinas. Mane tai veža. Apsisprendžiau mokytis, o tai užtruko metus.
Kursai labai patiko: mokėmės gesinti gaisrus, likviduoti avarijas, eismo įvykius, o su mumis dirbo labai puikūs specialistai. Teko dalyvauti ir nemažoje atrankoje, nes ugniagesys turi būti nepriekaištingos sveikatos, nebijoti aukščio, ugnies, vandens. Metus laiko kiekvieną dieną mums kartojo, kad lįsime į ugnį, treniravomės imituodami realias situacijas. Galvojome, kad mūsų laukia tikrai įdomus darbas.
Visgi viskas buvo kiek kitaip. Kai jau paskyrė dirbti, davėme priesaiką ir 30-imt kursantų buvome paskirstyti dirbti po visą Lietuvą. Vilniuje buvo septyniese, o aš buvau paskirtas į Antakalnį – naujausią gaisrinę Baltijos šalyse.
Pirma diena – ramu, antra – ramu. Jau klausiu: „Tai kada čia tie namai degs?“. Vyresni kolegos sako: „Baik tu, raminkis.“ Aišku, niekam nelinkiu nelaimės, bet toks mūsų darbas, mums įdomu. Tik man visi kartojo, kad kuo mažiau darbų, tuo geriau.
Tada sugalvojau baigti Klaipėdos narų mokyklą, kad dar daugiau veiksmo ir adrenalino būtų.
Tiesa, kadangi baigiau narų mokyklą, mane vadovybė paskyrė dirbti prie automobilio, kuris vyksta į smulkius įvykius. Tai įsivaizduokite, tapau naru, kad važiuočiau gesinti stotelėje nuo nuorūkos užsidegusios šiukšliadėžės, konteinerio. Ir graudu, ir juokas ima.
Ar veiksmo ir darbų trūkumas buvo pagrindinė priežastis?
Iš dalies. Gaisrų pradėjo mažėti, bet buities darbų – oi, kiek atsirado. Kiekvieną kartą ateini į darbą, pamainos vadas nueina pas viršininką, o šis prisigalvoja darbų. Juk ugniagesiai vidury dienos negali miegoti.
Tai rytais mokėmės, skaitydavome dokumentus, po jų – praktiniai užsiėmimai, o vėliau nėra, ką veikti. Tada ir prasidėjo. Nuo pirmų metų kasimai, grėbimai, trinkelių ravėjimai. Paskutinis mano budėjimo darbas buvo visuose tualetuose išvalyti ventiliaciją. Kas čia tokio, pasakys senieji ugniagesiai, čia mūsų patalpos, turi būti tvarkingos. Atrodytų, kad tikrai nieko tokio, nesunku, bet kai tai turi daryti penkerius metus...
Pradėjome skųstis, ėjome pas aukščiausius vadus klausdami, kodėl ugniagesys, vilkėdamas uniformą, turi su žoliapjove šienauti upės šlaitus, tačiau vyresnieji vėl sako: „Nesiskųskite, jūs čia nieko nepakeisite, nes taip buvo nuo senų senovės.“
O pastaraisiais metais daugiausia iškvietimų sulaukdavome iš policijos. Tad ir pagalvojau, jei veiksmo nėra ir tenka vien tik policijai padėti patekti į vidų ar paduoti kopėčias, kodėl aš negaliu būti tas, kuris lipa.
Tad kodėl išvis nesvarstėte kardinaliai pakeisti karjeros, o pasirinkote policininko darbą?
Turiu pripažinti, kad niekada negalvojau apie policiją, tačiau po pokyčių, reformų, situacija tapo visiškai kitokia. Policija, norėdami pritraukti jaunus žmones, pakėlė atlyginimą iki 700 eurų, bet tokį patį atlyginimą gauna ir senesni darbuotojai. O pas ugniagesius yra kitaip.
Vyresnieji, išdirbę 10–15 metų, gauna apie 800–900 eurų, kai kurie ir po tūkstantį, o jaunimas – vos 450 eurų. Tik blogiausia, kad jaunimui ir tenka pats sunkiausias darbas. Vyresnieji pastovi prie automobilių, būna atsakingi už vandenį, reguliuoja siurblį, bet į gaisrą nelekia, savo gyvybe nerizikuoja.
Darbą apsunkina ir motyvacijos trūkumas. Vadai senimui pretenzijų neturi, nes jie viską žino, gerai daro, o jaunimas – visada netikęs, nieko nemoka. Gerbiu šią profesiją, tačiau tai primena sovietinį mąstymą.
Liūdna, kad mūsų vadovams svarbiausi yra reitingai, kuriuos ir uždirba jauni ugniagesiai, tie, kurie veržiasi į ugnį, aukoja savo gyvybę. O vyresnieji, jau dažnai vos pavelkantys pilvus, sąskrydžių metu pelno apdovanojimus. Tik kalbėjimas, kodėl Lietuvoje vyksta toks išnaudojimas, žeminimas, nepadėjo.
Kaip draugai, žmona, artimieji sureagavo į jūsų sprendimą palikti darbą?
Vaikai girdi, ką mes kalbame, įsimena, kad per televizorių kartoja, jog ugniagesiai neturi lėšų drabužiams, technikai. Nėra prestižas, kai tėvelis tokį darbą dirba. Žmona klausė, gal jau gana, ar man to reikia. Ji mane myli, aš ją myliu, tad negali prieštarauti, kad nedirbčiau. Žinoma, tikriausiai kone kiekviena žmona norėtų, kad vyras būtų verslininkas, vadybininkas, bet aš to nenoriu. Tik blogai, kad noriu dirbti tokį darbą, už kurį nemoka.
O didžioji dalis draugų dar net nežino. Tik vienas pastebėjo, kad atrodau atsigavęs. Dabar atsigavau psichologiškai, morališkai, fiziškai.
Žinoma, viskas tikrai nėra rožėmis klota, bet policija eina teisinga linkme. Svarbiausia, kad vyksta geri pokyčiai.
Papasakokite apie dabartinį savo darbą.
Esu Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos ketvirtojo būrio vyresnysis patrulis. Mes atsakome už viešąją tvarką per renginius, šventes, rūpinamės žmonių saugumu. O dienos metu, kai nėra renginių, patruliuojame ir vykstame į iškvietimus.
Ko reikėjo, kad gautumėte šį darbą?
Ugniagesiai taip pat turi būti labai gerai pasiruošę fiziškai, psichologiškai, ir normatyvai tokie patys. Tik dabar esu sau išsikėlęs uždavinį turėti kuo geresnį fizinį pasirengimą. Niekada nesiskundžiau, tačiau noriu būti kuo geresnis. Juk kiekvienas mokinys nori pralenkti savo mokytoją, o, kaip žinome, gerbiamas Linas Pernavas (Policijos generalinis komisaras – red.) yra labai stiprus.
Kaip žmonės reaguoja išvydę, kad juos sulaiko žinomas žmogus?
Visų pirma stebisi, kad nesu ugniagesys. Keli sulaikytieji niekaip negalėjo prisiminti, iš kur jie mane matė.
Ar nebuvo momentų, kai galvojote, kad šis darbas ne jums?
Dar ne, per mažai laiko praėjo. Tik nesitikėjau, kad Vilniuje nuo pat ryto iki vakaro tiek daug iškvietimų.
Kaip psichologiškai esate pasiruošęs išbandymams, pavyzdžiui, naudoti ginklą?
Kol kas dirbti su ginklu negaliu, tačiau mano tikslas – kuo labiau gerbti teises, ieškoti kompromiso. Tikiuosi, kad teks kuo rečiau naudoti fizinį smurtą, nors tą daryti tenka dažnai. Ginklo naudoti nebijau, esu šaudęs.
Jūsų darbe mirtis kasdien šalia. Ar nėra baisu?
Apie tai dirbdamas negalvoji. Dirbi su aistra, malonumu ir negalvoji. Bet buvo atvejų, kai grėsė realus pavojus.
Iš kur išvis toks noras išbandyti tokius darbus? Gal tai sena vaikystės svajonė?
Vaikystėje norėjau būti aktoriumi. Man labai patiko vaidinti, ypač humoro žanras, o pamačius ugniagesius net šiurpas eidavo per kūną. Tik buvo etapas, kai kone penkerius metus be pertraukų vaidindavome, tad komedijos žanras šiek tiek pabodo.
Tad kol širdyje ne ruduo, turiu fizinės ištvermės, man norisi išbandyti ką nors naujo, negaliu nusėdėti vietoje. Juokiuosi, gal praėjus penkeriems metams būsiu ir paramediku.
Po pertraukos vaidinate seriale „Pasmerkti 4“. Ar pasiilgote televizijos?
Praėjus kažkuriam laikui norisi į televiziją, taip pat traukia pinigai. Už kelis filmavimus televizijoje gauni tiek, kiek policijoje už mėnesio darbą.
Tad šeima neklausė, kam jums policininko darbas, kai televizijoje galima uždirbti žymiai daugiau?
Drąsiai sakau, kad mane žmona išlaiko. Man nėra gėda taip sakyti, nes dirbu kilnų darbą. Žinoma, kad pašnekame, bet gyvenime į viską reikia žiūrėti protingiau, džiaugtis sveikais vaikais, o ne pinigais. Dažnai sakau žmonai džiaukis, kad nesame turtuoliai ir neuždirbame tų milijonų. Visi sveiki, vaikai savarankiški. Taip, norisi tų naujų namų, bet nenoriu dirbti vadybininku, nenoriu organizuoti renginių.
Nuo to Karoluko (ryškiausio K.Sakalausko vaidmens – red.) iki dabar – kaip pasikeitėte?
Esu psichologiškai, emociškai stipresnis. Pasidariau kiek paranojiškas, nes kone kiekviename žingsnyje matau nelaimę, pavojų. Bet emociškai žmonių mirtys, sužalojimai manęs negąsdina.
Užsigrūdinau, tapau vyriškesnis. Gyvenime man labai svarbu, kad moteris būtų moteriška, o vyras – vyriškas. Taip pat pradedu labiau vertinti gyvenimą, stengiesiu save prižiūrėti.
Ar gyvenime nieko nesigailite?
Ne, laikas bėga greitai, buvo tikrai gražių akimirkų. Nesu gyvenime pasakęs, kad ko nors gailėčiausi. Priešingai, tikriausiai viską daryčiau taip pat.