Vos paskambinus Tatjanai Lavrinovič, tampa akivaizdu – jos ir krepšininko Kšištofo Lavrinovičiaus namuose veiksmo tikrai nestinga. O kaip gali būti kitaip, kai po vienu stogu gyvena keturios atžalos.
„Kai visi vaikai būna namie, tai atrodo, kad ne tik jaunėliui, bet ir visiems kitiems yra po du metukus, o ne 16, 13 ir 9-eri“, – pokalbį su portalu Žmonės.lt juokdamasi pradeda T.Lavrinovič.
Tačiau neblėstanti vaikų energija, nors kartais ir varginanti, vis vien džiugina laimingus tėvus. O ypatingai atėjus gražioms šventėms, kai atžalos dvigubai apdovanoja dėmesiu ir meile. Be jokios abejonės, per Motinos dieną staigmenos Tatjanai pasipila it iš gausybės rago.
„Žinoma, tų Motinos dienos staigmenų tikrai netrūksta. Vaikai kasmet ruošia atvirukus, o ir gėlių neša. Kažkada juokiausi sužinojusi, kad mano vidurinis vaikas net turi savo tašką, kuriame nuolat perka gėles. Vieną kartą ėjau pro tą vietą ir pardavėja sakė: „Jūsų sūnus yra mano nuolatinis klientas“. Tai juokėmės abi, kad tiek metų tęsia gražią tradicija“, – šypsosi pašnekovė.
Tiesa, priduria Tatjana, nors vaikų dėmesys ją labai džiugina, Motinos diena dabar jai kelia dviprasmius jausmus. „Yra ir liūdesio. Labai pasiilgau savo mamos (T.Lavrinovič mama gyvena Rusijoje – red. past.). Kadangi dabar neturime galimybės susitikti, tą dieną būna ir liūdna“, – neslepia ji.
Po penkiolikos metų – kitokia kelionė
Nors Tatjanos ir Kšištofo Lavrinovičių šeimoje vaikų energija kilnoja net stogą, T.Lavrinovič šypsosi – apie tokį gyvenimą ir svajojo. „Tai, kad turėsime didelę šeimą, su vyru žinojome dar prieš vestuves. Nors tiksliai nežinojome, kiek vaikų turėsime, bet norėjome turėti mažiausiai tris. Aš pati esu trečias vaikas šeimoje, tai man įprasta, kad šeimos turi būti didelės“, – su portalu Žmonės.lt dalijasi ji.
Viena yra svajoti, o visai kita – susidurti su realybe. Keturi vaikai taptų nemažu išbandymu bet kurios poros santykiams. Vis dėlto Tatjana sako, kad jiedu su Kšištofu puiki komanda.
„Žinoma, visko būna – ir džiaugsmo, ir sunkių akimirkų. Aišku, ir tos buities netrūksta, bet abu suprantame, kad vaikais reikia rūpintis. Dabart toks etapas. Tačiau tuo pačiu vaikai į mūsų gyvenimą atnešė ir supratimą, kad laiką dviese reikia branginti. Jei tik turime tokią akimirką, ją čiumpame ir mėgaujamės“, – šypsosi ji.
Čia T.Lavrinovič netikėtai prisipažįsta, kad visai neseniai su vyru net išvyko atostogauti dviese. Pirmą kartą... Po penkiolikos metų pertraukos.
„Per 15 metų tokia kelionė mums – pirmoji. Tiek metų su vyru niekur nevykome be vaikų, – juokiasi ji. – Dabar pirmąkart buvome Dubajuje tik dviese.“
Paklausta, kaip jautėsi tokioje kelionėje, Tatjana nusijuokia – buvo ir keista, ir sunku.
„Sugebėjau atsipalaiduoti tik tuomet, kai liko trys paskutinės atostogų dienos. O visą kitą laiką mano širdis buvo nerami – ar viskas gerai vaikams, ar jiems nesunku, ar nesunku močiutei“, – prisipažįsta ji. – Bet reikia jau suprasti, kad vaikai nėra priežastis nekeliauti, nebūti kartu. Manau, kad reikia ir dviese su vyru kartais pailsėti.“
Savyje pastebi mamos savybes
Keturias atžalas auginanti T.Lavrinovič šypteli – dabar, kai auklėja savo vaikus, kur kas geriau supranta savo pačios mamą. O ir savyje mamos savybių vis daugiau atranda.
„Aš tikrai pati sau primenu savo mamą. Esu labai griežta, bet be galo mylinti ir globojanti. Tuo pačiu esu ir labai atsakinga, tai noriu viskuo pasirūpinti, viską sustyguoti, suplanuoti, padaryti, o juk reikia bent kartais vaikus paleisti, leisti jiems savarankiškai priimti sprendimus. Tai kartais vyras jau net taikliai pastebi ir mane moko, kad ramiau žiūrėčiau į situacijas, šiek tiek paleisčiau vaikus... Jis sako, kad vaikai užaugs ir išeis, o mums dviems reikės gyventi toliau“, – dalijasi ji.
Paklausta, ar tai reiškia, kad jųdviejų namuose Kšištofas yra kur kas nuolaidesnis vaikams, Tatjana šypteli: „Dabar jau visaip būna. Šiaip tuomet, kai labai intensyviai dirbo, Kšištofas buvo tikras „tėtis-šventė“, o aš – „mama-kariuomenė“, – juokiasi ji. – O dabar jau abu ieškome balanso.“
Tiesa, priduria pašnekovė, bendraujant su atžalomis ne visuomet lengva tą balansą atrasti – auklėjant keturis skirtingo amžiaus vaikus su kiekvienu reikia rasti bendrą kalbą.
„Mūsų vaikai labai skirtingo amžiaus, tai su kiekvienu reikia vis kitaip bendrauti. Su vyresnėliu jau reikia kaip su suaugusiu kalbėti, antram sūnui jau prasideda paauglystė, tai vėl kitaip, su dukra – dar kitaip, mažiukas – vėl kitaip... Nėra lengva, bet ieškome balanso. Nežinau, kas iš to išeis. Svarbiausia, kad vaikai užaugtų gerais žmonėmis“, – sako T.Lavrinovič.
