Tau suėjo keturiasdešimt ir vis dar esi Svaras? O gal į subrendusį vyrą būtų laikas pradėti kreiptis tiesiog vardu ir pavarde?
Bijau, kad taip ir liks, – kada nors būsiu senelis, vardu Svaras. Bet man tai patinka. Daugelis visuomenės piliečių laikosi taisyklių, nes jos jiems atrodo privalomos suėjus tam tikram amžiui ar pasikeitus pareigoms. O man patinka tokius žmones erzinti. Nes man taisyklės nelabai galioja.
Bet visų kitų privalomų taisyklių laikaisi? Sustoji, tarkim, užsidegus raudonam šviesoforo signalui?
Sustoju, nerizikuoju kitų gyvybėmis.
Ir eidamas į prezidentūrą atsiimti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio kostiumą apsivilkai...
Tai buvo vienas iš kokių septynių kartų gyvenime. Retai jį dėviu, todėl kartais visai smagu išsitraukti. Netgi norėčiau kurią nors paprastą dieną nugyventi vilkėdamas kostiumą.
Jubiliejus tau kuo nors reikšmingas?
Jubiliejus paprastai sureikšmina kiti žmonės: „Tai ką dabar darysi?“, „Tai kaip švęsi?“ Aš savo draugus myliu, gerbiu, galbūt ir norėčiau surengti kokią išskirtinę šventę, bet dar nesugalvojau – kaip. Bijau, kad vis atidėliosiu kitai dienai, kol nebebus kada organizuoti. Nors šiaip gimtadienis man yra šventė. Nedažnai galiu pasėdėti, atsipalaiduoti su draugais, tad gimtadienis – būtent tam skirta diena. Kadangi esu svarbiausias šios šventės kaltininkas, reikia daryti, kad man per ją būtų gerai. O man ir bus gerai, kaip bebūtų.
Nejauti kokios nors amžiaus krizės apraiškų?
Krizių kartais būna. Ir gerai. Jos išbando, grūdina, keičia charakterį, pasaulio matymą, o tai kiekvienam į naudą.
Žmonės vis bando viską sudėlioti į lentynas: jeigu tau šešiolika – tau krizė, jei keturiasdešimt – vėl krizė. Ir jeigu ką nors padarai, greičiausiai tai – pasekmė. Gal jie iš dalies teisūs – juk visas psichologijos mokslas tuo remiasi, specialistai iš to pinigus namo parneša.
Esi baigęs sociologijos studijas, galėtum dirbti mokytoju – ar bandei kada nors?
Galėčiau, kartais sulaukiu pasiūlymų. Su mokyklomis dirbu jau labai seniai ir nemažai, bet užsiimu neformaliu ugdymu. Turbūt man negalima būti mokytoju. Aš gi reperis. Ir kartais tekstuose vartoju necenzūrinius žodžius. Galų gale turiu per daug visokios įdomios veiklos, kuri man patinka. Tad kol kas nepasiruošęs tapti mokytoju, nors pabandyti būtų visai įdomu. Gal kada nors.
Kokia ta kita veikla? Daug kas tave pažįsta tik kaip grupės „G&G Sindikatas“ veidą.
Labai daug ką veikiu. Gana nemažai važinėju po Lietuvą, vedu seminarus ir paskaitas jaunimo kultūros, subkultūrų, prevencijos ir panašiomis temomis. Mane kviečia į susitikimus ir diskusijas su jaunimu, suaugusiaisiais pačiomis įvairiausiomis temomis. Lietuvoje žmonėms dažnai stinga kalbėjimo įgūdžių. Galvoja puikiai, bet ištraukti iš jų nėra paprasta. Vien dėl to man žiauriai smagu tuo užsiimti, matyti, kaip galiausiai auditorija pradeda dalytis mintimis, ir viskas užsitęsia ilgiau, nei buvo suplanuota. Atvažiavus į kokią bendruomenę vietiniai dažnai į mane žiūri gana įtariai, nes repo atlikėjai turi labai prieštaringą reputaciją.
Manau, tavo reputacija kaip tik labai teigiama.
Ne visi mane pažįsta. Vaikštau plačiomis kelnėmis, apsmukusiu bluzonu ir, kai atvažiuoju, žmonėms atrodau įtartinai. Bet visada išsiskiriame draugiškai ir sutariame susitikti dar kada nors.
Koks būtų tavo aptariamų temų „top 5“?
Muzika, politika, emigracija, drąsa ir baimė. Kaip nugalėti baimę ir kaip išdrįsti eiti savo keliu, daryti tai, kas tau patinka.
Politika ir emigracija? Juk nebuvai politiku ir niekada nebandei tapti emigrantu...
Žmonės manęs klausia ne kaip specialisto, jie nori sužinoti mano nuomonę. O aš dažniausiai ją turiu. Jeigu ne, taip ir pasakau: atsiprašau, bet apie branduolinę fiziką ar lazerių technologijas nedaug ką galiu pasakyti.
Gal būtum labai geras politikas, juk esi toks iškalbingas?
Neišmanau apie valstybės valdymą ir sąžiningai tą pripažįstu. Nenoriu, kad man mokėtų atlyginimą už tai, kad tiesiog kažką veikiu Seime. Man būtų gėda už tai gauti pinigus.
Ar brangiai kainuoja tavo paskaitos?
Aš blogas verslininkas – nemoku kalbėti apie pinigus. Man sako, kad esu kvailas ir visada prašau per mažai. Vis stengiuosi susikaupti, pažadu kitą sykį paprašyti daug, bet ir vėl atidedu kitam kartui. Į mokyklas dažnai einu nemokamai. Iš to, ką veikiu, paprastai būna sumokama tik 40 procentų. Vykdau visokius kūrybinius projektus, bendrauju ir su ligoninėmis, ir su kolonijomis. Aš esu smalsus. Man labai patinka keliauti, sutikti įvairiose situacijose atsidūrusių žmonių. Nuo vaikystės toks buvau. Man to reikia kaip oro – apie tai ir dainas rašau.
Tačiau pagrindinės tavo pajamos yra iš muzikos. Kaip dažnai koncertuojate?
Įvairiai. Kartais per savaitę būna trys koncertais, o kartais – nė vieno.
Kodėl tu kažkada, seniai seniai, pasirinkai hiphopą?
Rašau žodžius ir man reikia muzikos, į kurią galėčiau sutalpinti kuo daugiau. Kai jų mažai, neišsakau visko iki galo.
Tekstus rašai tik apie tai, dėl ko skauda širdį?
Ne – ir apie tai, kas džiugina širdį. Nesu depresyvus, nesvarbu, kad pirma mano grupė vadinosi „Depresija“. Moku džiaugtis, mėgstu šypsotis ir juoktis. Nors tokia giedro liūdesio būsena man visada buvo priimtiniausia.
Ar gali pasakyti, apie ką tavo tekstai?
Apie gyvenimą.
Kieno?
Mano. Nes mano gyvenimas yra ne tik tas, kurį asmeniškai išgyvenu, bet ir tas, kurį kiti gyvena aplink mane. Aš jį matau ir apie tai reiškiu savo nuomonę. Iš tikrųjų, kiekviena daina yra inspiruota kokio nors įvykio, fakto ar laikotarpio. Rašyti tiesiog šiaip sau man būtų neįdomu.
Ar savo tekstuose nebijai nuklysti į tokią primygtinę didaktiką?
Specialiai tikrai nieko nenoriu mokyti, man nerūpi kitų proto virsmai – tiesiog dalijuosi savo požiūriu, sakau, kaip pats elgčiausi tam tikroje situacijoje. Man netgi smagu, kai žmonės nevisiškai su manimi sutinka, stengiasi diskutuoti, išsako savo požiūrį. Tada supranti, kad tavęs klausosi. Tai labai svarbu. Lietuviškos populiariosios estrados dainų trekstai niekada nepasižymėjo gilumu. Ir tai klausytojams išugdė instinktą, kad muzika – lengvas žanras, skirtas tiesiog pramogai ir nereikalaujantis rimtesnio klausymosi. Nors iš tikrųjų repas reikalauja įsigilinti. Mūsų grupės viena iš paskirčių – vis dėlto įpratinti publiką klausytis tekstų.
Būna, kad žmonės atsimena tik priedainį. Kai mūsų daina „Tomas“ išpopuliarėjo, labai dažnai po koncerto daug kas ateidavo paplekšnoti per petį, pasakyti, kad šitas „gabalas“ – nerealus. Vieną iš tų kartų ir paklausiau: o apie ką ta daina? „Kaip tai apie ką? Taigi – lindo lindo, po manim palindo!“ Gerai, bet ten dar dvi istorijos – apie ką jos? Ir žmogus pasimetė, nors tą dainą klausydavosi kelis mėnesius, kiekvieną dieną po daug kartų.
Tai gal niekam ir nereikia tų gilių tekstų?
Gali būti, bet man reikia. Rašau juk ne dėl to, kad kažkam kažko norisi. Ir kai turiu progą, visada sakau, kad mūsų dainų svarbu klausytis. Jaunimas dabar daug dėmesio skiria tekstų analizei, žinau, kad ne pagal vieną mūsų tekstą moksleiviai rašė interpretacijas, atsiskaitė per egzaminus. Nors mes jų niekam nebrukam – jie patys pasirenka.
Turbūt todėl, kad tavo tekstai labai idėjiniai. Juk dainuojate ne vien apie alų, merginas, automobilius?
Mes turime visokių dainų: ir apie alų, ir apie moteris, ir apie visa kita. Bet interpretuoti galima įvairiai. Juk, tarkim, daina „Aš vis tiek gersiu alų savo Vokiečių gatvėj“ yra ne apie alų, o apie žmogaus teisę rinktis, valdžios sprendimus, kurie kartais, mūsų akimis, neatitinka realaus gyvenimo ir yra inspiruojami kokių nors asmeninių, lobistinių ar verslo idėjų. Aš be galo mėgstu metaforas. Pavyzdžiui, daina „Bestija“ – lyg ir apie merginą, o iš tikrųjų – apie mirtį. Ir jeigu jau apie tai rašai teksta, geriau nevartoti žodžio „mirtis“. Kaip ir tekstuose apie meilę nebūtinas žodis „meilė“.
Ne tik tu, bet ir tavo šeimos nariai daug skaito. Kaip tą pavyko pasiekti?
Nieko specialiai nedariau – jie tokie yra. Manau, kad vaikai labai dažnai elgiasi taip, kaip ir jų tėvai. Šeimose, kuriose tėvai skaito, dauguma vaikų irgi skaito. Ir atvirkščiai.
Tavo dukrai 15 metų. Smagu su ja dabar?
Pats smagumas. Ji šaunuolė. Labai didžiuojuosi savo vaikais, nes jie geri, puikiai mokosi, stengiasi, turi savo nuomonę. Mėgsta pasiginčyti, bet argumentuotai, be kokių nors kvailų užsispyrimų. Dukrai pasitaiko žavių paaugliškų brandos pasireiškimų, bet jie būtini. Man labai patinka, kad viskas yra taip, kaip yra.
Neišveda iš kantrybės?
Išveda. Bet stengiuosi ją ugdytis.
Prieš keletą metų su žmona bažnyčioje atnaujinote santuokos įžadus. Esi tikintis? Praktikuojantis?
Aš tikiu Dievą. O jeigu tiki, tai jau savaime esi praktikuojantis. Manau, kad Dievas yra vienas, tik mes einame skirtingais keliais. Bet aš vieno rinktis nenoriu. Gerai jaučiuosi užėjęs ir į cerkvę, ir į bažnyčią. Su šeima kiekvieną savaitgalį į ją užsukame, turime tokią tradiciją.
Esi tikintis nuo mažens ar tavo gyvenime yra įvykęs koks nors lūžis?
Mano seneliai labai religingi. Amžinatilsį senelis buvo vargonininkas, močiutė visada dalyvavo „Carito“ veikloje, dainavo bažnyčios chore. Pas juos kaime augau, kol pradėjau lankyti mokyklą. Vaikystėje jie mane vertė eiti į bažnyčią, bet man, kaip ir kiekvienam vaikui, norėjosi žaisti. O kai suėjo keturiolika metų, atvažiavęs vasaroti į kaimą staiga nusprendžiau, kad reikia prieiti prie Pirmosios Komunijos. Užsirašiau į kursus, pabaigiau ir priėjau. Nes pats to užsimaniau. Mano devynerių metų sūnus irgi nori prieiti prie Pirmosios Komunijos, ruošiasi, jam tai patinka, viskas įdomu. Man tokio amžiaus įdomu nebuvo.
Kaip tu atsidūrei kine? Prieš kurį laiką įsiamžinai filme „Tadas Blinda. Pradžia“, dabar štai – Emilio Vėlyvio „Redirected“.
Nesudėtingi tie mano vaidmenys, bet pabandyti buvo labai smagu. Kino pasaulis man žiauriai įdomus. Aišku, į bet kokį filmą nesivelčiau, tačiau man patinka Tado Blindos istorija, o su Vėlyviu esame draugai. Aišku, to neužtenka, bet aš mėgstu jo filmus, jo stilių. Niekada neslėpiau, kad man įdomu, sakydavau: „Emili, duok man pašaudyti kada nors.“ Tai jis ir davė. Nesieju savo gyvenimo nei su kinu, nei su teatru, bet jei pasitaiko galimybė, pasinaudoju. Tikrai neturiu tikslo pasinerti į tai profesionaliai. Galų gale, juk nesu aktorius.
O kas tu esi?
Aš esu gyvenimo stebėtojas.
