Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

5 savaites Namibijoje praleidusi Emilija Latėnaitė grįžo tarsi kitas žmogus: „To neįmanoma nepajusti“

Ar esate kada buvę krašte, kuris iki širdies gelmių ar kaulų čiulpų jus papirktų savo gamta, žmonių natūralumu? Ar esate buvę šalyje, iš kurios grįžę suprastumėte, kad dingo įdegis, tačiau laimės kiekis nė kiek nesumažėjo? Tokia pakerėta vis dar jaučiasi aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, kuri kartu su vyru ir šešiamečiu sūnumi prieš keturis mėnesius grįžo iš Namibijos.
Emilijos Latėnaitės kelionės po Namibiją akimirkos
Emilijos Latėnaitės kelionės po Namibiją akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.

Trijulės atostogos Afrikos žemyne truko penkias savaites, kurių metu spėjo išbandyti slidinėjimą smėliu, šoko ir dainavo kartu su gentimi, valgė antilopių mėsą. Vis dėlto tik grįžę iš karto žinojo – čia būtinai turės grįžti ir dar, ir dar kartą.

Kodėl? Jau penktą kartą Afrikoje besilankanti E.Latėnaitė sako, kad dar niekada nėra patyrusi tokios jausmų įvairovės, kai iš vietinių sklindanti ramybė ir paprastumas maišėsi kartu su noru greičiau sužinoti, ką šis ypatingas kraštas tau dar pateiks.

– Tad kodėl Namibija?

– Mano vyras jau ne vienerius metus yra įsimylėjęs Afriką, o apie Namibijos nepaprastumą užsiminė ir draugai. Pradėjome domėtis, o su kiekvienu perskaitytu žodžiu buvo vis aiškiau, kad tai yra kita mūsų kelionių kryptis. Namibija – neįtikėtino nuostabumo šalis, talpinanti seniausias pasaulyje dykumas, turinti vandenyną, įvairiausio dydžio ir grožio gyvūnus.

Keliauti į Namibiją paskatino ir dykumos. Kai dar net nebuvome pora, dviese keliavome į Maroką, Sacharos dykumą. Kodėl? Man dykuma svarbi savo vienybe su gamta, ji reikalauja išmanymo, susitelkimo, stebėjimo, o ir šiaip ten labai gera. Dykumos didybė ir jos toliai užburia, tu atsipalaiduoji, nesuki galvos, kas ką galvoja. Dykumoje nėra pozavimo, o tik stebėjimas ir buvimas.

Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Emilija Latėnaitė
Asmeninio albumo nuotr. /Emilija Latėnaitė

– Kokio pasiruošimo reikalavo ši kelionė?

– Maniau ir bijojau, kad ši kelionė pareikalaus stipraus emocinio pasirengimo. Buvo momentų, kai negalėdavau užmigti nerimo kankinama, užpuldavo įvairiausios mintys, kai jau atrodydavo nebesuprasdavai, kam išvis į tą kraštą trenkiesi.

Vis dėlto Namibija, pasirodo, visiškai nereikalauja tų bemiegių naktų ir jaudulio. Tai – buvusi Vokietijos kolonija, tad galiu pasakyti, kad Namibija yra pati nuostabiausia Afrikos esencija, įtalpinta į europietišką formą. Tai – viena saugiausių žemyno šalių, tobulai pritaikyta europietiškai kultūrai. Žinoma, yra tam tikrų niuansų, tačiau visos kelionės patirtys buvo itin malonios. Namibija yra antra rečiausiai apgyvendinta šalis pasaulyje, todėl reikėjo įdėti pastangų suplanuoti maršrutą – jei nebūsi suplanavęs kelionės nuo taško A iki B, gali tekti naktį praleisti šalikelėje.

– Visą kelionę iki smulkmenų susiplanavote patys?

– Tikrai taip. Už tai labai dėkoju savo vyrui, kuris labai atsidavęs aiškinosi šalies savitumus, skaitė kelionių vadovus. Vėlgi – vienoje šalyje yra tiek daug, kad iš karto davėme sau pažadą čia būtinai grįžti, nes per penkias savaites tikrai nespėjome visko pamatyti. Vienok norisi ne tik pamatyti, bet ir pabūti, pajausti.

Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka

Žinoma, viskas priklauso nuo kiekvieno poreikių – jeigu norisi laukinės gamtos, galima būti visą laiką nacionaliniuose parkuose, skirti laiką pažinčiai su gyvūnais, galima keliauti į buvusias deimantų kasyklas, jei norisi ekstremalumų – čia jų taip pat gausu. Mane labai sužavėjo čiuožimas nuo didžiulių smėlio kopų. Niekada nesu nei snieglente čiuožus, nei ką, tad teko priimti didžiulį iššūkį, ir galiausiai džiaugiausi neįtikinėtina patirtimi ir malonumu.

Dažniausiai nakvodavome palapinėse, bet teko aplankyti ir labiau civilizuotus miestus. Man labai patinka secesinė architektūra, o šį stilių pamatyti Namibijoje buvo netikėta. Dažnai atrodydavo, kad taip tiesiog negali būti. Kiekvieną dieną patirdavai vis kitokį kosmosą.

Likau visiškai sužavėta oriksais – didžiulėmis dykumų antilopėmis. Potyris, kad vos penkių metrų atstumu gali stebėti laukinius gyvūnus yra nuostabus, o svarbiausia – tu juos matai jų natūralioje aplinkoje. Niekada nebuvau zoologijos sodų šalininkė, o dabar apsilankius Namibijoje man tai atrodo išvis absurdiška idėja, nes ten visiškai nieko nesužinai apie gyvūnus, kurie atsiskleidžia tik natūralioje aplinkoje ir santykyje.

Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka

– Ar Namibija yra ekonomiškai skurdi šalis?

– Pirmiausia, skurdas įvairiose šalyse skirtingai reiškiasi, bet svarbiausia, kad Namibija yra labai tvarkinga. Skurdžiau gyvenantys glaudžiasi kaimuose, nors neturi daug pinigų, tai nėra badaujanti Afrika. Gyvenantys gentyse turi minimaliai pinigų, tačiau jiems jų rodos ir nereikia, nes gyvena pagal savitą pasaulėžiūrą.

– Kaip jie priima kitataučius?

– Jie yra labai atviraširdžiai žmonės. Kadangi gyvena iš turizmo, todėl keliauti užsieniečiams yra tobula. Mane sužavėjo, kad yra daug tiek fizinės, tiek emocinės erdvės. Buvome nusiteikę, kad jie baltaodžius priims kaip tuos, kurie visur keliauja su kapšu pinigų, tačiau to visiškai nebuvo. Žmonės buvo beprotiškai geri ir paslaugūs, tai net blogai jautėmės, kad jie mums tai padeda, o mes galvojome, kad tai daro tikėdamiesi užsidirbti.

Kai atvykome su savo nusiteikimu, visi mus ilgai ramino, kartojo „no stress“. Gi mes ir Europoje dažnai jaučiamės įsitempę ir pasiruošę nuolatinei kovai už išlikimą, tai ir susimąstai, kur ji vyksta – ar tavo gyvenime namuose, ar čia, Afrikoje.

Kelionės po Namibija akimirkos – galerijoje:

– Ar greitai įsivažiavote į vietinę atmosferą?

– Man prireikė kelių savaičių. Po dviejų savaičių baigėsi dialogai galvoje, įvyko lūžis. Išvykusi jaučiausi įsprausta į didžiulį gniužulą, o netrukus pasijutau kaip išpurentas debesėlis.

– Keliavote trise. Ar sūnui tai nebuvo išbandymas?

– Taip, tai buvo pirmoji jo tokia didelė ir ilga kelionė, pirmą kartą lankėsi ir Afrikoje. Visi kartu ruošiamės šiai kelionei, tačiau finale viskas pranoko lūkesčius – buvo tobula keliauti su vaiku. Kai mes keliaujame dviese su vyru, norisi viską pamatyti, paragauti, pajusti, todėl gaunasi didelis lėkimas, bėgimas, galiausiai ašaros teka iš nuovargio ir po atostogų reikia atostogų. Kai keliauji su vaiku, tempas buvo pats tas. Ir pavalgai laiku, ir stabteli, ir išsimiegi, ir pamatai mažas gyvenimo detales. Turėjome nuostabų ritmą, kuris padėjo atostogomis džiaugtis dar puikiau.

Asmeninio albumo nuotr. /Emilija Latėnaitė
Asmeninio albumo nuotr. /Emilija Latėnaitė

– Vis dėlto penkios savaitės yra labai didelis laiko tarpas – ar nepajutote fizinio nuovargio?

– Tos penkios savaitės buvo labai įvairiapusiškos. Buvo ir sporto, ir maudynių lediniame vandenyje, o viduryje kelionės radome nuostabią stovyklavietę, kur nuo kalnų krenta didžiulis krioklys ir sukuria natūralų baseiną, iš kurio teka upė. Ten likome šešias dienas visiškame poilsyje, kūrėmės laužą, o kadangi lankėmės tuo metu, kai Namibijoje nebuvo sezonas, buvo vietų, kai vienui vieni leidome laiką visiškoje idilėje.

Man psichologinę ramybę padeda susikurti režimas, todėl džiugu, kad be žadintuvo kėlėmės apie septintą valandą ryte, kai saulė pateka, o apie aštuntą eidavome miegoti, nes jau būdavo visai tamsu. Ir kai tu eini miegoti, pakeli galvą į dangų ir supranti, kaip nieko nesupranti pasaulyje, nes tai yra kitas pusrutulis, todėl net dangaus skliautas atrodo visai kitaip. Eidavome miegoti absoliučiame triukšme, nes naktiniai paukščiai, gyvūnai, varlės visi šnekasi, bendrauja, o ir tu ten tarp jų, besistebintis pasauliu. Jautiesi tik maža dalimi ir tiek.

Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Emilija Latėnaitė
Asmeninio albumo nuotr. /Emilija Latėnaitė

– Pavojui neteko pažvelgti į akis?

– Nukentėjome nuo gyvūnų, kai šakalai naktį duoną pavogė. Kai pirmą kartą susidūrėme su dykumų drambliais, sėdėjome su savo gidu džipe, kuris žino, kur ir kaip jie migruoja. Jie stovėjo mūsų dešinėje ir netrukus visi atsisuko, tad gidas pasiūlė važiuoti, nes atrodė, kad jie nelabai patenkinti mūsų apsilankymu. Vyras pradėjo užvedinėti automobilį ir akimirką prieš pajudant pamatėme visiškai priešais mašiną einančią patelę su savo jaunikliu. Jeigu būtume atsitrenkę į juos, tai visiems būtų ne pyragai. Prieš akis matyti tokią galią, tokią didybę buvo neapsakoma. Per kūną nuėjo pagaugai suvokus, kokie tai didingi gyvūnai.

– Kiek kelionėje buvo nežinomybės?

– Daugiausia vietų ir vietovių buvo suplanuotos, už kelias stovyklavietes sumokėjome Lietuvoje, bet buvo ir ekspromtu suplanuotų nakvynių prie vandenyno ir dykumose.

– Apsilankiusi Ongongo stovyklavietėje neatsispyrėte šokiui su vietiniais. Ar tai buvo planuota kelionės dalis?

– Ten apsilankyti visiškai neplanavome, nes labai skeptiškai žiūrėjome į genčių lankymą. Tarsi žmonių zoologijos sodas, kur vietiniai dažnai tik persirengia tradiciniais rūbais ir imituoja ritualus, ir savo gyvenimo buitį, o po to prašo už tai pinigų, todėl tikslo ten eiti nebuvo. Bet lankantis Ongongo stovyklavietėje susipažinome su jos įkūrėju ir labai greitai susidraugavome. Jis pasipasakojo, kad jo senelis yra iš Himba genties, tad jis pasiūlė mums apsilankyti. Pakeitėme savo planus.

Patirtis išties įspūdinga, nes šie žmonės sąmoningai atsisakė priimti civilizaciją, nors ji visai čia pat, bet jie nuo jos bėga. Ir jų tikslas yra nieko neveikti, o tiesiog gyventi, stebėti, būti.

Pajusti jų linksmybes buvo neapsakoma, nes jiems tai nėra tik šokis, o kalba, jausmų proveržis, gyvūnų imitacija. Ir kai matai, kad tie žmonės yra visiškai ramioje buityje ir būtyje, suskambus muzikai juose užgimė gaivališkas judesys. Negalėjau patikėti ir kaip greitai mano sūnus susibendravo su vietiniais bendra tarptautine vaikų kalba, kuri netrukdė išmokti kelis žaidimus, juoktis ir smagiai leisti laiką. Tai yra nuostabu.

Tikiu, kad ir Namibija pereis tą etapą, kai vaikai stovės atkišę rankas ir kartos: „Duokite man, duokite“, nes jau dabar tą skatina turistai. Vis dėlto taip neturėtų būti, ypač, kai dažnas tėvas savo vaikams jau vengia duoti saldumynų, o duodamas juos vietiniams vaikams jaučiasi geradariu. Man atrodo, kad reikia sąmoningo turizmo, nes labai lengva nurašyti viską kitai šaliai.

– Prie išskirtinio potyrio prisideda ir maistas. Ar teko skanauti kažko lietuviams neįprasto?

– Maistas mane labai maloniai nustebino, nes esu absoliuti jūros gėrybių mėgėja. Vandenynas dovanoja nuostabiausias žuvis, taip pat teko ragauti antilopę. Maniau, kad tapsiu nušvitusia vegane, kai tenka pačiai tokį ilgą laiką praleisti taip arti gamtos, bet nutiko atvirkščiai.

Grįžus į sostinę nusprendėme nueiti į tradicinio maisto restoraną, kur laukė išties nelabai maloni patirtis, kai net nesupranti, ką valgai. Pavyzdžiui, gyvūnų vidaus organai, atrodantys kaip kokie marmalai. Bet tai buvo vienintelis toks atvejis.

Taip pat sužavėjo, kad kiekvienas miestelis nesikartoja, turi daug išskirtinimų, savų patiekalų, prekių, gamtovaizdį.

– Lankėtės Maroke, Etiopijoje, Džibutyje, Somalilande. Kuo šios Afrikos šalys skiriasi?

– Tai buvo absoliučiai kitokia Afrika, nei aš galėjau tikėtis. Meilė iškilo iki didžiausių aukštumų. Mano širdis liko ten, vis dar atsibudusi rytais pamąstau apie tą nuostabų kraštą. Vis dėlto jų lyginti yra neįmanoma Skirtingi kraštai, patirtys, žmonės. Tad to daryti neverta.

Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka
Asmeninio albumo nuotr. /Kelionės po Namibija akimirka

Ką iš šitos kelionės atsivežėte. Minėjote, kad praėjus kelioms savaitėms po kelionės dingo įdegis, bet ne laimė.

– „Išpurento debesėlio“ būsena vis dar yra, o tai susiję su supratimu, kad tu esi vienas iš, ir koks tu esi laimingas, kad tu iš viso esi. Ir kad gali gyventi, gali pažinti, būti taip, kaip tau būnasi. Nukrito reikalavimai sau, gyvenimo prasmių ieškojimai ar bandymai kažką atitikti. Labai labai gera būsena, tikrai daug įtakos padarė vietiniai žmonės.

– Kitos kelionės, kaip suprantu, kryptis aiški.

– Man patinka Europa, Azija, tačiau Namibija mane sužavėjo savo kompromisais. Vis dėlto labiausiai pasiilgstu tos atsipalaidavusios, ramios atmosferos, kurios nepajusti yra neįmanoma – tikrai pasistengsiu ten grįžti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos