Jubiliejaus fanfaros nutilo?
Šventė nukelta į rudenį. Nenorėjau didžiulio minėjimo, ir dukters tada Lietuvoje nebuvo. Nusprendžiau visa tai suderinti su darbais: rugsėjį planuoju grand koncertą, į kurį pakviesiu draugus, kolegas, – save realizuosiu kaip kūrėją, o kartu ir sukaktį atšvęsiu. Na, o mažos šventės vis dar vyksta ir tęsis, matyt, visą vasarą: daug yra norinčių pabučiuoti, ką nors brangaus pasakyti, padovanoti.
Ir kiekvienas primena: penkiasdešimt metų!
Ne! Visi sako, kad tai – tik skaičius, svarbiausia, kad širdyje – džiaugsmas. Man liepia pamiršti amžių. Nusiraminau ir tikrai viskas puiku. Esu laiminga, kad turiu tokius ryškius bruožus, tamsius plaukus – su išvaizda viskas tvarkoje. Be to, ne vien išorinis grožis svarbu. Raukšles išnaikinsi, bet kas iš to? Būsi netikra. Svarbiau išsivalyti vidų, susitaikyti su savimi ir gyventi. Savo amžiaus aš nebijau: juk tobulėju, gražėju, nesenstu. Kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi.
Kelerių jūs širdyje?
Tikrai ne dvidešimtmetė. Greičiau kokių trisdešimt penkerių, gal net keturiasdešimties subrendusi, protinga, šiek tiek vaikiška, svajoklė, padykusi.
Penkiasdešimt – auksinis amžius! Prasideda gyvenimas sau. Niekam nieko nebereikia įrodinėti, nes viskas jau sureguliuota – turiu tik realizuoti save.
O vidurio amžiaus krizė?
Ją išgyvenau prieš sukaktį, o dabar – viskas gerai. Kokius metus prieš jubiliejų save tyrinėjau, stebėjau, kada aš pikta, kas mane erzina. Susitaikiau su savimi, savo amžiumi. Nes kurį laiką atrodė, kad sueis penkiasdešimt ir būsiu sena, niekam nereikalinga moteris.
Šeima pasakė, kad gyvenčiau dėl savęs: kurčiau, gražinčiausi, klausyčiausi koncertų, plėsčiau akiratį. Taip ir darau! Dabar aš daugiau taikausi prie Monikos planų. Dukters ilgesys, laukimas ir džiaugsmas ją pamačius – stipriausi mano jausmai. Ir man tai patinka.
Monikos grįžimas iš Niujorko – dar viena gimtadienio dovana jums?
Aš dar euforijoje – ji parskrido! Net mano gyvenimas ir jubiliejus dėl jos nuėjo į antrą planą. Ir gerai – nėra laiko apmąstymams, kaip reikės gyventi po penkiasdešimties. Mudvi nesimatėme tris mėnesius. Labai ilgai... Nes stengiamės kas mėnesį ar dar dažniau susitikti, džiaugiuosi kiekviena galimybe su ja pabūti.
Judvi be galo artimos?
Kas mūsų nepažįsta, galvoja, gal tai vaidyba. Tačiau artimi žmonės žino, kad tai – natūralu. Juk jausmų nesuvaidinsi. Smagu, kai vienas Monikos draugas sveikindamas su jubiliejumi parašė, kad buvau ir būsiu jo moters idealas! Tai – fantastika. Juk jie – jauni žmonės ir idealus dažniausiai turi kitus. Vadinasi, aš gebu bendrauti ir su savo amžiaus, ir su jaunais žmonėmis.
Dukros susilaukėte labai jauna. Tai karjerai netrukdė?
Kai ji gimė, man buvo dvidešimt vieni, aš jau dainavau naktiniame bare, restoranuose. Kai kas nors pasako, kad vaikai trukdo karjerai, galiu paprieštarauti. Jei labai nori, imi mažylį po pažastimi ir eini pirmyn.
Monika kaip tie beždžioniukai iš animacinio filmuko – visada buvo su mama. Gerai, kad žmonės, kurie buvo šalia, buvo tolerantiški, leido man ją visur imti, nes tais laikais tai buvo nepriimtina. Man nuskilo, kad Monika dar ir muzikinį talentą turėjo, – penkiolika metų abi po Lietuvą su koncertais važinėjome. O paskui ji pati į sceną nuėjo, ir viskas susidėliojo taip, kaip reikia.
Labai džiaugiuosi, didžiuojuosi ja. Dabar suprantu, ką reiškia tėvams stebėti savo suaugusią atžalą. Žiūri į ją iš šono ir matai, kad užaugo, kad jau nebe vaikas, jau protingas, gražus, talentingas žmogus, turintis savo gyvenimą. Aš jai jau nebe mama, greičiau draugė.
Kartais žmonės Monikai sako: „Oi, kaip jaunai tavo mama atrodo!“ O ir jai duoda perpus mažiau metų. Manau, kad išvaizdos nereikėtų sureikšminti. Man atrodo, kad reikia turėti mėgstamą darbą, mylimus žmones šalia, stengtis daugiau bendrauti su tokiais, kurie skleidžia teigiamą energiją.
Su darbu jums pasisekė...
Muzika – mano gyvenimas. Tai kaip kvėpavimas, valgymas – net nereikia atskirai minėti. Žmonės stato pilis, pinigus kur nors investuoja. Mano turtas – kūryba, dainos, nors to pinigais neįvertinsi.
Beje, turiu ir normalų darbą! Antrus metus Vilkijos vaikų globos namuose esu meno vadovė. Sakau „normalų“, nes neseniai feisbuke viena mergaitė Monikos klausė, ar ši, dainuojanti operoje, muzikiniame teatre, turi ir kokį nors rimtą darbą...
Aš į globos namus visada važiuoju su šypsena, gera nuotaika, nes manęs ten laukia vaikai. Jie yra nuostabūs. Prieš tai ne vienus metus kultūros centre direktoriavau. Įvairaus darbo patirties turiu didelės.
Negi nepavyktų išgyventi iš muzikos?
Negaliu visą dieną sėdėti laukdama koncerto – per daug energijos turiu, man būtų liūdna. Noriu save realizuoti visapusiškai. Scenoje tam per mažai erdvės. Dėl gyvenimo – tai kiek uždirbsiu, tiek ir užteks, bet vis dar norisi ką nors išmokti, sužinoti. Be to, kol esi kam nors reikalingas, tol esi jaunas. Dar norisi lygiuotis į dukters bendraamžius – nesėdėsiu ir neaimanuosi, kad man jau TIEK metų, kad jau turėčiau jaustis ponia! Ne, taip nebus!
Dainuojate beveik visą gyvenimą?
Nuo šešiolikos. Mano balsą nuo mažumės girdėjo visas kiemas, bet to nesureikšminau, muzika nebuvo mano tikslas. Norėjau būti balerina, paskui įstojau mokytis chorinio dirigavimo ir nuėjau šokti. Mane pamatęs muzikos pedagogas Gintautas Radzevičius paprašė padainuoti. Spyriojausi, bet kai visgi sutikau, pasakė, kad tikriausiai tapsiu soliste. Jis mane išmokė mylėti ir gerbti sceną, suvokti muziką.
Meno, muzikos sritis – turbūt mano pašaukimas. Kai mokiausi chorinio dirigavimo, visi pranašavo, kad būsiu gera dirigentė, nes gerai sekėsi, o aš baigdama studijas jau svajojau būti operos soliste... Tačiau nieko nesuplanuosi: sugriebiau stiprų balso stygų uždegimą ir tą sezoną niekur nestojau. Paskui mane pakvietė dainuoti grupėje „Prologas“. Išvažiavau į Kėdainius ir niekur nebestojau. Mano svajonę būti operos primadona, pati to nežinodama, išpildė Monika. Tikiu, kad ji bus šios srities žvaigždė.
Džiaugiuosi, kad mano balsas nepakito – yra subrendęs, bet jaunas.
Prieš kokius penkerius metus išgyvenau kūrybinę krizę, kildavo minčių, kad gal reikia palikti sceną. Tačiau mane lyg tyčia vis kvietė koncertuoti – taip tą sunkesnį laiką ir išgyvenau, o dabar esu laiminga, kad nepasirinkau kito kelio.
Esate patenkinta, kaip susiklostė jūsų karjera?
Žmogui niekada nėra gerai: kai koncertų daug – verki, kad pavargsti, kai jų mažiau – vėl nesmagu... Džiaugiuosi, kad mano balsas nepakito – yra subrendęs, bet jaunas. Visada sakau, kad nebijau raukšlių veide – svarbu, kad balso stygos būtų lygios, be raukšlių. Kol kas – viskas tvarkoje: turiu sveikatos, gerą dainavimo techniką ir didelių planų – nežadu trauktis iš scenos. Tačiau jei pajusiu, kad laikas – atsisveikinsiu. Šalia turiu griežtą kritikę – dukra iš sykio pasakys, kad jau nebereikėtų dainuoti. Juk iš šono geriau matosi.
Kodėl šalia jūsų viešumoje niekada nematyti antrosios pusės – vyro Vytenio Baužio?
Esu ištekėjusi, viskas tvarkoje, šiemet švęsime santuokos dvidešimtmetį. Vyras pažadėjo gražią dovaną. Laukiu siurprizo! Mes taip susitarę, kad Vytenis yra mano antroji pusė, o ne viešas asmuo. Be to, šeimoje užtenka dviejų artistų. Su humoru šneku, bet jis tikrai nenori viešumo. Taip įpratome, taip abiem yra komfortiška. Esu labai savarankiška, daug ką galiu susitvarkyti viena. Nereikia, kad mane kas nors lydėtų į koncertus.
Šalia esančių žmonių supratimas ir palaikymas – visada svarbiausia...
Be abejo. Vyras neturi pasirinkimo – gyvena su manimi tokia, kokia esu! Svarbiausia – kad rinktis nebereikia man. Gyvenime viskas jau sureguliuota: ryte atsikeliu geros nuotaikos, bent du kartus per savaitę nuvažiuoju pas tėvus į Labūnavą.
Pabendraujame, papietaujame, tada suku į darbą pas vaikus – aš laiminga, nes manęs jie visada laukia. Grįžtu naktį iš koncerto – pasitinka Monikos šuo ir mano katinas. Turiu laisvą popietę – knygą paskaitau, rašau tekstus. Jei reikia, norisi – nueinu į masažą.
Būtina palaikyti savo dvasinę pusiausvyrą. To reikia išmokti, tai irgi yra darbas! Visi galvoja, kad lengva atsipalaiduoti. Netiesa – anksčiau aš nemokėjau. Ilgai kaip ant adatų gyvenau, nuolatos atrodė, kad kažko nespėju. Džiaugiuosi išmokusi tos ramybės. Šiandien viskas taip faina, taip puiku – kad tik neprisišnekėčiau!..
Ar dainose pasakojate savo gyvenimo istoriją?
Ne, tikrai ne. Tačiau tai, ką dainuoju, perleidžiu per save. Kitaip negalėčiau įtikinti žiūrovų. Dainuodama graudinuosi, per nugarą bėga šiurpuliukai. Jei žmonės manęs klausydamiesi verkia, vadinasi, tai ir juos paliečia. Prieš koncertą aš vis dar jaudinuosi, žengdama į sceną persižegnoju, ir ne sykį. Nes scena – užburtas dalykas. Tačiau ir atlikėjas turi būti burtininkas: ten esi vienas, o turi priversti klausytis, matyti, tave girdėti pilną salę žmonių.
Nenustebčiau, jei tikrai turėtumėte magiškų galių!
Raganiškų savybių turiu iš prigimties. Kartą buvau pas chiromantę. Tyrinėdama mano delną sakė, kad jei tai būtų vyro ranka, manytų, jog jis yra kunigas. Išklausyti žmones man duota. Jei važiuoju traukiniu, būtinai kas nors prisės ir išsipasakos, kiek uždirba, kur važiuoja, ką vaikai veikia. Anksčiau sakydavau, kad meksikietiškos melodramos išgalvotos, dabar jau žinau, kad ne: ir realus gyvenimas toks spalvotas, tik filmuose tai dar ryškiau parodyta. Dėl to man, prisiklausius žmonių istorijų, lengva rašyti dainas.
Jūsų tėvas – turkmėnas. Dėl ryškios savo išvaizdos Lietuvoje jaučiatės kitokia?
Nuo kūdikystės tarp kitų vaikų labai gerai matydavausi... Buvau labai ryški, stipraus charakterio – niekas negalėjo pastumti. Ir gerai dėl to, ir sunku buvo. Gal tas per didelis dėmesys nugludino mano charakterį. Augau Labūnavoje – tai nedidelis miestelis. Draugai mane mylėjo, bet atsirasdavo ir kitokių: juk tais laikais tamsesnio gymio vaikų Lietuvoje nebuvo.
Vyrai galvoja, kad mus pasirenka. Iš tiesų net kalbos nėra – mes juos pasirenkame.
Vieni mokytojai labai mylėjo, kiti buvo nusiteikę ne taip draugiškai, bet tai mane užgrūdino, vėliau padėjo įsitvirtinti scenoje. Jei būsi tik glostomas, tai ir išaugsi kažkoks nesusipratimas. Turi patirti visko, tada ir kūryboje atsispindi daug jausmų: skausmo ir džiaugsmo, nerimo, ilgesio – visko, iš ko gyvenimas ir susidaro. Nežinau kodėl, bet man sunku rašyti linksmas dainas.
Kartais juokiuosi, kad tie artistai, kurie scenoje yra linksmi, smagūs, gyvenime ramesni, o tie, kurie susikaupę, tragiški – iš tiesų yra linksmi žmonės. Aš kasdienybėje esu gana pasiutusi, tai net mano eisena, kalbėjimo maniera išduoda. Dar ir gimiau po Avino ženklu, Ugningojo žirgo metais, turiu rytiečių kraujo ir esu moteris.
Tokia kombinacija – tikras ugnies kamuolys. Labai laikausi, bet ta ugnis kartais ima ir išsprūsta. Tačiau scenoje labai susikoncentruoju. Visada sakau, kad mano virpulingas balsas, aukštas tembras turbūt atėję iš tėvo pusės, iš Rytų, sceninis solidumas – paveldėtas iš mamos lietuvės.
Tokios temperamentingos moters negalėjo nepastebėti vyrai!
Įsimylėjėlių niekada netrūko. Ir dabar jaučiu, kad turiu gerbėjų, nes per koncertus gaunu gėlių. Anksčiau žmonės buvo drąsesni, subtilesni – galėdavo ir meilės laišką parašyti. Džiaugiuosi, kad manęs niekas nepuola, nebučiuoja – turbūt privengia ir bijo. Tikrai – man užtenka pikčiau pasižiūrėti į žmogų ir jis prie manęs nesiartina.
Buvo, kas atlaikė tą gąsdinantį žvilgsnį, – jūs ištekėjusi antrą sykį.
Vyrai galvoja, kad mus pasirenka. Iš tiesų net kalbos nėra – mes juos pasirenkame. Kiekvienam amžiui – kiti kriterijai, dabar vyro, matyt, nebeišsirinkčiau: esu per daug protinga, savarankiška. Neįsivaizduoju, kaip jaunai moteriai rasti žmogų, su kuriuo būtų laiminga visą gyvenimą.
Mano gyvenime meilių tikrai daug nebuvo ir, ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Pirmą sykį ištekėjau dvidešimt vienų. Dukrai dabar dvidešimt aštuoneri, bet aš dar neturiu žento, nesu močiutė. Tai ir gerai. Monikai sakau, kad neskubėdama tekėti ji galvoja apie mane – nori, kad spėčiau pagyventi sau.
