Negaliu patikėti, kad jums šešiasdešimt!
Gal čia mamos Janinos Petrikienės genai „kalti“. Jai aštuoniasdešimt septyneri, o tik kelis kartus yra buvusi pas dantų gydytoją. Jaunatviška ir nežada pasiduoti, sako, kad trauks iki šimto! Palaikau ją, juokiamės, kad ir aš šimto metų lauksiu.
Yra sakančių, kad tokio balso tembro kaip mano daugiau niekas neturi. Norėčiau tuo balsu papasakoti savo gyvenimo, meilės istoriją.
Stengiuosi sveikai gyventi. Pradėjau prieš penkerius metus nuo gydytojos Sondros Kulikauskienės pamokų. Aišku, kartais sočiau pavalgau, bet ir vėl prie sveiko maisto grįžtu.
Gyvename rojuje – prie Baltijos jūros. Ištisus metus joje maudausi. Branginame tą vietą, norime ten gyventi. Aišku, negali per daug planuoti ateities – viską sudėlioja tas, kuris aukštai. Pajutau, jog dar noriu dainuoti, kad žmonės išgirstų mano kūrybą.
Grįžtate į sceną?
Penkerius metus mažiau koncertavau, gyvenau svečių namų „Birutės uostas“ kūrimo rūpesčiais. Ten bandėme tvarkytis patys, bet supratome, kad tai – neįmanoma. Tuo turi užsiimti profesionalai. Netrukus ten pradės dirbti tie, kas tuos darbus išties išmano. Pačiai stovėti prie viryklės buvo beprotybė. Esu dainininkė, ne verslininkė.
Draugai jau kuris laikas ragina baigti kepti kotletus ir eiti dainuoti. Skatina pabandyti dar kartą (juokiasi). Aišku, yra ir tokių, kurie sako, kad jau viską išdainavau. Tačiau mano širdis dar jauna, dar traukia scena. Noriu pervažiuoti per Lietuvą, susitikti su žmonėmis, pasidalyti savo patirtimi. Ir Šlagerių festivalis, kurį rengiu jau dvylika metų, laukia. Ir koncertų turai Amerikos, Anglijos ir Airijos lietuviams numatyti.
Yra sakančių, kad tokio balso tembro kaip mano daugiau niekas neturi. Norėčiau tuo balsu papasakoti savo gyvenimo, meilės istoriją.
Kas pirmas pastebėjo, kad esate muzikali?
Tėvas Augustinas Petrikis pamatė, kad vos per radiją išgirstu kokią dainą, iš sykio ją niūniuoju. Nusprendė leisti mokytis groti akordeonu. Tuo metu tai buvo labai madinga. Gyvenome Klaipėdoje. Man buvo septyneri. Su tėvais nuėjau į muzikos mokyklą, bet visos vietos į akordeono klasę jau buvo užimtos – buvo galima rinktis tik smuiką. Kad pradėjau raudoti, kam man tas smuikas!.. Tačiau mama prispaudė – tiko ir smuikas. Baigiau Klaipėdos septynmetę muzikos mokyklą.
Smuiką išsaugojote?
– Gal kokius dvidešimt metų to instrumento nelaikiau rankose. Tačiau vėl noriu pradėti griežti. Čia – kaip minti dviratį. Kartą išmokęs, niekada nepamirši. Arba kaip žaisti tenisą – galiu padėkoti antrajam savo vyrui, jis išmokė šio žaidimo...
Kada su smuiku pradėjo konkuruoti estrada?
Septintoje klasėje. Beveik kas vakarą slapta išeidavau iš namų į Geležinkeliečių namus dainuoti šokiuose. Rūsyje pasidėdavau batelius, ką nors apsirengti ir išeidavau neva pas draugę.
Kartą tėvas pamatė, kad kažkaip keistai išlendu iš rūsio persirengusi. Nebenorėjau jam meluoti, pasakiau, kur einu dainuoti. Prisipažinau, kad mamai bijau sakyti. Tėvas mane palydėjo į Geležinkeliečius, pasiklausė, kaip dainuoju. Mokėjau tik vieną kūrinį – Thomo Jonso „Green Green Grass of Home“. Jį atlikdavau pati akomponuodama.
Kitą dieną jis pažadėjo nuvesti į „Kopų balsus“ pas Arvydą Paltiną – tegul šis įvertina, ar ką nors gebu. Jei pasakys, kad turiu gabumų – leis dainuoti, jei ne – turėsiu tai pamiršti ir visą dėmesį skirti smuikui. Arvydas Paltinas pasiklausė manęs ir tėvui pasakė, kad „joje kažkas yra“. Keturiolikos metų jau buvau „Kopų balsuose“. Ten dainavo ir Nelly Paltinienė. Paltinas mane mokė dainavimo plonybių, ji – scenos kultūros, kaip gražiai nusilenkti žiūrovams.
Nebuvo skandalo, kad tokia jauna pagimdžiau, nes mama visiems sakė, jog Andželika – jos vaikas.
Dainuoti norėjau iki beprotybės. Bėgdavau iš pamokų, kad antrą valandą galėčiau pasiklausyti itališko radijo – valandą apmirusi klausydavausi koncerto. Vieną populiarią itališką dainą dainuodavo Simonas Donskovas. Kaip jis man patiko! Du žmones taip platoniškai gyvenime esu mylėjusi: aktorių Olegą Jankovskį ir Donskovą. Stovėdavau mokykloje ant laiptų ir laukdavau, kada penkeriais metais vyresnis Simas praeis, o jis į mane net nepasižiūrėdavo! Pastebėjo, kai atėjau į „Nemuno žiburius“, bet tada aš jau buvau su kitu...
Visai jauna susilaukėte dukters. Kur sutikote Andželikos tėtį?
Algis Švalkūnas – mano pirmoji meilė. Susipažinome šokiuose. Man tada buvo septyniolika, jis gal metais vyresnis. Tada mokiausi Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Mums užsikabliavo Andželika, o jis gavo paskyrimą ir išvažiavo dirbti į Sachaliną. Buvau apkūnoka, tad mano nėštumo niekas nepastebėjo, tyliai devynis mėnesius pravaikščiojau. Nebuvo skandalo, kad tokia jauna pagimdžiau, nes mama visiems sakė, jog Andželika – jos vaikas. Tėvai ėmėsi auginti anūkę, o man liepė toliau mokytis, dainuoti. Iki dešimties metų mano dukra gyveno su jais. Mama ilgai Andželikai sakydavo, kad į svečius atvažiuoja jos draugė. Tačiau dukra tuo netikėjo, jautė, kad esu mama.
Andželikos tėtį labai mylėjau. Kokie gražūs laiškai iš Sachalino plaukė! Tačiau kai grįžo, jau buvau žvaigždė, dainavau Vilniuje. Algis norėjo pasikalbėti, bet jau nebebuvo apie ką... Mudviejų laikas buvo praėjęs. Dukra jau buvo paaugusi, man rūpėjo scena. O jis sakydavo, kad jei dainuosiu, mes nebūsime kartu... Dabar Andželika tėvą tiesiog įsimylėjusi, šiomis dienomis iš Vokietijos atvažiuoja specialiai į jo gimtadienį. Ir aš jau galiu ramiai su Algiu bendrauti – praėjo daug laiko, viskas nurimo.
Tuo metu jūsų muzikinė karjera sukosi vis didesniu greičiu?
1973 metais Teisutis Saldauskas atvažiavo į namus ir mane pakvietė važiuoti dainuoti į Vilniaus filharmoniją. Į muzikantų Meką! Atrodė, kad tuoj skraidysiu. Už koncertą pasiūlė dešimties rublių atlyginimą. Tai buvo tokie pinigai!
Nelly labai supyko, kad išėjau iš „Kopų balsų“. Tačiau praėjo šiek tiek laiko ir ji atlyžo.
O tada manęs laukė „Vilniaus aidai“. Daina „Vaikystė“ pakėlė iki debesų. „Buvo pieva ir žiedai, o pasaulis man vienai“ – kiekvieną sekmadienį per televiziją šia daina prasidėdavo pageidavimų koncertas. Televizijoje manęs būdavo pilna...
Buvau labai įnoringa dainininkė. Gyvendavau tuo metu didžiausiuose Maskvos viešbučiuose, reikalaudavau tik biznio klasės numerio, turėjau savo volgą su vairuotoju... Galvodavau, brangiai kainuosiu – gal nebekvies. O jie kviesdavo vis tiek.
Filharmonijos estrados skyriui vadovavo Vytautas Kernagis. Jis man dovanojo dainos „Išsiskyrimas“ natas, bet patarė jos neįtraukti į repertuarą, nes tai lėtas kūrinys, neturės pasisekimo.
Jo nepaklausiau. Kauno halėje vyko koncertas, aš dainavau: „Vasaros naktis trumpa, švinta tavo akyse.“ Po šios dainos – beprotiškas bisas. „Išsiskyrimą“ turėjau kartoti tris kartus.
Ši daina išliko populiari iki šių dienų...
Kada jus pastebėjo Maskva?
Apie 1978-uosius. Man buvo dvidešimt ketveri. Lietuvos kultūros ministerijai vadovavo Liudas Šaltenis. Jam sakiau, kad į Maskvą manęs netraukia, gal tegul važiuoja kiti. Tačiau ten norėjo manęs. Pradėjau kartkartėmis dainuoti Maskvos estrados teatre. Mano vizitine kortele ten tapo dainos „Želtaglazaja noč“, „Muzika liubvi“.
Buvau labai įnoringa dainininkė. Gyvendavau tuo metu didžiausiuose Maskvos viešbučiuose „Kosmos“, „Rosija“. Reikalaudavau tik biznio klasės numerio – gaudavau trijų kambarių apartamentus. Turėjau savo volgą su vairuotoju... Galvodavau, brangiai kainuosiu – gal nebekvies. O jie kviesdavo vis tiek.
Gaudavau po šešiolika rublių už koncertą – tokius honorarus mokėdavo tik nusipelniusiems artistams. Tačiau pinigų nevertinau. Galėjau stovėti eilėje – būčiau Vilniuje gavusi kooperatinį butą. Bet man jo nereikėjo. Galvojau tik apie dainavimą, muzikos istorijos pažinimą.
Ne kartą spaudoje yra pasirodę užuominų, kad turėjote pasiūlymų tapti Alos Pugačiovos lygio žvaigžde. Kaip buvo iš tiesų?
Viskas buvo ruošiama tam, kad likčiau dainuoti tik Maskvoje. Kai kalba pasisukdavo apie tai, sakydavau, kad man reikia dviejų kambarių buto su vaizdu į Kremlių ir registracijos. Aš juokaudavau, o jie ramiai atsakydavo, jog viskas bus padaryta.
Kartą rimtai pasakė, kad mane nori padaryti tokia žvaigžde kaip Ala Pugačiova ir Sofija Rotaru. Ar sutiksiu? Leido grįžti namo, pagalvoti ir po poros savaičių duoti atsakymą. Norėjau dainuoti, Maskvoje būti didele dainininke. Tuo metu buvo kalbama, kad Laima Vaikulė pardavė visą turtą ir išvažiavo ten siekti karjeros. Man to daryti nebūtų reikėję.
Tačiau būdama ten labai ilgėdavausi namų. Po koncertų lėkdavau tiesiai į oro uostą. Pamatau pilną lėktuvą, tuoj kilsiantį į Vilnių, – maldauju nors į pilotų kabiną paimti. Mane nuveždavo iki lėktuvo, nuleisdavo trapą ir pasodindavo pas pilotus. Tais laikais viskas buvo įmanoma...
Su kuo Lietuvoje tarėtės, kokį sprendimą priimti?
Tik su savimi. Beveik niekam apie tą pasiūlymą neužsiminiau. Jei būčiau tarusis, būčiau sulaukusi visokių nuomonių ir nežinia, kas būtų nusvėrę. Gal artimieji būtų sakę keliauti ir nesukti galvos. Sofia Rotaru man buvo surinkusi ansamblį Jaltoje – kvietė važiuoti ir dainuoti. Nei važiavau, nei dainavau... Mane viliojo ir „Zemliani“, jų lyderiui buvau kritusi į akį. Tačiau taip pat atsisakiau. Negaliu pasakyti, kodėl daugybę iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų ateinančių pasiūlymų atmesdavau.
Yra pavyzdys – Džilda Mažeikaitė, talentinga ir graži moteris, kuri išvažiavo į Maskvą siekti scenos aukštumų, bet jai nepasisekė... Vaikulė įsitvirtino – matyt, atsirado reikiamą valandą, reikiamoje vietoje. O gal Pugačiova nebūtų norėjusi konkurentės (juokiasi)! Mano „Želtaglazaja noč“ kurį laiką skambėjo visuose Sovietų Sąjungos restoranuose, per radiją, Estijoje, prie nuostabių krioklių, buvo sukurtas jos videoklipas, jį ir dabar galima rasti „YouTube“. Ir staiga ji dingo – vadinasi, kažkam užkliuvo.
Aš ir trumpam važiuoti į Maskvą nelabai norėjau. Pamažu mane kvietė vis mažiau ir mažiau... Ten buvo tikrai gerai, bet Lietuvoje man buvo dar geriau. Galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad nesigailiu nepasirinkusi Maskvos.
Ar taip pat sėkmingai, kaip karjera, klostėsi asmeninis gyvenimas?
Dainuodama „Nerijoje“ susipažinau su Liliu Rikantu. Tokiu linksmu storuliuku. Jis rašydavo labai gražius tekstus, pats dainavo „Nemuno žiburiuose“. Kadangi buvau žvaigždė, „Nerijos“ vadovą Romualdą Bieliauską prašiau, kad Rikantą perkeltų pas mus, bet jis nesutiko. Metus tą „neteisybę“ iškentėjau, bet meilė buvo tokia didelė, kad paskui aš pas Lilį į „Nemuno žiburius“ nusimakalavau (juokiasi). Pradėjome kartu koncertuoti. Jis man rašė dainas. Vienas iš jo tekstų, apskriejęs visą Lietuvą, – „Meilės dainą, mūsų dainą, dar ilgai širdis dainuos. Ji primins man mūsų meilę, ji vienatvėje paguos“. Tą kūrinį atlikdavome duetu.
Mano gyvenimą pagaliau nušvietęs spindulys – dabartinis vyras Igoris. Mudu gyvename kaip draugai, vienas kitą suprantantys žmonės.
Mudu susituokėme. Mano draugė Elvyra tam labai prieštaravo, kartojo, kad tai – ne mano žmogus, įkalbinėjo netekėti. Jai gyvai galiu paminklą pastatyti, nes buvo visiškai teisi. Tačiau tada buvau taip įsimylėjusi, kad nieko nemačiau – nepastebėjau Lilio problemų dėl alkoholio. O paskui prasidėjo jo po porą savaičių trunkantis nesustabdomas gėrimas, epilepsijos priepuoliai... Išmokau jį prikelti iš numirusių. Atsigavęs dvi tris savaites ištverdavo, ir vėl viskas iš naujo.
Taip gyventi buvo be galo sunku, ir vieną dieną mano kantrybė baigėsi. Pasikviečiau tėvą, jis pasikalbėjo su Lilio mama ir mūsų santuoka baigėsi. Ir taip drauge išgyvenome visai nemažai – aštuonerius metus.
Netrukus horizonte pasirodė jūsų antrasis vyras?
Tada gyvenau Kaune, dainavau „Orbitoje“ ir „Žaliame kalne“. Kartą po koncerto priėjo toks pažįstamas Romas ir pakvietė pailsėti prie Metelių ežero. Pasiėmėme mano draugę Gražiną, nuvažiavome, užsikūrėme pirtį, aš priviriau cepelinų... Įeina nepažįstamas vyriškis. Pakviečiau prie stalo, pasiūliau kartu pavakarieniauti. Tai buvo mano būsimas antras vyras – technikos mokslų daktaras Apolinaras Kurtinaitis.
Pasirodo, ta sodyba prie ežero buvo jo. Išsikalbėjome, jis vis klausinėjo, ar nepasiilgstu namų jaukumo, šilumos. Pradėjo man asistuoti. Tada draugavau su lenktynininku. Jis mane išmokė greitai vairuoti. Tas blogas įprotis išliko iki šiol... Buvau įsimylėjusi. O Apolinaras nekreipė dėmesio, sakė, kad palauks. Ateidavo į „Žalią kalną“, kartkartėmis su kompanija važiuodavome į Metelius. Jis savo pasiekė – netrukus tapome pora. Įsikūrėme jo keturių kambarių bute Ąžuolyne.
Apolinaras iš mano tėvų parsivežė Andželiką. Jam už tai buvau labai dėkinga. Atrodė, kad trūksta nebent gulbių pieno... Tačiau laimė netruko amžinai. Jis pradėjo mane kaltinti neištikimybe, sakydavo, kad nežinia ką darau išvažiavusi į koncertus. O pats demonstratyviai ir atvirai sau tai leisdavo. Kai priekaištaudavau aš, išgirsdavau, kad jei man vaidenasi, reikia gydytis. Nieko keista, kad esant tokiai atmosferai santykiai ėjo tik blogyn. Man tikrai reikėtų gydytis – nuo patiklumo.
Ką uždirbdavau, viską atiduodavau jam. Aš buvau įsimylėjusi Metelių ežerą. Jis buvo mano meilužis. Gal ir dėl to neskubėjau skirtis su Apolinaru. Išėjau iš namų, vėl grįžau, bet dūžtančios santuokos nebepavyko suklijuoti. Kai pasakiau, kad visgi noriu skyrybų, iš Apolinaro išgirdau: „Ilgai tu su manimi ištvėrei.“ Iš tiesų ilgai – devyniolika metų!
Kaip gyvena jūsų buvusieji?
Andželikos tėvas – gerai, labai bendrauja ir dukra. Visa jo šeima – nuostabūs žmonės. Rikanto nebėra... Kaip gyvena Apolinaras – mažiausiai žinau. Tik žinau, kad jis vėl turi Birutę! Visos trys jo gyvenimo moterys buvo Birutės, jam niekada nereikėjo painiotis (juokiasi).
Ir jums visgi pavyko rasti asmeninę laimę.
Per gyvenimą labai daug kentėjau. Mano kredo – meilė ir ištikimybė, bet to ieškant teko ne kartą pradėti viską iš naujo. Kentėdavau iki tol, kol nebegalėdavau daugiau tverti.
Mano gyvenimą pagaliau nušvietęs spindulys – dabartinis vyras Igoris. Mudu gyvename kaip draugai, vienas kitą suprantantys žmonės. Rugpjūčio pirmąją bus penkiolika metų, kai susipažinome, spalį švęsime vedybų dešimtmetį. Tie metai prabėgo kaip viena diena. O visa kita, kas buvo iki susitikimo su Igoriu, susiniveliavo, užsimiršo... Dabar gyvenu didelėje laisvėje, euforijoje, kad galiu kurti, dainuoti.
Scenos žmogui sunku sutikti tokį partnerį, kuris suprastų, aukotųsi. Juk daug kam atrodo, kad dainininkas – ne žmogus, jis – dainininkas! Mudviem su Igoriu juk galėjo ir nepavykti, juk iš anksto nežinosi. Nors po devyniolikos antrosios santuokos metų jau nieko nebenorėjau, sakiau, kad būsiu viena, bet pabandžiau dar kartą...
Kodėl turite tik vieną dukrą?
Norėjau turėti daugiau vaikų, bet nebuvo lemta... Vadinasi, taip jau turėjo būti. Tačiau turiu fantastišką anūką Antaną, kurį nuo mažens vadinu Tūsia, o jis mane – Mamū (juokiasi). Jam septyniolika, bet jau galime apie bet ką pasikalbėti. Antanas – jaunasis verslininkas, užsiima informacinėmis technologijomis, nors gimnaziją baigs tik kitais metais. Prašau, kad tiek daug nedirbtų, o jis sako, kad jam tai ir yra poilsis, malonumas.
Šešiasdešimtmetį pasitinkate rami ir laiminga?
Mano gyvenimas – kaip toje pasakoje: slibinai puolė, galvos krito, o paskui jie ilgai ir laimingai gyveno.
Ant savo likimo negaliu pykti. Iš žmonių, kurie mane supa, jaučiu pagarbą. Asmeninis gyvenimas klesti. Ir Andželika atrado laimę – praėjusią vasarą ištekėjo už vokiečio Michaelio Munchtedto. Tikiuosi, kad ir jiedu ilgai bus laimingi.
Prieš dešimtmetį po dvidešimt penkerių metų grįžau gyventi į Klaipėdą. Čia ir oras savas, ir jūra. Ir stiprūs vėjai man be galo patinka. Pajūryje atsigauna siela. Jau tikrai iš čia niekur nebevažiuosiu. Kaip vienoje mano dainoje, kuri bus paskutinis mano jubiliejinių koncertų „Fortūnos šypsena“ akordas: „Aš čia gimiau ir liksiu visada“.
Esu aplankiusi nemažai šalių – visur žmonės gyvena panašiai. Tik yra sėkmingi arba ne. Aš toje skalėje save įsivaizduoju per vidurį. Mano gyvenimas – kaip toje pasakoje: slibinai puolė, galvos krito, o paskui jie ilgai ir laimingai gyveno.
RYŠKIAUSI BIRUTĖS PETRIKYTĖS MUZIKINĖS BIOGRAFIJOS ŠTRICHAI:
- 1969 m. – ansamblyje „Kopų balsai“
- 1973 m. – ansamblyje „Vilniaus aidai“
- 1974 m. – ansamblyje „Nerija“
- 1976 m. – konkurso „Vilniaus bokštai“ laureatė
- 1976 m. – žurnalo „Jaunimo gretos“ skaitytojų išrinkta populiariausia dainininke
- 1978 m. – ansamblyje „Nemuno žiburiai“
- 1979 m. – Kauno naktinių barų „Orbita“ ir „Žalias kalnas“ scenose, liaudies ansamblyje „Versmė“
- 1979 m. – Maskvoje vykusio sąjunginio konkurso „Su daina per gyvenimą“ laureatė
- 1980 m. – konkurso „Krymo aušros“ laureatė
- 1980 m. – apie Birutę sukurtas televizijos muzikinis filmas „Šypsokis“
- 1984 m. – su ansambliu „Versmė“ – konkurso „Jūrmala“ laureatė
- 1985 m. – konkurso „Bratislavos lyra“ pagrindinio prizo laimėtoja
- 1997 m. – Antano Šabaniausko premijos laureatė
- Nuo 1999 m. – Tarptautinio šlagerių festivalio organizatorė
- Nuo 2004 m. – Šv. Kazimiero ordino Kauno krašto komtūrijos narė
- Nuo 2006 m. – Lietuvos Santarvės fondo valdybos narė
