– 60-metis – garbingas jubiliejus. Ką jums reiškia ši sukaktis?
– Aš visai jo neakcentuoju, mieliau sakau, kad švenčiu kūrybinio darbo jubiliejų – 40 metų scenoje. O ką man reiškia pati sukaktis? Tai reiškia, kad reikia dar daugiau dirbti, nes kaip tik šiuo metu dėstau muzikos akademijoje, turiu studentų, o čia ateina gero, guvaus jaunimo. Taigi labai norėčiau, kad mano traukinys nesustotų. Norėčiau, kad jis riedėtų toliau – gal ne taip greitai, bet kad riedėtų, kad neatsilikčiau nuo laiko. Jubiliejus man reiškia tik tokį trumpą stabtelėjimą.
Aš turiu labai gerą pavyzdį – a.a. profesorių Virgilijų Noreiką, kuris dainavo ir 82-ejų metų. Jis dainavo visą laiką ir nesustodamas dirbo.
– Dažnas žmogus gimtadieniams užsibrėžia tam tikrų asmeninių tikslų, kuriuos pasižada įgyvendinti. Šie metai jums dar ir jubiliejiniai. Tad kokie tikslai šiemet atsidūrė jūsų sąraše, jei tokių buvo?
– Visiškai neseniai feisbuke perskaičiau 10 popiežiaus pasižadėjimų. Kai kurie iš jų man labai patiko. Pirmasis – kad neteistum kitų žmonių, taip pat labai patiko, jog buvo rašoma padėti vargšams. Ką reiškia padėti? Galbūt savo menu dalytis, tarkim, važiuoti į senelių globos namus, nepamiršti ir tokių žmonių, kurie galbūt niekada neateis į koncertus. Svarbu, kad tavo muzika skambėtų tokiose vietose, kur žmonės tiesiog patys negali atvykti, nes neturi galimybių. Yra labai daug tokių namų ir vietų.
Nors aš dabar tą darau, manau, kad galėčiau daryti dar daugiau. Ir savo mokinius, studentus norėčiau visur vežti, kad jie kuo daugiau dainuotų. Be to, taip dainuodami, būdami scenoje, jie praktiškai gali ir išmokti dainuoti.
Tarp užsibrėžtų tikslų yra ir ruošti naujas programas. Beje, nauja programa jau beveik gimė – šiemet sukako 500 metų Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijai, kuri man yra labai artima. Mes dabar su aktore Virginija Kochanskyte ir su pianiste Audrone Juozauskaite beveik paruošėme labai gražią programą. Žodžiu – norisi nesustoti, dirbti, ieškoti.
– Atrodote tokia nenustygstanti vietoje. Kur jūsų energijos šaltinis? Galbūt jis randasi iš dėkingų klausytojų?
– Aš kiekvieną sekmadienį giedu Lietuvos bažnyčiose, tik žiemą galbūt mažiau, nes ne visada pavyksta koncertuoti dėl žemos temperatūros. Vis dėlto taip jau esu aplankiusi apie 300 bažnyčių Lietuvoje – jūs pagalvokite, kiek tai daug! Bažnyčių Lietuvoje iš viso yra apie 600, tai aš jų pusėje ne tik, kad buvau, bet ten ir giedojau.
Iš tiesų, Lietuvoje yra tokių vietų, kur gyventojai yra gyvai nematę dainininko, yra tokių kaimelių, kur žmonės neturi instrumentų. Todėl važiuoju į kaimo bendruomenes – gal dėl to, kad tiesiog noriu dainuoti, man tai yra gera, o gal todėl, kad gaunu labai dagu gerų žodžių, padėkos, matau džiaugsmą.
Kad tik Dievas man duotų ilgiau balsą, kad tik jis ilgiau skambėtų, nes žmogus niekada nežino, kada bus jo paskutinis koncertas.
Tiesą sakant, žmonės kartais mane sveikina, dėkoja man net viešajame transporte, padovanoja kokias nors savo numegztas pirštines. Taigi man tai yra malonu, aš gaunu atgal labai daug geros energijos.
– Kadangi dažnai dainuojate bažnyčiose, suprantu, kad esate katalikė. Ar todėl pasirinkote dainuoti bažnyčiose? Kodėl būtent jose?
– Visų pirma, kaip ir sakiau, aš noriu dirbti, man patinka dainuoti. Pavyzdžiui, rytoj dainuosiu Molėtų bažnyčioje, Skandinavų bažnyčių esu apdainavusi gal 100 ir dabar neseniai buvau Sankt Peterburge.
Kodėl patinka dainuoti būtent bažnyčiose? Gal dėl to, kad ten yra labai gera aura ir labai gera akustika, labai gerai skamba balsas, o aš turiu didžiulę religinės-sakralinės muzikos programą. Tai man tiesiog yra džiaugsmas ten dainuoti. Laukiu, išsižioju ir dėkoju Dievui – tu juk niekada nežinai, kada bus tavo paskutinis koncertas.
Apskritai, bažnyčios man labai patinka, aš jose esu laiminga... Tiesiog laiminga. Ir nebūtinai bažnyčioje – bet kokioje kaimo salėje. Nežinau, kas man pasidarė, bet tokie buvo paskutiniai gal 5–6 metai (juokiasi). Jeigu pažiūrėtumėte mano praeitų metų tvarkaraštį, tai jame absoliučiai kiekvienas sekmadienis buvo skirtas bažnyčiai, nebent būdavau kažkur išvykusi.
Bet Dieve, kokia ten laimė... Ten sėdi močiutės, po to jos ateina ir manęs klausia, kaip aš galiu dainuoti be mikrofono, nes nežino, kad taip įmanoma. O vieną kartą vienoje bažnyčioje po koncerto tokia močiutė atnešė kugelio (juokiasi). Gaunu gėlių, visokių megztų kojinyčių, kiaušinių netgi. Kaip malonu! Toks paprastumas! Aš grįžtu tokia laiminga... Kad tik Dievas man duotų ilgiau balsą, kad tik jis ilgiau skambėtų, nes žmogus niekada nežino, kada bus jo paskutinis koncertas.
Užtenka 30 sekundžių ir matai, kas čia bus, ar tas žmogus bus žvaigždė.
– Taip pat užsiminėte ir apie savo mokinius. Koks jūsų ryšys su jais? Kaip žiūrite į jaunąją kartą?
– Yra labai įvairių mokinių, studentų. Žinau, kad pati kažkada dariau tokią klaidą – nesuprasdavau, kad iš mokytojų reikia paimti viską, nes blogų pedagogų tiesiog nėra. Jie turi pasiūlyti daug ką gero, tad tau belieka tai paimti, ištraukti visa, kas įmanoma geriausio. Iš to laikotarpio man labiausiai gaila mano praleisto laiko niekam – sėdėjimui kavinėse, plepalams. Juk yra šitiek knygų, šitiek įvairios informacijos, šitiek naujos muzikos...
O dėl mokinių – dainavimas yra ne tik balsas, reikia turėti visą komplektą, turėti galvą ant pečių. Man kai kurių mokinių gaila, nes aš tiesiog matau, kad nieko nebus. Iš patirties žinau, kad stebuklų nebūna – 99 procentus rezultato sudaro didžiulis darbas.
Apskritai, man labai svarbu, kad jaunimas šiandien turėtų iš ko pasirinkti. Jie dažniausia klausosi tik vienos srities muzikos. Gerai, kad mano vaikai, pavyzdžiui, girdėjo klasiką ir jie gali lyginti. Jie žino, kad yra Mozartas, yra Haydnas, yra Beethovenas, yra Čaikovskis. Tačiau kiti klauso tos paprasčiausios trijų akordų muzikos, jie nežino, kad gali būti kitaip, jie nevaikšto į kitokius koncertus, jie bijo. Išgirsta žodį „opera“, ir viskas, atrodo, kad opera yra kažkokia tragedija, o galbūt, jeigu joje iš tikrųjų pabūtų, tai jiems gal patiktų.
Dėl to aš savo koncertuose bandau įtraukti įvairių žanrų kūrinių. Man atrodo, kad yra svarbu ne tai, ką juose dainuosi, bet kaip tu viską pateiksi – jeigu pasieksi žmogaus širdį, tai tada bus gerai. Jeigu nepasieksi, jeigu tas žmogus išeis po koncerto ir tiesiog iš karto viską užmirš... Yra tokia muzika, kaip aš sakau, foninė, ta, kuri nieko neduoda, arba ji yra triukšmas, arba ta, kuri sukelia agresiją ir tu iš koncerto išeini nelaimingas... Kam šito reikia?
– Kalbant apie jus pačią. Kada supratote, kad norite sukti muzikos keliu? Kokia mokinė pati buvote?
– Mokiausi vidurinėje mokykloje ir net negalvojau apie jokius dainavimus. Mokiausi labai gerai, norėjau būti gydytoja, bet tuo metu įvyko pirmasis „Dainų dainelės“ konkursas ir mokytoja Marija mane jam paruošė. Ten, pasirodo, visai neblogai padainavau, tapau laureate ir tai man sumaišė visą gyvenimą.
Paskui stojau į konservatoriją. Nebuvau baigusi jokių muzikinių mokslų, todėl man buvo labai sunku mokytis, netgi buvau išėjusi ir iš muzikos akademijos ir labai daug ieškojau. Tiesa, ir dabar tebeieškau – ieškosiu, matyt, iki pat gyvenimo galo, toks mano gyvenimo pasirinkimas.
– Ar turėjote autoritetų muzikoje?
– Turėjau gerų pedagogų, bet tuo metu to nesupratau. Tada nesupratau, ko jie iš manęs nori, o pati norėjau labai daug, galvojau, kad viskas paprasta, kad labai greitai pasieksiu sėkmės. Tai buvo kvaili, vaikiški norai...
Tada pakliuvau į kamerinį dainavimą, pas profesorę Giedrę Kaukaitę. Jeigu ne ji, jeigu ne jos tikėjimas manimi... Ji, matyt, įžvelgė, kad aš kažką galiu, ir paruošė mane Michailo Glinkos konkursui – tuo metu, tarybiniais laikais, buvo labai svarbu laimėti konkursus. Taigi, Giedrė Kaukaitė buvo mano vedlys, ir dėkoju likimui, kad pas ją pakliuvau – ji man davė labai daug. Viskas, ką pasiekiau, tai buvo jos dėka.
Aišku, aš ir pati mokiausi, važinėjau į užsienį. Dabar taip pat važinėju mokytis į Sankt Peterburgą, pas vieną garsų profesorių.
– Jei galėtumėte, į kurį iš praeitų savo gyvenimo tarpsnių norėtumėte sugrįžti? Kuris etapas jums buvo laimingiausias?
– Jie visi be galo skirtingi. Vaikystės beveik neprisimenu, mokykla man niekada nepatiko, todėl turbūt norėčiau sugrįžti į studijas konservatorijoje su dabartiniu protu. Dar norėčiau sugrįžti į tuos metus, kada gimė mano sūnus, paskui – duktė tam, kad galėčiau juos auginti. Kai jie augo, man dažnai tekdavo išvažiuoti, todėl juos augindavo mano anyta, vyras. Taip, jiems skirdavau laiko, bet ne tiek, kiek norėčiau.
Asmik Grigorian pas mane mokėsi kamerinio dainavimo. Ji buvo tokia jaunutė, labai užsidariusi. Jos šuolis buvo tikras stebuklas – aš taip džiaugiuosi, kad mes turime tokių žmonių.
– Ar jūsų vaikų gyvenimo keliai taip pat susiję su muzika?
– Taip, mano sūnus dainavo „Ąžuoliuke“. Aš visada savo vaikus tampiausi po koncertus, todėl, kiek koncertuodavau, jie visada važiuodavo kartu. Mano duktė Paulina tapo smuikininke, ji pati koncertuoja, dėsto, labai daug groja. Sūnus padeda man koncertuose kaip vadybininkas, tai mes taip visi likome muzikoje.
– Kokią vietą muzika jūsų gyvenime užima dabar? Atrodo, tarsi tai būtų jūsų didžiausias prioritetas.
– Taip. Net šiandien bažnyčioje pastebėjau, kad galvoju visai ne apie tai, ką kalba kunigas, bet mano mintys nuklydo į tai, kokią aš programą dainuosiu. Tos mintys vis nukeliauja, užsidegu, galvoju, kad grįšiu namo, viską užrašysiu į dienoraštį, todėl net pradėjau rašyti knygą. Kažkada poetės Ramutės Skučaitės, su kuria gražiai bendraujame, paklausiau, ką čia man daryti, kokia gi aš rašytoja. Ji man sako, rašyk viską, ką prisimeni, po to bus galima atsirinkti.
Taip rašiau kiekvieną dieną po du lapus, jau buvo prirašyta kokie 300 lapų, bet dabar viską padėjau į šoną – nežinau, kiek laiko gulės. Kai dabar perskaitau, tai net gėda pasidaro, labai kritiškai žiūriu į savo tekstus. Bet kaip ir bet ką rašyti man netinka, nebent tai galėtų būti kažkokios pamokos būtent iš mano kaip dainininkės, kaip pedagogės pusės, tačiau aš dar nesijaučiu tokia stipri, kad galėčiau ką nors mokyti.
– Iš viso to, ką girdėjau, susidaro įspūdis, jog esate perfekcionistė. Ar taip save pavadintumėte?
– Nežinau, gal aš tiesiog esu visą laiką ieškanti ir, kaip sakiau, labai bijau, kad nesustotų traukinys, nes, kai jis jau sustoja, paskui labai sunku, kai jis vėl pradeda važiuoti. Kol jis važiuoja, norisi daug kur suspėti ir pamatyti daug įdomių dalykų, kurie vyksta.
– O ko klausote jūs pati? Kai dainuojate, aš įsivaizduoju, atsibosta pati muzika.
– Geras klausimas (juokiasi). O Jėzus, kaip kai kurių dainininkų man sunku klausyti... Dėl to, kad aš pradedu ieškoti ne tai, kad klaidų, bet klausausi ir vertinu. Aš pasižiūriu ir „Euroviziją“, ir vaikai man sako pasižiūrėti „Lietuvos balsą“, bet, kai aš matau, kad nešvariai dainuoja... Užtenka 30 sekundžių ir matai, kas čia bus, ar tas žmogus bus žvaigždė.
– Tai turite profesinę ligą?
– Truputėlį turiu, bet pastaruoju metu labai pamilau Ennio Morricone'ą ir labai senų dainas. Taip pat – „Salomėją“, kurią padainavo Asmik Grigorian, ja likau sužavėta. Beje, Asmik Grigorian pas mane mokėsi kamerinio dainavimo. Ji buvo tokia jaunutė, labai užsidariusi. Jos šuolis buvo tikras stebuklas – aš taip džiaugiuosi, kad mes turime tokių žmonių. Kristianas Benediktas taip pat – tokie labai netikėti proveržiai, genialūs, jie labai džiugina.
– Scenoje esate jau daugybę metų. Kokia scenos patirtis jums buvo įsimintiniausia?
– Nemažai buvo tokių vietų ir kartais visai netikėtai. Kaip aš sakau, angelas nusileidžia, kai kažkas labai pavyksta. Kai tiesiog tu baigi dainuoti, o tau net neploja kažkurį laiką, nes nesinori trikdyti kažko stebuklinga. Tai yra Dievo dovana, išmokyti tokių dalykų yra neįmanoma. Nenoriu girtis, bet yra buvę tokių koncertų, kuriuose dainavau ir nenorėjau, kad jie baigtųsi.
Įdomiausia, kad šito negali pakartoti. Kitą kartą atrodo, kad viską tą patį darai, bet nebeišeina. Kai tave pagauna tas jausmas, aš vadinu tai tokiomis laimės akimirkomis, kai angelas nusileidžia ir paveikia ne tik tave, bet ir klausytojus, nes paskui jie tai prisimena ilgai. Ir tada aš matau ašaras klausytojų akyse. Tai man yra didžiausia šventė. Ir kitą kartą tai gali būti kaimo bendruomenėje, bet gali būti ir filharmonijos salėje, taip pat buvo Sankt Peterburge. Bet taip būna ne visada – angelai taip dažnai nenusileidžia.
– Pradėjome nuo jubiliejaus, tad juo ir užbaikime. Ko sau palinkėtumėte praėjusio gimtadienio proga?
– Aš palinkėčiau sveikatos, stiprybės, kantrybės, Dievo palaimos savo šeimai, savo vaikams. Sau noriu sveikatos. Jeigu aš jos turėsiu, galėsiu dalytis, daryti kažką gero.
Juditos Leitaitės gyvenimo akimirkos – galerijoje:
