Gimtadienio dieną H.Šumilaitė nuo pat ryto priiminėja artimųjų, draugų, bičiulių sveikinimus. Sulaukė ir pirmųjų dovanų – anūkai įteikė savo piešinius.
„Mane nutapė kaip tetą Kū-Kū – kažkada vaidinau tokį personažą vaikams. Pamačius man buvo šokas – labai gražiai nutapyta. O kitam darbely nutapytos gražios tulpės. Dar užrašytas labai gražus atvirukas... Mane labai nudžiugino“, – Žmonės.lt sakė H.Šumilaitė.
Gimtadienio dieną kaskart manęs laukia spektaklis, dažniausiai – premjera. Tokia tradicija jau 30 metų gyvuoja! Bet argi čia darbas?
Humoristė sako, kad per tiek metų jau spėjo atsirasti ir šventinių tradicijų: „Gimtadienio dieną kaskart manęs laukia spektaklis, dažniausiai – premjera. Tokia tradicija jau 30 metų gyvuoja! Bet argi čia darbas? Kai pasirenki tokį darbą kaip aš... Tada ne darbas.“
Vakare su pačiais brangiausiais sau žmonėmis H.Šumilaitė sės prie vaišių stalo – kartu paminės jos jubiliejų. Sako, pakvietė tik sau svarbius žmones. „Nė vieno svolačiaus prie mano stalo nebus. Aš ne iš tų, kurie pakviečia kartu pašvęsti tuos, iš kurių po to kažko tikisi, derina reikalus, skolinasi pinigus... Aš kitokia. Prie mano stalo nebus nė vieno tokio, kurio nenorėčiau matyti“, – tikina.
Visą dieną H.Šumilaitė laukia, kada jos mylimi žmonės ateis pasveikinti. Šypsosi – gal ir dovanų kas atneš? „Iš kokios Nidos atvežta, sudžiovinta ir įrėminta gėlytė man gali būti tūkstantį kartų svarbesnė už ką didesnio. Nesureikšminu dovanų. Svarbiausia man – šiluma, širdis“, – netrukus paaiškina.
Senti bijo gražios
Ar, H.Šumilaitės nuomone, 60 metų – daug? „Išvakarėse anūko paklausiau, ar jau visai sukriošusi senelė atrodau. Jis pažiūrėjęs sakė, kad „dar ne visai“. Prisimenu, kai man buvo 20 ar 30 metų... Tada 60-mečiai atrodė visiški kriošenos. O dabar turiu vilties, kad dar ne visai viskas prarasta“, – juokiasi ji.
Pasakysiu paslaptį: toms, kurios labai gražios, patrauklios, kurioms įėjus į kambarį visi diedai pasidaro jų, senti labai sunku.
Tikina per tiek metų supratusi, kas ir kodėl pasenti bijo: „Pasakysiu paslaptį: toms, kurios labai gražios, patrauklios, kurioms įėjus į kambarį visi diedai pasidaro jų, senti labai sunku. Bet jeigu tu esi rubuilė, linksmutė, visų draugė, tada truputį lengviau. O ko čia bijoti? Man smalsu, kas bus po to. Nežinau, ar tai, ką čia, gyvenime, išsidirbinėjame, turi kokią prasmę. Gal tik ten, aukščiau, nusinešam, ką čia užsidirbome.“
Ar liko H.Šumilaitės gyvenime dar nepasiektų tikslų? „Juk aš moteris! Būtinai turiu sukūsti. Kokie dar būna tradiciniai durnumai? Ai, reikia išmokti anglų kalbą. Bet aš jos labai nekenčiu, nors ir studijavau, stengiausi... Taigi manau, kad neišmoksiu. Ar sukūsiu, irgi neaišku – taip arba ne. O šiaip aš labai norėčiau praleisti savaitgalį Romoje. Taip jau susiklostė, kad Europą skersai išilgai aplaksčiau, o štai Romoje ir nebuvau“, – juokiasi.
Tik paklausta, ko sau palinkėtų, H.Šumilaitė surimtėja: „Kad nenugyvenčiau iki 91-erių metų, kaip mano mama. Nenoriu. Ji kas antrą dieną atranda naujus dalykus. Ji šiandien jau tris kartus mane apkaltino, kad pavogiau jos pinigus. Ori senatvė yra melas. Nėra ji nei ori, nei protinga. Aš nenoriu senatvės. Noriu sau palinkėti, kad sulaukusi 66-erių ar 68-erių numirčiau. Man visiškai nepriimtinas senatvės kultas... Matau savo mamą, su kuria turiu gyventi.“
