Jau dvylika metų Eduardas Kaniava savo dienas leidžia kurortiniame mieste – Palangoje. Kaip pats sako, metukų jau turi nemažai, tad atsitraukė nuo darbų ir gyvena puikioje vietoje. Su savo profesijos žmonėmis vyras pabendrauja telefonu, kai nori aplankyti spektaklius – važiuoja į Klaipėdą, o Vilnių prisipažįsta pasiekiantis vis rečiau.
Apie šiandieninę muzikos sceną dainininkas nepanoro diskutuoti. Sakė, kad daug geriau jausis, jeigu šios temos nelies. Vis dėlto nuoširdžiame interviu 15min jis papasakojo savo įkvepiančią meilės ir karjeros istoriją.
– Daugiau nei prieš dešimt metų duodamas vieną interviu sakėte, kad neturite laiko būti pensininku. O kaip yra šiandien?
– Prieš dešimt metų aš jau buvau pensininkas (juokiasi). Bet taip – kai gyvenau Vilniuje, buvo kitoks ritmas, o Palanga yra labai žavinga, ji suteikia galimybę ilsėtis bei ramybę. Atvirai pasakius, dabar ypatingo noro eiti į sceną neturiu, net 62-ejus metus joje buvau, tai jau metukai daro savo...
– Ilgą laiką dėstėte Klaipėdos universitete ir vadovavote dainavimo klasei bei turėjote savo mokinių grupę Klaipėdos muzikiniame teatre. Ko jūs išmokėte savo studentus net neklausiu, nes ir laiko neužtektų išvardyti, bet man įdomu, ar iš jų ko nors išmokote jūs?
– Žinote, svarbiausias dalykas, kurį išmokau, – ilgiau būti jaunas. Būdamas tarp jaunimo aš pats galiu prisiminti savo jaunystę ir kažkiek sugrįžti į tą laiką. Atvirai pasakius, nenoriai pradėjau pedagoginę veiklą, bet džiaugiuosi, kad tai padariau ganėtinai anksti.
– Kurį laiką jau nebedėstote. Ar pasiilgstate viso to?
– Galiu pasidžiaugti viena tokia savo savybe – aš labai mažai galvoju apie savo profesiją, nuo jos esu pakankamai atitolęs mintimis. Dėl to labai džiaugiuosi, nes psichologiškai negraužia profesiniai rūpesčiai.
Mane kankina tik vienas dalykas – sapnai. Beveik kiekvieną naktį juose aš dainuoju, dėstau dainavimą (šypsosi). O kas įdomiausia – kai kuriuos dalykus, kurie pasirodo sapnuose, aš jau ir pats pamiršęs, tai naktimis turiu progą prisiminti įvairias subtilias situacijas.
– Nors ir teigiate per daug nesukantis galvos apie savo profesiją, bet vis dėlto, ar kada gailėjotės pasirinkęs dainavimą? Juk ilgą laiką norėjote būti veterinaru, netgi buvote pradėjęs šios krypties studijas, tačiau po dainininko Kipro Petrausko paraginimo ne bėgioti paskui karvių uodegas, o dainuoti, pasirinkote kitą gyvenimo kryptį.
– Oi ne, ne, ne. Žinot, aš manau, kad kiekvienas turi savo žvaigždę, kuri padiktuoja, kaip viskas bus gyvenime. Mano žvaigždė nuvedė iš veterinarijos studijų į muzikos konservatoriją.
62-eji metai scenoje yra tikrai labai daug, per tą laiką būdavo dienų, kai net šiek tiek nuo to vargtelėdavau, bet visa laimė, kad scena visuomet mane atgaivindavo. Kai gaudavau daug pakvietimų dainuoti, nerimaudavau, bet po to jausdavausi ramus ir dėkingas, kad visa tai įvyko.
– Kaip tuo metu į tokį persigalvojimą reagavo jūsų tėvai? Ar palaikė?
– Kadangi mano tėtis buvo profesionalus muzikantas, grojo orkestruose, iš jo pusės sklido palaikymas. Tuo metu mama iš pradžių šiek tiek apgailestavo, bet tas truko neilgai – po pirmųjų mano koncertų ji buvo patenkinta, kad pasirinkau dainininko profesiją.
– Tiek daug metų dainavote, tiek daug skirtingų kūrinių per tą laiką išmokote, jūsų balsas skambėjo net 77 skirtingose šalyse. Ar buvo koks nors kūrinys, kurį labiausiai patikdavo atlikti, kuris skambėdavo labai gerai net ir didžiausio nuovargio pagautame balse?
– Negalėčiau tokio vieno kūrinio išskirti, bet galiu pasidžiaugti, kad per savo karjerą pradainavau visus žanrus. Iš pradžių dainuodavau daug estradinių, kitaip tariant, lengvo pobūdžio dainelių, vėliau mano pagrindinis darbas buvo operos scenoje, tačiau labai mėgau operetes, tekdavo nemažai reikštis Kauno muzikiniame teatre. Po kiek laiko susikūrė grupė „Trys tigrai“, be to, daug laiko skyriau dainavimui su savo mokiniu Deiviu Norvilu.
– Ar nekankindavo mintys, kad, vieną dieną prabudus, bus pradingęs balsas ir nebegalėsite dainuoti? Tai turbūt didžiausias atlikėjų košmaras.
– Na, žinote, tokių minčių nebuvo, bet koncerto metu taip yra nutikę – kartą ėjau dainuoti, nors neprakalbėjau. Tiesiogine ta žodžio prasme – sirgau laringitu. Matyt, mano minėtoji žvaigždutė man padėjo, nes koncertas buvo vienas iš geriausių, kokius esu dainavęs.
– Kaip jūsų dainavimą vertino ir vertina žmona? Gal su ja irgi susipažinote per muziką?
– Žmona yra mano geriausia draugė, profesinė draugė irgi. Iš jos sulaukdavau ir kritikos, ir teigiamų atsiliepimų apie savo dainavimą. Ji pati yra aktorė, baigusi teatrinį fakultetą Vilniaus konservatorijoje, tad mes turėjome labai labai stiprų profesinį ryšį – Vilniuje ji lankydavosi visuose spektakliuose, kuriuose aš dainuodavau, be to, vykdavo su manimi pasiklausyti koncertų ir į kitas šalis.
– O dainuojate asmeniškai jai?
– Kai dainuoju namuose – užsidarau visus langus ir duris. Žinoma, praeinantys žmonės vis tiek mane girdi (juokiasi).
Kai aktyviai dainavau, prasidainuodavau kiekvieną dieną, kad palaikyčiau savo balso formą. Tam skirdavau laiko pirmoje dienos pusėje, treniruodavau balsą iki dviejų valandų. Bet dainuodavau vienas – klausytojų nelabai mėgdavau.
– Su žmona santuokoje esate 52-ejus metus. Tai tikrai daug. Kas padeda išlaikyti tokią tvirtą santuoką?
– Pirmiausiai mes esame labai geri draugai. Taip pat turime labai daug bendrų temų, nes ji yra aktorė, o aš – dainininkas. Nebūtinai visada kalbame apie savo profesiją, bet apskritai mums bendrų temų netrūksta.
– Ar daug jūsų šeimoje muzikuojančių?
– Vienas mano sūnus, Andrius Kaniava, yra dainuojantis aktorius, o jaunesnysis – ne, jis domisi technika.
– Kokias skirtingas kryptis abu pasirinko. O kiek jau spėjo padovanoti jums anūkų?
– Oi, visą krūvą. Dabar didžiausias mano džiaugsmas yra anūkė, kuri baigė pirmuosius studijų metus Londone, Kembridžo universitete. Jai sekasi labai gerai. Tiesa, nė vienas iš jų nepasirinko scenos.
– Kaip apskritai jums sekasi būti seneliu?
– Aš stengiuosi pamiršti, kad esu senelis (juokiasi). Džiaugiuosi, kad esu Palangoje, čia mes daug vaikštome – prieš mūsų pokalbį nuėjome keturis kilometrus, buvo nuostabus oras.
Gyvenu su žmona Barbora, ne su anūkais, tad mūsų gyvenimėlis yra per atstumą, bet artimas, nes vis vieni kitiems apie save primename.
– Ar gyvendamas pajūryje dažnai matotės su vaikais ir anūkais?
– Atrodo, kad Lietuva yra nedidelė, bet Palanga yra toli esantis miestas – nuo Vilniaus jį skiria 330 kilometrų. Kadangi dabar Vilniuje būnu mažiau, tai kažkiek matomės, bet neturime jokios sistemos. Kaip pavyksta – taip.
– Kai kurie vadovaujasi požiūriu, kad metų jiems ne tiek, kiek parašyta pase, o kiek širdy. Kaip jūs pats šiuo metu jaučiatės?
– Jeigu nežiūriu į veidrodį, tai jaučiuosi geriau, atrodo, kad man mažiau metų (juokiasi). Kada pasižiūriu į veidrodį, matau, kad jau metų susikaupė nemažai, na, bet nemažai aš jų ir turiu – 84.
Metai man netrukdo, tik primena. Kaip jau minėjau, stengiuosi daug vaikščioti, tačiau kartais jau tenka išsitraukti ir lazdelę – metukai padiktuoja savo taisykles.
– Ar dar daug norisi padaryti? O gal kaip tik jau norisi kuo daugiau ilsėtis?
– Ta poilsio sąvoka tokia įdomi. Na, pavyzdžiui, dabar mes su jumis taip gražiai bendraujame, kad man atrodo, jog dabar ilsiuosi.
Bendrauju ir su savo profesijos žmonėmis, daug skambinuosi, tad negaliu pasakyti, kad pasigendu kieno nors dėmesio.
– Ar tebeturite neįgyvendintų užmojų?
– Turiu vieną, kurio manau, kad jau nebeįgyvendinsiu. Galvojau, kad rašysiu knygą, nes visas lagaminas yra prikrautas įvairiausios žurnalistinės medžiagos. Kadangi per visą mano karjerą yra įvykę begalė komiškų situacijų, turėjau idėją surinkti visas tas situacijas į vieną krūvą ir išleisti knygą. Kol kas tai yra tik mintyse – praktiškai dar nepavyksta įgyvendinti.
Vieną iš tų juokingų istorijų galiu papasakoti. Prisimenu vieną savo kelionę į Tbilisį, kur vyko mano sėkmingos gastrolės. Po jų mane pasikvietė į namus vienas jų teatro vadovas. Kai atėjome į jo namus, jis mus visus įvilko į pižamas. Tada pagalvojau – o kodėl į pižamas? Vėliau paaiškėjo priežastis – kai jis atidarinėjo vyno bačkas, visi buvome šlapi nuo trykštančio vyno. Buvo daug juoko.
– Pastarieji metai nelengvi daugeliui. Kaip jus paveikė pandemija?
– Manau, kaip gerai, kad nedainuoju, ir nepavydžiu tiems, kuriems reikia lipti į sceną, kai tokie ribojimai. Šiuo atveju aš pasidžiaugiu, kad esu ne scenoje, nes šis laikas jos žmonėms yra labai nedėkingas.
Dabar turiu tokį pomėgį – kiekvieną vakarą klausausi labai daug muzikos. Kaip bebūtų keista – ne tiek daug vokalinės, labai mėgstu fortepijoninę. Labai įsimylėjau vieną kinų pianistą Lang Langą. Jis kiekvieną mūsų su Barbora vakarą puošia savo menu.
– Peržvelgęs savo įspūdingą karjerą, kokiu pasiekimu džiaugiatės labiausiai?
– Manau, kad kiekvienas scenos ir meno žmogus turi būti laimingas, jeigu jam yra skiriamas dėmesys. Galiu pasidžiaugti, kad dėmesį jutau visą laiką.
LKU grupės kredito unijos – artimos Jūsų finansų partnerės
