Teatro ir kino aktorė Larisa Kalpokaitė nedaugžodžiauja – sezono metu sunku surasti laisvą dieną švęsti. Repeticijos, premjeros ir kitos veiklos šiuo laiku veja viena kitą. Ir nors šiemet išpuolė taip, kad gimtadienio dieną Larisa bus laisva, ji sako, nesiruošianti kelti grandiozinio jubiliejaus vakarėlio.
„Mėgstu gaminti ir sulaukti svečių, bet pastaruoju metu prasidėjo tingumo etapas. Gamini, pavargsti, o paskui nėra džiaugsmo priiminėti svečius. Jaunystėje galėjau dvi dienas prieš gimtadienį ruošti maistą, o paskui su visais kartu atbalevoti. Todėl šiemet planuoju pasikviesti seseris, artimiausius giminaičius, kelis draugus į restoraną ir pati pabūti svečiu“, – portalui Žmonės.lt sakė Larisa ir prisiminė 60-ąjį jubiliejų, kuriam tąkart atidavė visas jėgas.
„Žinot, kai man buvo 60 metų, savo atžvilgiu padariau šiokią tokią klaidą. Ruošiau spektaklį su vyru, atvaidinom tą spektaklį „Legendose“, o po visko vyko šventė. Nors pati nieko neruošiau, jaučiau didžiulį nuovargį. Atsimenu tik tai, kad jaudulys po spektaklio atslūgo, o tada jau visiems tik šypsojausi. Po to susirgau ir vos atstačiau savo balsą. Kai tokie jubiliejai, geriau pačiai neruošti puotų, nedaryti spektaklių, koncertų ir tiesiog pabūti svečiu, pakaifuoti“, – šypteli ji.
Larisa, sakote prasidėjo tingumo etapas... Tai intensyvaus darbo pasekmė ar tiesiog permainingas sausis?
Iš tiesų paskutiniai keleri metai buvo vaisingi, bet sunkūs. Turėjau kapitalinius remontus, filmavau laidą „Amžius ne riba“, ruošiausi trims premjeroms – „Infinity“, „L yra S“ bei „Kakė Makė ir pižamų vakarėlis“. Šiuo metu kaip tik repetuoju trečią premjerą, tad grafikas gana intensyvus. Jaučiu šiokį tokį nuovargį.
Tačiau tas nuovargis yra ir malonus. Pavyzdžiui, dabar Domino teatre repetuojamas spektaklis „Kakė Makė ir pižamų vakarėlis“ man neša didžiulį džiaugsmą. Ten vaidinu senelę ir raganą, tačiau pastaroji – man labai prie širdies, tai mano svajonių vaidmuo! Iš tikrųjų, vaidinu „pasišokinėdama“, nes toji ragana labai spalvingas personažas. Tiesa, tai pirmas kartas, kai vaidinu ir repetuoju spektaklyje tik vaikams. Suprantant, vaikėju po truputį. (juokiasi)
Hamleto „būti ar nebūti?“ šiais laikais tarp aktorių keičia amžinas klausimas – teatras ar kinas? Kuris jums labiau prie širdies?
Tai giminingi, bet kartu labai skirtingi dalykai, tačiau man visur įdomu. Žinot, aš tokia nepasotinama dabar... Kai savo laiku neturėjau daug veiklos, man dabar norisi būti visur. Labai gerai prisimenu pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kai Mažasis teatras stojosi ant kojų ir į keturis metus statė vos po spektaklį, o vaidmenys daugiausia atitekdavo vyrams ir vos kelioms moterims. Matyt, jaučiu alkį dar nuo to laiko, tad nei teatrui, nei televizijai ar koncertams durų uždaryti negalėčiau.
Kaskart varstyti tas „duris“ reikia nemažai energijos. Iš kur jos semiatės?
Manęs dažnai klausia, iš kur tokių metų vis dar toks aktyvus vidinis „motoras“, o aš manau, kad čia yra prigimtis. Šioje vietoje galėčiau padėkoti savo tėveliams, iš kurių paveldėjau ir temperamentą, ir norą daryti. O kartu veikti man padeda įsitikinimas, kad užimu savo vietą. Žinau, kad reik duoti jauniems kelią, bet aš juk ir duodu – negaliu vaidinti jų vaidmenų, dabar aš esu močiute, ragana... (šypteli)
Yra posakis, kad gyvenimas kaip filmas – ir atvirkščiai. Savąjį atsisuktumėte žiūrėti iš naujo?
Nežinau, ar įdomu žiūrėti filmą apie aktorių, kuris gyvena spektaklių ir repeticijų tempu. Į aktorių įdomiau žiūrėti scenoje. Žinoma, negaliu sakyti, kad mano gyvenimas neįdomus – buvo ir intrigų, ir pergalių, džiaugsmo ir ašarų. Bet buvo pražuvo, atgal nesidairau ir atgal šio „filmo“ nebeatsukinėčiau. Tokiuose metuose labiausiai norisi gyventi šia diena, svarbu, sveikata leistų.
Ne paslaptis, kad sveikata rūpinatės – ne kartą kalbėjote apie propaguojamą sveiką gyvenseną. Kaip šiuo metu jaučiatės?
Rūkyti mečiau jau senokai, taip pat septynerius metus nevartoju alkoholio. Jaučiuosi tikrai geriau, o tai atsiliepia ir išorėje – net jei būni pavargęs, nebėra to „pėdsako“ veide. Žinoma, su malonumu išgerčiau vyno taurę prie žuvies, bet žinot, kai gydytojai pasako „ne“, tada puikiausiai apsieini be viso to.
O jei ir būna koks suėmimas, mano amžiaus žmonės ir patys nelabai piktnaudžiauja maistu ar alkoholiu. Jei pakyla šokti – čia jau labai gerai. Neseniai buvau bičiulių jubiliejuje ir su vyru pasijuokiau, kad nuo 6 vakaro iki pusės 12 nakties sėdėjau prie stalo. Matyt, per visą gyvenimą jau prisišokau (šypsosi). Dabar smagu tiesiog pabendrauti, pasišnekučiuoti, o kadangi savų dar neturiu, pasidžiaugti svetimais anūkais.
Sveika gyvensena „užkrėtėte“ ir savo vyrą Joną. Naujas gyvenimo būdas atsiliepė santykiams?
Tokiame amžiuje svarbu saugoti vienas kitą. Labai gerai prisimenu, kaip mano mama saugodavo mano tėtį. Jis buvo širdininkas, bet gana ilgai pragyveno. Tikiu, kad tai dėl mamos meilės ir priežiūros, todėl mes stengiamės rūpintis vienas kitu.
Žinoma, dabar ir barnių nebeliko, bet nemanau, kad tai dėl pasikeitusio gyvenimo būdo. Labiau dėl amžiaus. Sulaukęs mūsų metų tampi atlaidus vienas kito silpnybėms, o tada išryškėja gerosios savybės. Taip pat jautiesi labiau dėkingas už kantrybę, tikėjimą tavimi ir palaikymą. O visos kitos silpnybės... Kas jų neturi? Kai tai supranti, dingsta noras keisti. Santykiai normalizuojasi, kai priimi savo žmogų tokį, koks jis yra.
Žinoma, jaunystėje buvo labai aštrių ginčų ir pasišūkavimų. Abu turim žvėriškus temperamentus, bet gerai tai, kad visada greitai susitaikydavom. Ačiū Dievui, tai praėjo (šypteli).
Šią vasarą su vyru Jonu minėsite ypatingą sukaktį – santuokos 40-metį. Tikiu, kad per tiek metų teko išgyventi įvairiausių spalvų...
Tikrai buvo visokių etapų – ir labai gražių, ir labai skaudžių. Buvo ir tokių, kai ėjom paduoti pareiškimus, grasinom skyrybomis, bet niekada taip ir nenuėjom. Gal dėl to, kad dirbom vieną darbą viename teatre, buvome vienas kito akiratyje, ilgam nesiskirdavome. Be to, jo tėvai mane labai mylėjo, o maniškiai mylėjo Joną. Kartais dėl tos tėvų meilės susierzindavau ir mamai sakydavau – „nu ir gyvenk tu su tuo Jonu!“ (juokiasi).
Tikriausiai sunkiausiais momentais laikė tai, tačiau taip pat ir mūsų vaikas. Labai gerai prisimenu, kai antroje klasėje sūnus Jonas grįžo iš mokyklos, pasisodino mus ir pasakė, kad nori pasikalbėti. Žinot, ko jis tada prašė? Pažado, kad niekada nesiskirtume. Prisimenu su vyru pažiūrėjome vienas į kitą, palinksėjom ir nebeturėję, kur dėtis, sūnui pažadėjom. Na, ir pasistengėm pažadą išlaikyti...
Žinoma, ne šventieji buvome, bet viską praėjome, o dabar būtų gerai pagyventi. Juk atėjo antra jaunystė – sūnus užaugo, anūkų dar nėra, turime mylimą sodybėlę, jėgų šiek tiek yra. Taip pat turime pakankamai išminties, patyrimų ir drąsos, vidinės laisvės. Norisi, kad visą tai pabūtų kuo ilgiau.
Tikriausiai per tiek santuokos metų vyrui teko ne kartą pasukti galvą, kuo jus nustebinti... Prisimenate jo geriausią dovaną?
Labai gerai prisimenu, kai dar santuokos pradžioje pasitaręs su brolio žmona jis man nupirko be galo gražų sijoną. Labai ilgai jį nešiojau. Paskui jis mane lepino knygomis, kurių net iki šiol nespėjau perskaityti. O ko labiausiai negaili dabar, tai gėlių. Mūsų namuose beveik visada jų rasi – nuvysta vienos, įteikia kitas. Aš asmeniškai tingėčiau, o jis būna net važiuoja į Vingio parką, ten prisiskina žibučių ir parneša man (šypteli).
Sako, kai kažko labai nori, reikia tai įvardinti garsiai. Pasidalinkit, kokia šiuo metu būtų jūsų didžiausia svajonė?
Jei atvirai, labai ilgai svajoju apie kelionę į Provansą. Noriu pamatyti levandų laukus, pavažinėti po vynuogynus. Jaučiu trauką levandoms – man patinka kvapas, puokštės, skonis, geriu ir levandų arbatą. Turiu levandomis išpieštą servyzą, tad kai sudužta jo puodelis, man net sudreba širdis. Gal praeitame gyvenime buvau Provanso kaimietė? (šypteli) Beje, vienintelė šalis, kurioje aš bešališkai šypsojausi nuo pat pradžių iki pat galo – Prancūzija. Linkiu sau ten nuvykti.
Fotogalerija:
