Taigi, niekur nebepamatysi, kad jaunikaitis, prie kurio staliuko prisėda dama, toliau riogsotų it trečią teistumą užsidirbęs recidyvistas. Ne, jis iškart šoka aukštyn, mandagiai atstumia jai kėdę, paduoda meniu, parekomenduoja mėgstamus brangvynius ir dienos patiekalus, o užsinorėjęs parūkyti atsiklausia ne tik jos, bet ir aplinkui sėdinčių žmonių.
Prie tų pačių staliukų šnekučiuojamasi tik gražiai sumoduliuotais pusbalsiais, niekas nerėkauja ar nežvengia kaip savaitę negirdytas ašvienis, visi vyrai santūriai demonstruoja dėmesį pašnekovui, o jį demonstruodami atidžiai vengia svetimos kilmės jaustukų ir ištiktukų. Kuriais taip garsėdavo statybų verslo atstovai, kai jiems ant kojos netyčia nukrisdavo silikatinė plyta.
Lygiai kaip ir verslo rajonuose vyriškių nebeužuosi iš tolo. Tiesa, jeigu senobėje juos galėdavai pažinti iš arklio, tvarto ir tabokos aromatų, tai dar nesenoje praeityje, vyrai ėmė ir perkompensavo, imdami naudoti visokius madingus parfumus. Srėbdavai šalia jų barščius ir nebūdavai tikras, burokėliai jiems naudoti su lauro lapais, o ar koks puslitris kitas „Issey Myake“ odekolono.
Pagaliau visi verslo vyrai įsisavino, kad trumpos marškinių rankovės nedera su švarku. Niekur neberegėsi iš švarko rankogalių kyšančių plaukuotų dilbių, visi kantriai atsiraitoja tas marškinių rankoves švarkus nusivilkdami, o rengdamiesi juos atgal, ne mažiau kantriai užsiraitoja žemyn. Suprasdami, kad toks tas džentelmeno kryžius, kurį jis kantriai turi tempti savo golgota tol, kol vaikšto gimtąja žeme.
Išnyko ir kitas kraštutinumas – basnirčia apsiauti batai prie biuro kostiumų.
Totalus perversmas įvyko greta žemės. Ten kur ja mindo išdidi vyriška pėda. Anksčiau ji dažnai mindydavo apauta basutėmis su kojinėmis. Ir dar tokiomis, kurios sugebėdavo susigarankščiuoti ant blauzdos, o pro basutės plyšius demonstruoti savo savininko dėmesį higienai. Išnyko ir kitas kraštutinumas – basnirčia apsiauti batai prie biuro kostiumų. O Crocsus pamatysi tik gamtoje, žemės ūkio darbuose bei ten, kur žmonėms reikia stovėti kiaurą dieną ant kojų – restoranų virtuvėse ir operacinėse.
Pakilus nuo kėdės visi vyrai iškart puola užsisegti švarko sagos. Ir tik viduriniąją. Praeitin nutekėjo tos sandariai užsegtos apatinės sagos, kurios sagstomos tik karinių uniformų atveju. Nežinia, ką vyrai darė atsikratydami tokio gajaus įpročio, gal elektros srovę jungė prie nelaimingos sagos, ar tepė ją šeško išskyromis, tačiau ėmė ir atprato. O juk anksčiau skundėsi, tai kam tos sagos, jeigu jų nedera sagstyti.
Ir, pagaliau, niekur viešumoje nebepamatysi įkaušusio džentelmeno. Visi seniai susivokę, kad žalioji gyvatė kerta pačiais baisiausiais nuodais, visi supratę, kad rodyti dėmesį damoms ir sakyti joms komplimentus geriausia blaivia galva, visi širdimi įtikėję, jog nėra didesnio kirčio geram tonui už rėpliojimą keturiomis ir nagų kaišiojimą link svetimų sijonų.
O dabar mažas klausimas. Kurie vasaros tono stebuklai čia praleisti, ir kurie iš išvardytų yra greičiau mitas nei tikrovė?