– Gražina, kokiomis nuotaikomis pasitinkate 70-ąjį gimtadienį? Kaip suvokiate šį skaičių?
– Skaičius yra žiaurus, niekaip jo negaliu surišti su savimi (juokiasi), bet bandau pratintis. Per savo gimtadienius aš visuomet važiuodavau į šiltus kraštus prie jūros ir nesukdavau galvos, kaip jį švęsti. Dabar, kadangi pandemija sujaukė planus, dar nedrįsau išvažiuoti kur nors toliau. Testai, kaukės... Aš to nenoriu, todėl kol kas susilaikau.
Taip išėjo, kad su pandemija sutapo ne paprastas gimtadienis, o jubiliejus, bet esu Lietuvoje, Vilniuje. Mąsčiau, kaip paminėti gimtadienį – turiu daug draugų, giminė pas mane taip pat labai plati, tačiau supratau, kad į vieną vietą tiek žmonių pakviesti negaliu, todėl surengsiu dvi atskiras šventes. Per tikrąją gimtadienio dieną pakviečiau savo giminę papietauti, o kitą dieną švęsiu su draugais prie vyno taurių ir užkandžių stalo.
– Ar mėgstate dovanas?
– Žinoma, kiekvienam smagu gauti dovanas, tačiau esmė ne jos – man didžiausias džiaugsmas su visais susitikti gyvai, nes per pandemiją nebuvo tokios galimybės. Kai kurių giminės narių buvau nemačiusi daug metų, todėl susitikimo džiaugsmas yra didesnis nei gautų dovanų.
– Per savo gyvenimą suvaidinote daugybėje filmų, dirbote žurnalistinį darbą, taip pat parašėte ir ne vieną knygą... Kaip manote, kurioje iš šių veiklų atsiskleidėte labiausiai?
– Labai nemėgstu išskirti vieno, nes tai neįmanoma. Žmogus yra įvairialypis. Kiekvienoje sferoje aš atsiskleidžiau savaip. Be to, kiekviena jų yra skirtinga ir savaip įdomi. Savu laiku daug filmavausi, o vėliau pradėjau dirbti žurnalistinį darbą, rašyti knygas. Atradau save kaip rašytoją ir man tai teikia malonumą. Šiuo metu ruošiuosi naujai, ketvirtajai knygai, bet pirmiausia tegul praeina mano jubiliejaus šventės, tada vyksiu atostogauti pas gimines į Latviją ir grįžusi vėl kibsiu į darbus.
– O kokios asmeninės savybės jums padėjo atsiskleisti tose veiklose?
– Kūrybiškumas, nes kūrybiškas žmogus stengiasi įprasminti save ir savo veiklas. Labai nepatogu apie save kalbėti, tačiau galiu pasakyti, kad reikšmę turi ir žmogiškosios savybės – esu įsitikinusi, kad jos padeda. Esu kryptingas, pareigingas ir punktualus žmogus, laikausi duoto žodžio, mėgstu susidaryti planus, nors ir ne visada pavyksta, nes gyvenimas padiktuoja savo. Stengiuosi laikytis šių savo taisyklių, nes kitaip nemoku.
Tokie dalykai gyvenime yra svarbūs. Deja, kartais tenka susidurti su žmonėmis, su kuriais susitari dėl susitikimo ar skambučio, bet jie net neperskambina. Mane tai trikdo ir išveda iš pusiausvyros, nes nesuprantu, kaip taip galima elgtis.
– Ar galima sakyti, kad kiekvienas gyvenimo etapas jums suteikė ką nors reikšmingo, todėl būtų per daug sudėtinga išskirti gražiausią ir įsimintiniausią?
– Žinoma, kad sunku. Kiekvienas iš jų turi savo žavesio. Reikšmingi etapai man buvo, kai gimė dukros – iš pradžių viena, o po šešerių metų ir kita. Šeima man visuomet buvo svarbiau už karjerą, nesu karjeristė. Žinoma, kokia nors veikla yra būtina – kai nustojau filmuotis, save atradau kaip rašytoją, ir man tai teikia malonumą. Kiekviename etape yra gražių dalykų.
Nerūpestinga jaunystė buvo studijų laikais, kinematografijos institute, Maskvoje. Buvome jauni, kupini vilties, kad dar visko bus, viskas priešaky – tiek vaidmenų ir filmų. Jūra buvo iki kelių (juokiasi).
– Tačiau ar žvelgdama į savo gyvenimą galite pasakyti, kad tiek karjeroje, tiek šeimoje išsipildė viskas, ko troškote?
– Taip nebūna (juokiasi). Jei aš pasakysiu, kad viską padariau, belieka atsisveikinti su šiuo pasauliu. Bent jau man visuomet atrodo, kad dar gali ką nors padaryti. Jei nebūtų vilties ir siekių, tai nebūtų prasmės toliau gyventi.
Turiu dvi suaugusias dukras, todėl puikiai suprantu, kad vaikų jau nebesusilauksiu, tačiau turiu dvi anūkes, gal turėsiu ir daugiau. Taip ir vyksta gyvenimas (juokiasi).
Jei nebūtų vilties ir siekių, tai nebūtų prasmės toliau gyventi.
– O koks jausmas būti močiute?
– Labai smagu matyti, kaip anūkės auga ir keičiasi. Tačiau jos priklauso ne tik man, jos turi ir savo tėvus. Aš jų negaliu auklėti, tik leisti laiką kartu. Kai auginau savo vaikus, geriausiai žinojau, ką reikia daryti, man atrodė, kad niekas geriau už mane to nežino (juokiasi). Kai augini savo vaikus, įdedi visą save, kad iš jų išaugtų geri žmonės. Su anūkėmis mes žaidžiame, o auklėjimu užsiima tėvai, jie puikiai su tuo susitvarko.
– Šeima ir yra tai, kuo jūs savo gyvenime labiausiai didžiuojatės, džiaugiatės?
– Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad turiu dvi dukras. Aš labai norėjau dukrų, įprastai vyrai nori sūnaus, tačiau mano vyras taip pat norėjo dukrų. Norai išsipildė. Taip pat žinojau, kad noriu dviejų dukrų – vienos būtų per mažai, o trijų ar keturių per daug. Nenorėjau didelės šeimos, man užtenka to, kad turiu plačią giminę.
Tuose pačiuose dalykuose galima įžvelgti ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Aš visuomet stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai, tačiau tai ne visuomet lengva. Nuolat bandau atsiriboti nuo negatyvių dalykų ir negatyvių žmonių – jų į savo gyvenimą neįsileidžiu. Dabar galiu sau tai leisti. Pavyzdžiui, jaunystėje sekdavosi sunkiau – nesuprasdavai, ar kažkas tave išdavė, apgavo. O su metais ateina toji išmintis, pradedi vertinti senas draugystes ir tikrus draugus. Taip pat naujus patikrini.
– Minėjote, kad siekiai gyvenime yra būtini. Štai šiuo metu ruošiatės rašyti naują knygą. O kokių dar turite tikslų, ką norėtumėte nuveikti ateityje? Apie ką labiausiai šiuo metu svajojate?
– Labiausiai aš svajoju nuvažiuoti prie jūros (juokiasi). Tai labai paprasta svajonė, bet pandemijos laikotarpiu ji įgyja kitą reikšmę. Pandemija psichologiškai paveikė mus visus. Žmonės pasidarė piktesni ir nepakantesni, daugiau negatyvo ir nervų. Suprantama, kad visi pavargę.
Labai didelių planų neturiu, toliau dirbsiu prie knygos ir norisi, kad greičiau ši pandemija pasibaigtų. Norėtųsi grįžti į tokį gyvenimą, koks buvo prieš porą metų.
– Gal galite atskleisti, apie ką bus jūsų naujoji knyga?
– Aš ją dar tik pradėjau rašyti, tačiau darbai vyksta, viduje visuomet apie tai galvoju. Manau, kad pandemija man ir pasufleravo tokią idėją, knygos temą – „Gražiausi gyvenimo metai“. Ši knyga bus apie mano gražiausius gyvenimo metus, tačiau kalbinsiu ir įvairių sričių menininkus bei prašysiu, kad jie papasakotų ir apie savuosius. Noriu pabėgti nuo pandemijos negatyvo ir prisiminti tai, kas gyvenime buvo gražaus.
– Ir pabaigai – koks būtų tas palinkėjimas sau jubiliejaus proga?
– Sau norėčiau palinkėti sveikatos ir ištvermės, nes bėgant metams, o ypač pandemijos laikotarpiu, jos pritrūksta. Nesu serganti, tačiau duok Dieve, kad taip ir būtų. Sau ir savo artimiesiems linkiu būti sveikiems, nes tik būdami sveiki galime daug visko nuveikti.
