Gražios sukakties proga Jūratė (79) ir Česlovas Norvaišos dalijasi mintimis apie šeimyninę laimę, laisvalaikį, augintinius ir, žinoma, šokius.
Koks yra jūsų gyvenimo moto?
Jūratė: Nori gauti – turi duoti.
Česlovas: Šunys loja, bet karavanas eina. Šito mane išmokė Jūratė. Nesvarbu, kokios sunkios aplinkybės, kokie nemalonumai, ką kiti aplink kalba. Visą laiką reikia žiūrėti į ateitį ir judėti pirmyn. Tuomet gyventi daug lengviau.
Žinau, kad esate dideli gyvūnų mylėtojai. Jei reikėtų pasirinkti katę ar šunį, koks būtų jūsų pasirinkimas?
Česlovas: Šuo.
Jūratė: Bet turėjome ir katiną. Kartą radome tokį nuskriaustą katinėlį, jį priglaudėme, sutvarkėme, pagydėme. Bet šiaip mūsų namuose visuomet gyvena šunys. Šiuo metu, kaip niekada, turime tik vieną, bet anksčiau vienu metu augindavome ir tris, kartais priglausdavome ir daugiau, kol jie rasdavo naujus šeimininkus.
Ar šunys, kuriuos auginote, jus kažko išmokė?
Jūratė: Be abejonės. Šunys yra geriausi ištikimybės pavyzdžiai.
Česlovas: Gyvūnai labai daug ko išmoko. Ir įsimylėjome juos ne dabar, o dar jaunystėje. Buvo laikas, kai aš „Bangos” kino studijoje stačiau filmą apie zoologijos sode gyvenantį berniuką. Jis galėdavo miegoti su liūtais, priiminėti jų vaikus. Būtent tada, norėdami filmuoti, turėjome susipažinti su įvairaus tipo gyvūnais. Tad namuose laikėme ir liūtus, ir tigrą, ir vilką miške auginome, kitus gyvūnus ir zoologijos sode prižiūrėjome.
Jūratė: Ir aš eidavau į leopardo, liūto, tigro narvus.
Česlovas: Tada mes supratome, kad, kai gyvūnas jaučia tavo meilę, prisileidžia ir pats tau rodo meilę.
Jūratė: Bet tai vis tiek buvo avantiūra. Vis tik eiti į narvą pas plėšrų žvėrį, kurio niekas negali prognozuoti, reikia turėti drąsos.
Česlovas: Galbūt šiandien jau taip nedarytume, bet tuomet dar buvome jauni. Aš ir šiandien visus savo rajono šunis pažįstu.
Koks yra įsimintiniausias jūsų gyvenimo įvykis, kuris iki šios dienos jums sukelia šypseną?
Česlovas: (nedvejodamas) Tai, kad suradau Jūratę.
Jūratė: (juokdamasi) Šypseną sukelia?... O man tai, kad sutikau Česlovą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jūratė Norvaišienė: „Gyvenant kartu reikia girdėti vienam kitą, o ne suabsoliutinti kūniškus geismus“
Jūrate, kokia yra jūsų grožio paslaptis?
Jūratė: Svarbiausi dalykai – gera atmosfera namuose ir geras vyras. Aš manau, kad didžiausias nuopelnas yra mano vyro, o kita – genai.
Kokia yra jūsų sėkmingų santykių paslaptis?
Jūratė: Svarbiausia santykiuose turėti draugą – tuomet nereikia kitų draugių ar draugų. Mes turime vienas kitą, ir mums nereikia niekur bėgti išsikalbėti su kitais. Ir mes patys draugaujame tik su kitomis vedusiomis poromis, mums net nesiseka bendrauti su tomis šeimomis, pas kurias nėra gerų tarpusavio santykių. Apskritai, svarbu porai turėti bendrus interesus, pomėgius ir kuo daugiau laiko leisti kartu.
Česlovas: Taip pat labai svarbu pilnai pasitikėti kitu žmogumi ir nepavydėti. Tik du laisvi žmonės gali būti laimingi kartu. Mes net sutuoktuvių žiedų nenešiojame – jie reiškia priklausomybę vienas kitam, tai vergovės simbolis. Mes abu esame laisvi ir būname kartu savo laisva valia.
Galbūt savo išmintimi pasidalinate ir su šokėjų poromis? Juk ne retai paaugliams sunku išlaikyti gerus santykius poroje.
Česlovas: Mes mėgstame truputį paauklėti vaikus, kad visų pirma ne ant partnerių verstų visą kaltę, o pažiūrėtų į save – ar patys gerai daro, neklysta, netrukdo partneriui.
Ar turite kokių nors ritualų, kaip atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos?
Jūratė: Visų pirma turiu pasakyti, kad mūsų darbas mums nėra sunkus, dėl to mums nereikia ieškoti ypatingų būdų, kaip nuo to pailsėti. Mes į tai žiūrime kaip į malonumą, bendravimą su jaunais žmonėmis. Kas, tarp kita ko, irgi yra vienas iš mūsų jaunatviškumo šaltinių. Ir pati mūsų psichologija, ir daugelio dalykų vertinimas yra perimtas iš jaunimo. Mums jau net nebeįdomu su vyresniais, panašaus amžiaus žmonėmis bendrauti – visai kiti interesai ir pasaulio suvokimas.
Česlovas: (juokdamasis) Su vyresniais mes tik apie mediciną kalbame – kaip medikai galime patarti, kaip vienas ar kitas ligas gydyti.
Jūratė: Beje, pas vyresnio amžiaus žmones labai daug neigiamų emocijų, o mes šito kategoriškai vengiame. Mes stengiamės atsiriboti nuo visų neigiamų emocijų – netgi žiaurių, smurto filmų. Visuomet stengiamės, kad būtų daugiau šviesos, humoro, pozityvumo. Beje, paskutiniai medicinos tyrimai parodė, kad tie kurie daug juokauja ir daug juokiasi žymiai ilgiau gyvena. Ir pats juokas, kaip fizinis aktas, labai sveikas žmogaus organizmui.
Ar pastebėjote, kaip keičiantis kartoms keičiasi jaunimas?
Jūratė: Keičiasi jaunimas... Galbūt šiandien jis laisvesnis, mažiau kompleksuotas. Nors viskas labai priklauso nuo to, iš kokios šeimos vaikas ateina. Tėvai kartais taip įvaro vaikams kompleksų, kad net gaila.
Česlovas: Tais laikais, kai mes tik pradėjome dirbti, buvo toks amžius, kai buvo pilna kompleksų, nes mes buvome uždaryti. Mes visiems pavydėjome – laisvės, galimybių, kelionių, kramtomos gumos ir net bananų. Po varžybų užsienyje bananas buvo didžiausias suvenyras. Grįžus iš varžybų Maskvoje geriausi suvenyrai būdavo kramtomoji guma. Paskui ir dešra prisidėjo.
Jūratė: Tuomet ir sakyti ne viską galėjome garsiai. Vienaip šnekėjome, kitaip galvojome, savo papročius slėpėme. Kalėdos, Kūčios būdavo švenčiamos slaptai, net langus uždangstydavome.
O kaip per visus tuos metus pasikeitė šokiai?
Jūratė: Pasikeitė į blogąją pusę. Muzika nuplaukė į nežinau kelintą planą. Poros šiandien demonstruoja tik fizinę jėgą, greitį, o apie muziką, šokio charakterį visai negalvoja. Juk kiekvienas šokis turi skirtingas charakteristikas, o šokėjų tikslas turėtų būti jas kuo geriau atskleisti. Deja, šiandien to išvis nematome. Net ir pačios muzikos pasikeitė, nebeliko jų klasikinio charakterio.
Česlovas: Dažnai mes ir suaugusių porų klausiame, kas yra lėtas valsas? Kaip jis turi atrodyti? Visi žino – vienas – du – trys, bet jau nesugeba parodyti natūralaus judesio, svingo.
Jūratė: dar kaip medikė galiu pasakyti, kad merginų stovėsena yra tragiška. Ypač kai ji yra taikoma mažiems vaikams, tai jau yra stuburo traumavimas, ypač kai raumenys dar nėra pilnai išsivystę ir sustiprėję. Tik suaugę, gerą fizinį pasiruošimą turintys šokėjai gali demonstruoti dideles amplitudes, kontroliuoti greitį, bet tuo pačiu ir išlaikyti muzikalumą, šokio charakteristiką, teisingą judesį.
Česlovas: Mes vaikams sakome, kad šokiuose, kaip ir visur – yra stilius ir mada. Mada lėkti naudojant tik fizinę jėga praeis, o stilius – muzikaliai, minkštai judėti, demonstruoti teisingą stovėseną visuomet bus svarbus.
Ką veiktumėte gyvenime, jei nebūtumėte šokėjai?
Jūratė: Česlovas būtų režisierius. Kurtų kino filmus, jų scenarijus. Tiesą sakant, Česlovas jau ruošėsi važiuoti studijuoti režisūros į Maskvą, bet tuomet atsirado šokiai. Dar geras kulinaras būtų ir karikatūras labai gražiai piešia.
Česlovas: Jūratė baigė muzikos mokyklą, turėjo galimybę muzikuoti. Be to, ir mediciną tuo metu baiginėjo. O aš, tiesą sakant, dar prieš visą šitą, vos baigęs mokyklą, įstojau mokytis karo aviacijos, ir būčiau tapęs karo lakūnu.
Jūratė: Jis jau ir mokytis pradėjo, bet paskui turėjo šiokių tokių sveikatos problemų ir nebetesė mokslų. O visi jo bendramoksliai žuvo bandydami lėktuvus.
Česlovas: Taip netikėtai pasisuka keliai.
Jūratė: Ir nors iš pradžių jam buvo labai apmaudu, visgi tai buvo likimas, kuris apsaugojo nuo baisios lemties.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Jūratė: Česlovas mėgsta rašyti, paišyti labai gražiai gali – tai dar vienas jo talentas. Česlovas tikrai labai talentingas menininkas, turintis gabumų įvairiose srityse.
Česlovas: Mes galim daryti viską ką reikia, tik aš su plaktuku visai nemoku elgtis. Namuose meistrauti nemoku – galiu prisiekti, nieko nesukalčiau.
Jūratė: Na jau, vinį tikrai gali įkalti.
Česlovas: Tai kad vos pradedu kalti, iš karto siena byrėti pradeda... (Abu juokiasi)
Jūratė: Aš ir siuvu, ir rašau.
Česlovas: Ji labai gera analitikė, visai neseniai surašė visą „Sūkurio” statistiką. Kas, kuriais metais ir kiek kartų čempionais tapo.
Jūratė: 44-ios „Sūkurio” šokėjų poros 136-is kartus iškovojo Lietuvos čempionų titulus. O kiek dar vicečempionų, bronzos medalių laimėtojų ir finalininkų. Ir net trys pasaulio čempionai.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką pakeistumėte savo gyvenime?
Jūratė: Gal ir nieko nekeisčiau.
Česlovas: Būtų buvę gerai, jei nebūtų reikėję gyventi tarybinėje okupacijoje – mes būtume buvę laisvi. Įsivaizduokit, kokia būtų buvusi mūsų šalis, ekonomika, miestai. Kokie išsilavinę žmonės būtų, kokios galimybės būtų buvę. Bet tai tik fantazija. O jei kalbant apie tai, ką mes patys galime pakeisti – tai būčiau gyvenęs taip pat. Nesigailiu nieko. Nesigailiu, kad Jūratę pasirinkau iš penkiasdešimties kitų moterų (juokiasi).
Jūratė: Tai aš tave pasirinkau! (Abu juokiasi) Aš būdama antrame kurse jau pradėjau antros pusės dairytis. Su vienu padraugavau – nepatiko, su kitu padraugavau – irgi nelabai. O dabar jie tokie dideli profesoriai. Po to žiūriu, jog čia pat po nosimi, mano grupėje, toks įdomus, toks linksmas, užsiimantis įvairiomis veiklomis. Susižavėjau ir taip viskas prasidėjo. Tiesa, aš jam nepatikau iš pradžių.
Česlovas: Negalima iš karto taip jau...
Jūratė: O aš ir susigundžiau...
