Šiandien D.Banionis džiaugiasi gyvenimu, tvarko memuarus, stebi teatrą ir visiems primena, kad labai netoli ta riba, už kurios baigiasi gyvenimas, todėl jį reikia nugyventi prasmingai. Artėjant apvaliam jubiliejui scenos legenda nori ne tik pasidžiaugti Lietuvos menininkų pergalėmis, bet ir pažerti priekaištų. Labai jau šiandieninis teatras tapo paviršutiniškas.
Mažai kas žino, kad jei D.Banionis nebūtų aktoriumi, būtų puodžiumi. Tėvai iš mažojo Donatuko lipdė keramiką. 1941-aisiais Banionis baigė Kauno amatų mokyklos keramikos skyrių. O Antrojo pasaulinio karo priešaušryje Banionį atrado Miltinis. Donatui tada tebuvo septyniolika. Prasidėjus karui, Miltinis pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Paryžiuje. Donatas su poetu Vytautu Mačerniu mėgino bėgti paskui mokytoją. Bombų kruša sustabdė šį jaunuolių žygį – Mačernį pakirto sovietų sviedinio skeveldra.
Po karo Miltiniui grįžus į Lietuvą, Banionis ėmė dirbti Panevėžio teatre. Sukūrė dešimtis vaidmenų: A.Čechovo „Piršlybose“, N.Gogolio „Revizoriuje“, keletą vaidmenų K. Binkio „Atžalyne“. Tačiau šlovę Banioniui atnešė kinas. O ypač Vytauto Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ netrukus tapo visoje Europoje pripažintu kino šedevru. Po jo Donatas Banionis tapo vienu ryškiausių Sovietų Sąjungos kino artistų. Jam buvo įteikta premija už geriausią vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“, suteikta Sovietų Sąjungos valstybinė premija bei Sovietų Sąjungos liaudies artisto vardas. Apie D.Banionį rusai statė dokumentinius filmus.
Šlovė leido Donatui keliauti po pasaulį. Pirmo ryškumo Sovietų Sąjungos artistui buvo leidžiama žymiai daugiau nei visiems likusiesiems. Todėl Banionis mėgavosi neįtikėtinais potyriais. Vienas tokių – gastrolės Japonijoje. Japonai Banioniui rodė vietos privalumus, o juk vienas pagrindinių privalumų – geišos. Tokia geiša ir įsistvėrė D.Banioniui į vieną vietą.
„Atsidūriau Japonijoje, mane ten pasikvietė japonai į „Gojos“ premjerą. Paklausė „Ko norėtumėt?“ Aš sakau: „Geišų pamatyti“. „Prašom, va šitas jus nuves“. Nuėjom pas geišas, atėjo senučiukė, šalia manęs atsisėdo, capt už tos vietos ir laiko. „O Jėzus, sakau, klausykit, mane jau laiko“. O jis: „Kentėk, kentėk“. Tai geišai tuomet buvo apie 90 metų. Bet man sakė tylėt ir džiaugtis. Ką darysi. Atkentėjau“, – šypsosi D.Banionis.
Aktorių tais laikais žinojo ir anuometiniai Holivudo kūrėjai. Artistui buvo leista apsilankyti brangiausių pasaulio filmų fabrike. Beje, amerikonai apstulbo, sužinoję, kiek uždirba garsiausias Sovietų Sąjungos artistas.
Susitikimas su Donatu Banioniu – šįvakar 19.30 val. per LNK laidoje KK2 su Ugne Skonsmanaite ir Tomu Ališausku.
