Algirdai, 40-imt – neeilinis skaičius, kurį būtų galima paminėti trankiai. Švęsit?
Jau septynerius metus nebešvenčiu gimtadienio. Nėr kaifo man iš tų šventimų ir skaičiai jau dviprasmiškai skamba... Jubiliejaus šio taip pat nesureikšminu, bet neslėpsiu, kad aplanko mintys apie bėgančius metus, ypatingai, kai matai, kad vaikai auga lyg ant mielų. Aš juk meistrauju, prie statybų dirbu, jaučiu, kad jau ir nugarą paskausta ir tada prisimenu: oi, o kaip aš jaunystei lanksčiausi (juokiasi). Bet senas pirdyla dar nesijaučiu!
Jūsų veiklas apima tiek statybos, tiek muzika. Visgi kur labiau linksta širdis?
Vienareikšmiškai muzika yra pirmoje vietoje. Kai dar gyvenau Vilniuje, statybos buvo hobis, viskas buvo įdomu, vis prisigalvodavau sau veiklos. O dabar tai tik pareiga – jau tiek kartų tai dariau, net atsibodo, bet reikia pabaigti. Persikėliau į namą Pabradėje, tad darbai nesibaigia, eini kiemais ir galvoji: kam man to reikia? Bet iš kitos pusės – gerai, judi, nestagnuoji ant sofos. Taigi statybos seniai nebėra hobis, o muzika – amžina meilė.
Jau ketvirti metai, kai miestą iškeitėte į kaimą. Kaip ten atrodo jūsų gyvenimas?
Trys metai buvo vien statybos, dabar pirmi metai, kai įsikūriau name. Žinoma, dar reikia tvarkyti aplinką, kiemą, tuoj ir šiltnamius statyti reikės. Svajoju nusipirkti traktorių – būsiu traktoristas ir per brūkšnelį statybininkas-ūkininkas (šypteli). Paveldėjau tėvų kaimą, ten irgi daug reikalų. Viskas viename regione, taigi manęs kaimas nepaleidžia. Tikriausiai ir nepaleis iki gyvenimo pabaigos.
