Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

A.Landsbergienė: „Berniukai „faini“ savaime, o mergaitė turi pasidažyti, nes „nepakankamai graži“

Jaunosios kartos fotomenininkas Dainius Ščiuka neseniai Vilniuje pristatė unikalią portretų parodą – dienos šviesą išvydo fotografijų ciklas „Natural Women“. 15min skaitytojai turėjo galimybę išvysti garsių moterų portretus. Vienas tokių – edukologijos mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės.
Austėja Landsbergienė
Austėja Landsbergienė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

15min dalijasi specialiu interviu apie stereotipinimą ir jo sampratą šiuolaikinėje visuomenėje.

„Berniukai yra „faini“ patys savaime, o mergaitė turi pasidažyti, nes nepakankamai graži.“

Žvelgiant stereotipiškai, edukologija yra moterų specialybė. Tad ką reiškia būti moterimi šioje srityje?

Nėra taip viskas paprasta, kaip gali atrodyti. Rašydama disertaciją, atkreipiau dėmesį į tai, kad nors šioje srityje dauguma yra moterų, bet labai dažnai vadovai yra vyrai. Turbūt nesuklysčiau pasakydama, kad 8 iš 10 vadovų yra vyrai.

Teisiškai mums yra sudarytos visos galimybės būti lygiais, dėl to labai džiaugiuosi gyvendama Lietuvoje, tačiau kada kalbame apie socialinius konstruktus, nerašytas taisykles ir nusistovėjusias normas, tada atsiveria visai kitas peizažas.

Tuomet ar jūsų karjeros kelyje būtų buvę lengviau, būnant vyru?

Dabartinėje pozicijoje, kuomet vyksta verslo derybos ir susitikimai, kambaryje dažnai būnu viena moteris. Džiaugiuosi tuo, kad vis dažniau tuose susitikimuose atsiranda ir kita moteris.

Nepaisant to, manau, kad Lietuvoje bene skaudžiausias dalykas – retorika, teigianti, jog jau yra lygybė ir viskas jau yra gerai. Tačiau iš smulkmenų, kurių dažnai nepastebime, tu supranti, kad toli gražu nėra gerai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Fotoprojekte „Natural Women“ įsiamžinusi Ilona Balsytė: „Niekada savęs nelaikiau gražuole, niekada“

Gal galėtumėte pateikti tokių smulkmenų pavyzdžių?

Visi mūsų su vyru vaikai yra labai tvirto charakterio, nebijantys išsakyti savo nuomonę, kartais labai emocionaliai ją ginantys. Kuomet berniukai buvo maži, mes nuolat girdėdavome, kad jie labai tvirti, būsimi lyderiai ir panašiai.

Tuo tarpu mergaičių pagrindiniai epitetai, kuriais jos yra apibūdinamos – agresyvios, dominuojančios, nekompromisiškos, peršančios savo nuomonę ir t.t. Kuomet lyginu su berniukais, jos visiškai taip pat išsako savo nuomonę, tik berniukams tai buvo pozityvu, o dukroms – ne.

Ir tokią nuomonę dažnai išreiškia kitų mergaičių tėvai. Tad tu supranti, koks tas stereotipas iš tiesų yra giluminis.

Kodėl taip yra?

Man atrodo, kad labai dažnai mergaitėms yra sunkiau dėl to, kad joms yra daug daugiau lūkesčių. Berniukai yra „faini“ patys savaime, o mergaitė turi pasidažyti, nes nepakankamai graži; kažkaip apsirengti, nes taip negalima/netinka mergaitei ir panašiai.

Pamenu, kai pradėjau suktis versle, gavau ne vieną pastabą, kad dėviu džinsus. Tada galvojau: „Palaukite, šiame mūsų susitikime pusė vyrų buvo su džinsais.“ Dažnai tokie pasakymai atrodo nekalti, tarsi nuoširdus patarimas, bet kai tu nuo jo atsitrauki, suvoki, kad tas „nuoširdus“ patarimas yra rezervuotas tik man.

TAIP PAT SKAITYKITE: Fotoportretais internetą sudrebinęs Dainius Ščiuka atidarė parodą: „Tai – odė moteriai“

Tuomet ar nemanote, kad mergaičių auklėjimas vaikystėje tampa didele našta užaugus? Juk reikia būti ir gražia, ir šeimyniška, ir išsilavinusia, ir…

Taip, jau esu sakiusi, kad mano draugės, kartais visai netyčia sako: „Vyras man padeda namuose.“. Tuomet paklausiu: „Vaikai jo, ar ne jo? Namai jo, ar ne jo? lėkštės jo, ar ne jo?“ Juk viskas prasideda nuo subtilių dalykų, kaip žodžiai, kuriuos mes pasirenkame.

Dainiaus Ščiukos nuotr./Austėja Landsbergienė
Dainiaus Ščiukos nuotr./Austėja Landsbergienė

Labai dažnai buitis atsiremia į moteriškumo sampratą. Kaip jūs suprantate moteriškumą?

Niekada apie tai negalvojau. Turbūt neturiu įsivaizdavimo. Kaip gali būti moteriška moteris? Ji jau yra moteris, viskas. Kai sakai moteriška moteris, iškart turi vadovautis stereotipais. Vertinu gebėjimą būti savimi, siekti savo tikslų.

Girdžiu daug nuomonių apie tai, jog vis dėlto moteris negali būti pilnaverte karjeriste jau vien dėl fiziologinių skirtumų. Ką apie tai manote?

Taip, biologiškai mes esame skirtingi, bet nėštumas yra natūrali būklė, tai nėra liga. Žinau, kad daug kas sušventina šitą procesą, bet iš esmės jis yra visiškai natūralus.

Pastebėjau, kad daugelis žmonių, kurie sako panašius dalykus kaip jums, idealizuoja senovines santvarkas. Dar visai neseniai, maždaug prieš šimtą metų, moterys lauke pagimdydavo dirbdamos lauko darbus, tad sakralumo buvo daug mažiau negu šiandien ir nereikia savęs apgaudinėti.

Todėl vaikai net nesuprasdavo, ar mama laukiasi, ir pasiduodavo tai apgavystei, kad „gandras atnešė“, „kopūstuose radau“, „iš lauko parnešiau“ ir t.t.? Juk juos iš lauko ir parnešdavo!

O dar, vaikai gimdavo vienas po kito. Jūs pasižiūrėkit, kokie autentiški lietuvių tautiniai kostiumai. Jie nebuvo susagstomi ar tam tikro dydžio, o klostuoti ir laisvi. Šeimos turėjo daug vaikų, vaikai gimdavo ir mirdavo vienas po kito. Tiesiog apie visa tai šiandien mes nešnekame. Visas vaikų sakralumas yra net ne XX, bet XXI amžiaus dalykas.

Be to, dažnai vyrauja nuomonė, kad jei sieksi karjeros, tave iškart paliks vyras. Tai tarsi aksioma. Vienas pirmųjų komentarų, kuris buvo man skirtas, tai, kuomet Gabrielius išėjo į aktyvią politiką, išgirdau, kad dabar turėsiu mažiau dirbti. Ir aš net nesupratau, kodėl. Ko gero, žmogus turėjo omeny, kad turėsiu atsitraukti, likti šešėlyje ir „grįžti namo“.

Labai dažnai vyrauja nuomonė, kad jei neatsitrauksi, suirs šeima ir tu liksi kalta. Būtent tu liksi kalta. Tai yra labai primetama, nors ir tiesiai šviesiai niekas to nepasako. O jeigu vis dėlto atkreipi kitų dėmesį, tada labai lengva išsisukti ir permesti ant tavęs, neva tu kompleksuoji ir dėl to tai išsigalvoji. Tada atsiduri tokioj pelkėj, kuomet iškeli rankas ir galvoji, ai, pasiuskit.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė

Esate viešas žmogus. Savo „Facebook“ paskyroje pasidalinote „The Guardian“ darytu tyrimu ir prieitomis išvadomis: rašančios moterys (nesvarbu apie ką) susilaukia kur kas daugiau ir aršesnės kritikos nei vyrai. Ar tai jaučiate pati?

Tikrai taip. Jūs neįsivaizduojate, kiek aš gaunu tiesioginių (apie netiesioginius net nekalbu) pasakymų, kad aš, pavyzdžiui, galėčiau daugiau rengtis gėlėtomis suknelėmis, turėti švelnesnę nuomonę, nes aštri nuomonė sudaro kitiems neigiamą nuomonę apie mane. Ir tai yra nuolatinis srautas, ne pavieniai atvejai. Niekada nesu girdėjusi, kad vyrui būtų sakoma, kad šis turi per aštrią nuomonę, lygiai taip pat, niekada niekas nėra paklausęs Gabrieliaus, kaip jam sekasi gaminti būnant užimtu žmogumi.

Ar dėl šios priežasties, norėdama išvengti kitų primetamos nuomonės apie jus, naudojate grotažymes #LadnsbergienėIrgiŽmogus arba #TvirtaMergaitė?

#TvirtaMergaitė yra mano ir visos mūsų organizacijos pozicija siekiant leisti mergaitėms ir berniukams būti savimi. Pavyzdžiui, jei berniukui patinka žaisti su lėlėmis, jis turės aplinką, kur niekas iš jo nesijuoks.

Taigi, ši grotažymė yra labiau filosofinė, kad kiekvienas galėtų būti savimi, o kadangi su tuo daugiau susiduria moterys, dėl to ir „tvirta mergaitė“. O kitas yra juokas. Kadangi labai mažai miegu ir retai pietauju, tai žmonės dažnai įsivaizduoja, kad esu kažkoks antžmogis. Lygiai taip pat, kaip žmonės galvoja, kad nieko nejausiu, jei šlykščiai apie mane šnekės.

Kiek jums yra svarbi išvaizda? Juk moteris ir vizualumas dažnai atrodo neatskiriami dalykai.

Prieš gerus dešimt metų labai maištavau: įsivaizdavau, kad svarbiausia būti protinga, o tie, kas to nesupranta, yra patys kvailiai.

Nuo pat paauglystės iki kada gimė paskutinis vaikas skyriau išties labai mažai dėmesio išvaizdai, man tebuvo svarbu būti švariai ir tvarkingai.

Anksčiau norėdavau būti kaip Einšteinas, kuris turi visus vienodus rūbus, o vėliau pradėjau suvokti, kad mada bei taip, kaip atrodai – tai įrankiai, su kuriais galima dirbti. Tada atradau, kas man patinka.

Kokį patarimą duotumėte jaunoms merginoms, susidūrusioms su visuomenės spaudimu?

Manyčiau nenutylėti. Nes juk labai dažnai esam mokomos patylėti. Netgi atlikti tyrimai 5–6 m. vaikų klasėse rodo, kad mergaitės daug greičiau nuleidžia ranką, kai jų nepakviečia, nes jau tokio amžiaus yra supratusios, kad nereikia „draskyti akių“.

Manau, svarbu parodyti, kad aš galiu ir esu, net jei reikia prisiimti papildomų atsakomybių, nes sėdint ir laukiant niekas niekam neateina. Čia aš stoju į tą pusę, kad niekada nestatyk savęs į aukos poziciją. Pavyzdžiui, nepaėmė tavo projekto?

Eik ir aiškinkis kodėl, ką aš galiu padaryti, kad kitą kartą paimtų mano projektą. Žodžiu, atsisakyti nuolankumo, kai nuleidžiam ranką, tupim po plintusu ir laukiam kol kažkas pastebės. Nepastebės. Aš sakau taip: aplinka nėra labai draugiška, bet tai nereiškia, kad tu gali nuleisti rankas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Išskirtinis D.Ščiukos projektas NATURAL WOMEN: pamatykite nuotraukas – šių parodoje nebus

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais