Andrius Mamontovas anksčiau yra sakęs, kad aktorinė patirtis vaidinant Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ yra vienas iš trijų svarbiausių jo kūrybos etapų, greta grupės „Fojė“ ir solinės karjeros.
Kaip 2017 metais rašė menufaktura.lt, iš tiesų aktorystės nesimokiusio ir dar priklausančio populiariajai kultūrai artisto vaidyba profesionaliame teatre – išskirtinis atvejis XX amžiaus pabaigos Lietuvos teatro pasaulyje. Teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė po spektaklio teigė, kad Eimunto Nekrošiaus interpretacijoje Hamletą vaidinti gali tik neprofesionalas, ir žavėdamasi Andriaus Mamontovo autentika scenoje, jo sukurtą vaidmenį įvertino kaip vieną įspūdingiausių.
Ką Andrius Mamontovas prisimena iš septyniolikos metų su Hamletu, kaip vertina savo patirtį?
Publikuojame A.Mamontovo interviu, kurį jis 2017 metais davė portalui menufaktura.lt, minėdamas savo 50-metį.
Andrius Mamontovas:
Paties pirmojo spektaklio turbūt neprisiminsiu, bet iš ankstyvosios paauglystės labai įstrigo Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“. Spektaklį žiūrėjau porą kartų, o miuziklo įrašą vinilinėje plokštelėje sukau kiekvieną dieną. Tą muziką mokėjau mintinai. Ne veltui po daugelio metų perdainavau „Kregždutės, kregždutės“.
Vėliau buvo Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani“ ir „Ilga kaip šimtmečiai diena“. „Pirosmanis“ yra apskritai vienas geriausių mano kada nors matytų spektaklių. Buvau jame ne vieną kartą. Paauglystėje į spektaklius eidavau beveik kiekvieną savaitę. Tuo metu Vilniaus Jaunimo teatras buvo labai populiarus tarp mano bendraamžių ir vyresnių žmonių. Kad gautum bilietą į Eimunto Nekrošiaus ar Dalios Tamulevičiūtės spektaklį, kartais tekdavo ieškoti pažinčių arba stovėti ilgoje eilėje ne vieną valandą.
Eimuntas pasiūlė vaidinti Hamletą per mano 29-ąjį gimtadienį, visiškai to nežinodamas. Iš pradžių dvejojau, bet po to supratau, kad tai dovana, kurios negaliu nepriimti.
Mokiausi vienoje klasėje su Dalia Ibelhauptaite. Ji dar mokykloje pradėjo režisuoti spektaklius. Vieną jų kartą rodėme Jaunimo teatro mažojoje salėje. Repetavome ten kelias dienas. Naktį pasilikome teatre, klaidžiojome tamsiais koridoriais, ieškojome vaiduoklių...
Sovietiniais laikais teatras buvo ta vieta, kur galėdavai labai aiškiai išgirsti, kas yra sakoma tarp eilučių. Tai buvo ta meno rūšis, kuri stipriausiai skleidė laisvės ir pasipriešinimo idėjas. Mes visi mokėjome suprasti Ezopo kalbą – tam tikrus užslėptus dalykus, kuriuos visi atpažindavo, tačiau valdžios organai negalėdavo jų uždrausti ar cenzūruoti. Paauglystėje tyliai svajojau būti aktoriumi, tačiau muzika mane nugalėjo ir ta svajonė netikėtai išsipildė tik tada, kai jau visiškai buvau apie ją pamiršęs.
Eimuntas pasiūlė vaidinti Hamletą per mano 29-ąjį gimtadienį, visiškai to nežinodamas. Iš pradžių dvejojau, bet po to supratau, kad tai dovana, kurios negaliu nepriimti. Sutarėme, kad pirma pažiūrėsime, ar pavyksta, ir tik tada priimsime galutinį sprendimą dėl mano dalyvavimo spektaklyje. Norėjau išpildyti E.Nekrošiaus sumanymą iš tikrųjų, nenorėjau dalyvauti spektaklyje tik todėl, kad esu žinomas muzikantas.
Geras tris savaites dirbome dviese, vėliau prisijungė aktorius Vladas Bagdonas. Vėliau – Vytautas Rumšas ir kiti. Esu dėkingas Eimuntui Nekrošiui, kad jis viską darė palaipsniui, taip įvesdamas į teatro pasaulį. „Hamletą“ repetavome 9 mėnesius, šešias dienas per savaitę. Pradžioje turėjau daug kur peržengti save, tačiau labai padėjo kolegų palaikymas.
„Hamleto“ trupė man tapo kaip šeima. Galbūt ir spektaklis gyvavo tiek daug metų todėl, kad buvo surinktas labai geras, tinkamai suderintas aktorių kolektyvas. Labai daug padėjo tuometinis režisieriaus asistentas Romas Treinys, puikus aktorius Kęstutis Jakštas. Apskritai – kolegų palaikymas mane visada veikia teigiamai ir leidžia pasiekti geresnių rezultatų.
Aš niekada nebandžiau paaiškinti visų metaforų. Nekrošiaus teatrą geriau suvokti intuityviai, jausmiškai. Be jokios abejonės – viskas jame turi prasmę, ir kiekvienas, žiūrintis spektaklį, turi savus metaforų paaiškinimus. Man tai buvo labiau fizinis jausmas, besikeičiantys paveikslai, pažadinantys įvairius išgyvenimus. Mano manymu, to Nekrošius ir siekė.
Jis kartą pasakė, kad jeigu keli sunkų daiktą ar stovi ant šalto ledo, arba jauti virš galvos metalinį pjūklą, kuris nukritęs tave perkirstų pusiau – neturi kada galvoti apie vaidybą. Tai buvo būdas išlaisvinti kažkokius pirmapradžius impulsus, esančius kiekviename iš mūsų. Fiziškai ir emociškai „Hamletas“ man buvo labai sunkus spektaklis. Tik po gerų dviejų trijų metų išmokau paskirstyti jėgas scenoje ir už jos ribų. Nors dėl to jis netapo lengvesnis.
Nekrošiaus „Hamletas“ yra vaikas, protestuojantis prieš visą pasaulį ir iki galo pats nesuvokiantis savo veiksmų. Būtent dėl to jis yra nepakaltinamas, visiškai neatsakingas už tai, ką padaro apakęs iš keršto ir meilės nužudytam tėvui.
Man patinka tai, kad Nekrošius naudoja tamsias spalvas, bet jo spektakliai yra pilni šviesos.
Su Ofeliją vaidinusia Viktorija Kuodyte tapome labai geri draugai. Ji ir šiandien yra vienas iš labai nedaugelio žmonių, kuriuos galiu vadinti draugais. Ji yra labai dėmesinga, turi puikų humoro jausmą. Be to, būdama puiki aktorė, ji visada mielai dalindavosi savo įžvalgomis ir idėjomis. Tai labai padėjo man geriau suvokti pjesę ir personažą. Nelabai įsivaizduočiau kitą žmogų tame spektaklyje. Kai Viktorija laukėsi, ją pavadavo kita aktorė, tačiau jeigu kuri role su vienu žmogumi – šimtaprocentinis pakeitimas labai sunkiai įmanomas, nes daugelis dalykų atsiranda būtent iš kolegiško ir asmeninio santykio su scenos partneriu.
Su garsiuoju Vladu Bagdonu buvau pažįstamas iš mūsų ankstesnio darbo Marijono Giedrio filme „Parodų rūmai“ (1988 m.). Tame filme taip pat vaidinome tėvą ir sūnų. Vėliau juokavome, kad mums lemta būti giminėmis. Vladas padėjo žengti pirmuosius žingsnius. Būdamas ne tik puikus aktorius, bet ir pedagogas, jis, kaip ir Nekrošius, manęs neskubino ir buvo atlaidus pirmųjų bandymų metu. Vėliau Vladą pakeitė Vidas Petkevičius.
Šalia tokių žmonių visada jautiesi saugesnis scenoje, nes jų patirtis saugo ir tave. Pamenu, tik palaidojęs savo per anksti mirusį tėvą, jau kitą dieną vaidinau Kijeve. Atskridau tiesiai į spektaklį. Vidas priėjęs pasakė: „Jeigu Hamleto ir jo tėvo scenoje susigraudinsi – nebijok, duok emocijoms laisvę“. Supratau, kad kas beatsitiktų, draugiška ranka yra visada šalia.
Spektaklį repetavome kartu su Egle Mikulionyte. Buvom šiek tiek pažįstami iš anksčiau, todėl greitai radome sceninį santykį. Labai ja pasitikėjau nuo pat pirmųjų repeticijų. Nežinau tikrųjų priežasčių, tačiau Eglę neužilgo po premjeros pakeitė Dovilė Šilkaitytė. Mes su ja vis juokdavomės, nes ji vaidino mano mamą, būdama už mane trim metais jaunesnė.
Vėliau Gertrūdos rolėje Dovilę pakeitė Dalia Storyk, su kuria kartu vaidinome iki pat paskutinio spektaklio 2013-ųjų gruodį. Dalia visada sakydavo, kad kreipčiaus į ją „tu“, o aš visaip bandydavau tokio familiaraus kreipinio išvengti, nes ji yra iš tos puikios lietuvių aktorių kartos, su kurių kūryba aš augau. Ji man padovanojo The Doors vokalisto Jimo Morrisono eilėraščių knygą, ir aš iki šiol ją saugau kaip didžiausią turtą.
Vytautas Rumšas man yra žmogus, kurio paslaptį norisi atspėti, bet niekada nepavyksta. Jis yra beprotiškai geras aktorius. Jo Klaudijaus monologas kiekvienoje šalyje sulaukdavo aplodismentų. Didžioji „Hamleto“ spektaklio sėkmės dalis be jokių abejonių yra Vytauto dalyvavimas jame. Jo personažas buvo karališkas karaliaus žudikas.
Prieš eidamas į sceną visada prisimindavau epizodą iš nežemiškosios Michailo Bulgakovo knygos „Meistras ir Margarita“. Ten yra aprašomas pragaras, kuriame moteris, uždusinusi savo vaiką nosinaite, gyvena prabangoje, tačiau kiekvieną rytą atsibudusi randa tą nosinaitę prie savo lovos. Kas kartą ją sudegina, bet pabudusi vėl randa toje pačioje vietoje. Ir ji tai pasmerkta patirti vėl ir vėl tol, kol išpirks savo kaltę ir galės būti laisva. Galvodavau, kad tie visi herojai, kuriuos vaidiname, irgi prašosi paleidžiami į laisvę, nes yra įkalinti toje pjesėje. O mes – aktoriai, juos vaidindami šimtus kartų, prisidedame prie to, kad vieną dieną jie visi, išgyvenę savo pragarą vėl ir vėl, pagaliau bus laisvi.
Daugiausiai kaip žmogus ir artistas gavau iš darbo ir bendravimo su Eimuntu Nekrošiumi.
Jis patikėjo manimi ir vėliau leido sukurti muziką spektakliams „Ivanovas“ (2002 m. „Teatro Argentina“, Roma) bei „Dieviškoji komedija“ (2012 m. „Meno fortas“, Vilnius). Tai buvo didžiulė dovana – dalyvauti ir tuo pačiu stebėti jo kūrybos procesą, matyti, kiek dėmesio jis skiria detalėm, kaip giliai pasineria į medžiagą. Nuo tada ir savo muziką įrašydamas dirbu visiškai kitaip.
Lietuvoje užduotis visada buvo dvigubai sudėtingesnė. Ne tik atlikti vaidmenį, bet ir sugebėti atsiriboti nuo tam tikro išankstinio vertinimo, kurį dalis žiūrovų natūraliai atsinešdavo. Užsienyje ta prasme visada buvo paprasčiau, nes žmonės tiesiog stebėdavo spektaklį ir visi jame dalyvaujantys aktoriai jiems buvo tiesiog aktoriai. Visada buvo smalsu, kaip priims spektaklį vienos ar kitos šalies publika.
Pačios netikėčiausios reakcijos buvo Azijoje. Honkongo ir Korėjos publika reagavo visiškai kitaip, visiškai kitose spektaklio vietose, nei likęs pasaulis. Kai į sceną išeidavo Šmėkla, nešina ledo gabalu, Azijos žiūrovai pradėdavo juoktis. Po spektaklio kelis kartus bandžiau išklausti, kodėl tai yra juokinga, bet atsakymo taip ir nesupratau, nes jie vis kartodavo: „Bet juk tai ledas scenoje...“ ir pradėdavo kikenti.
„Hamletas“ buvo ypatingai sunkus fiziškai. Nežinau, kam dėkoti už tai, kad turiu pakankamai jėgų ištverti ilgus sceninius maratonus. Sunkiausia būdavo, kai reikėdavo vaidinti keturias ar penkias dienas iš eilės. Tai atimdavo visas turimas fizines ir emocines jėgas. Po spektaklio visada jautiesi išsunktas iki paskutinio syvo lašo. Tuo pačiu esi pilnas adrenalino ir negali užmigti iki paryčių.
Bet scenos narkotikas yra stipresnis už nuovargį ir išsekimą. Kitą vakarą net ir be jėgų atėjęs į teatrą, po spektaklio vėl jauti adrenaliną ir tą keistai susimaišiusį džiaugsmo ir tuštumos antplūdį. Aktoriaus profesija yra beprotiškai sunki. Žiūrovai mato tik paradinę jos pusę. Čia reikalingas ypatingas pasišventimas, pašaukimas ir prigimtis.
Kol kas jaučiu, kad „Hamleto“ man vis dar užtenka. Dar nejaučiu, kad norėčiau grįžti į teatro sceną kaip aktorius. Nors ir neatmetu galimybės, jog kaip nors netikėtai susiklosčiusios aplinkybės galėtų vėl mane ten grąžinti. Labai norėčiau parašyti muziką dar kokiam spektakliui. Labai pasiilgstu gastrolių ir smagios mūsų kompanijos. Dar labai pasiilgau per anksti mus palikusio puikaus aktoriaus ir žmogaus – Volodios Jefremovo, su kuriuo susidraugavome nuo pirmos mūsų pažinties akimirkos.
Neseniai buvau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Žiūrėjau „Išvarymą“. Po spektaklio atėjau į užkulisius. Ten man viskas iki panagių pažįstama ir sava. Tai yra namai, kurie visada pasitinka ir priima.
Teatras yra erdvės ir laiko mašina. Stovi užkulisiuose, žengi žingsnį į sceną ir tu jau viduramžiuose, visiškai kitas žmogus, kažkur tolimoje šalyje. Teatro garsas yra šnabždesiai ir būgnai. Spalva – juoda, nes tai pats geriausias fonas stebuklui, kuris gimsta scenoje. Vienintelė vieta, kur mes galim patirti absoliučią laisvę, yra kūryba. Linkiu tą laisvę pažinti.
