A.Mamontovas pranešime spaudai pasidalijo mintimis apie kūrybos eigą filmui „Bilietas. The Ticket“ (filmo prodiuseris Edmundas Jakilaitis, režisierius Vytautas Dambrauskas).
Kaip vyko kūrybinis procesas?
Pirmiausia susitikome su Edmundu, tada jis supažindino su režisieriumi, pasikalbėjome apie idėjas. Po mūsų pokalbio atsiunčiau eskizus, apie 20-30. Norėjosi to laikmečio autentikos, todėl filme yra nemažai grupių „Rondo“, „Nerija“ autentiškų, senų, tų laikų įrašų. Nors, aišku, neįmanoma, kad filme viskas skambėtų autentiškai, bet tai tam tikras įsivaizdavimas.
Tiesą sakant, turėjau labai daug darbo, nes režisierius norėjo naudoti daug muzikinių temų, nuotaikų, iliustracijų. Norėjau, kad komanda turėtų dalį muzikos jau montuojant filmą. Man nepatinka tas principas, kai sumontuojamas filmas pagal kažkokį žinomą kūrinį ir po to kompozitoriaus prašoma sukurti kažką panašaus.
Kompozitorius turi dalyvauti filmo kūryboje nuo pradžios. Būtent taip esu kūręs muziką filmui „Nereikalingi žmonės“, už ką buvau apdovanotas Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje. Taigi, garsas turi eiti organiškai su vaizdu, tada procesas džiugina ir leidžia pasiekti gerą rezultatą. Labai laukiu, kai galėsiu filmą pamatyti kine. Noriu paklausyti, kaip viskas skamba su geru garsu.
Kiek laiko kūrėte muziką šiam filmui?
Mano kolega Artūras Pugačiauskas, kuris suvedinėjo garsą juokavo, kad net pas Emilį Vėlyvį nėra tiek muzikos, kiek čia. Šiame filme daug detalių, garsų. Atidaviau kūrybai apie porą mėnesių.
Aišku, darbus turėjau derinti su savo grafiku, koncertais. Dalį muzikos parašiau birželio antroje pusėje, dalį – rugpjūčio mėnesį, o rugsėjo pabaigoje taip pat intensyviai ties tuo dirbau.
Apskritai, muzika filmuose yra specifinis dalykas. Geriausia yra ta, kurios žiūrovas negirdi, o ji sukuria atmosferą. Mes net nesuvokiame, kiek garsas sukuria, jis gali pakeisti įspūdį: matome kadre aktoriaus veidą, o priklausomai nuo garso interpretuojame jo nuotaiką.
Ar pats atsimenate tas „Žalgirio“ kovas, apie kurias sukurtas „Bilietas. The Ticket“?
Aš atsimenu tą laiką: mano paskutinės klasės mokykloje, mokslai universitete, tarnyba Sovietinėje armijoje. Mes stebėdavome rungtynes per televiziją ir džiaugėmės neįtikėtinomis lietuvių pergalėmis prieš rusus. Aišku, negalėjome labai atvirai tuo džiaugtis, bet pamenu, kiek tai buvo svarbu. Tai visiems svarbūs įvykiai, pirmieji nepriklausomybės ženklai. „Žalgirio“ pergalės buvo vieni iš didžiausių įvykių šalyje. Dirbant prie šio filmo atmintyje „atsigamino“ tie įvykiai, krepšininkų veidai. Smagus grįžimas laiku, rašant muziką.
