Jubiliejaus išvakarėse 15min kalbintas A.Pogrebnojus išsaugojo jam būdingą bendravimo manierą ir subtilų humoro jausmą. Nors daugžodžiauti jis nemėgsta, į vatą minčių taip pat nevynioja – o kam?
„Nelaukiu aš to savo gimtadienio. Nematau čia jokio įvykio“, – pokalbį pradėjo dizaineris ir netrukus patikslino, kad „tai tiesiog eilinė diena, todėl su orkestru čia bėgioti nesiruošia“.
Su orkestru gal ir ne, tačiau šiemet, pats pripažįsta, sausio 20-ąją vis tik paminės kiek kitaip, nei anksčiau. Prieš kelias dienas jis nusprendė susikrauti lagaminus ir lietuviškus žiemiškus orus iškeisti į Pietų Ispanijos saulę – A.Pogrebnojus gimtadienio proga pasidovanojo kelionę į Andalūziją. Šiame pietiniame Ispanijos regione jo bičiuliai visai neseniai nusipirko namą, todėl savaitė poilsio prie Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros skambėjo kaip tobulas planas.
„Kartais per gimtadienį išvažiuodavau, nors ir nelabai dažnai. Bet dabar man truputį per šalta, reikia atostogų, noriu kelias dienas apie nieką negalvoti ir tiesiog pailsėti“, – 15min sakė jis.
Į Ispanijos pietus A.Pogrebnojus išvyko vienas ir tokį sprendimą priėmė ne šiaip sau. Kaip pats sako, nenori jokio šurmulio, o ir šiaip „bus gerai pabūti vienam“.
Pokalbis su dizaineriu – vienas tokių, kurį norisi skaityti tiksliai cituojant kiekvieną žodį. Jo atsakymai – konkretūs, tačiau žaismingi, A.Pogrebnojus juokiasi, kad į gyvenimą reikia žiūrėti su humoru, nėra čia ko veltis į dideles praėjusių metų analizes, ypač tuomet, kai tau nei daug, nei mažai – kai stukteli apvalus 50.
Vis akcentuojate, kad jums gimtadienis – anokia čia ir šventė. Taip labai nemėgstate jų? Ar tiesiog, pavadinkime, nesureikšminate?
Nežinau. Nesureikšminu tai tikrai. Koks skirtumas, kiek čia tų metų. Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip jaučiausi tuomet, kai man buvo 30. Dar neaišku, ar tik ne durnesnis nuo to 30-mečio tapau, sunku pasakyt.
O šiaip galiu skaičiuot tuos metus kaip tik noriu, man jie nieko nereiškia. Daug svarbiau – kaip aš jaučiuosi esamuoju laiku. O dabar jaučiuosi gerai. (Akimirką patyli.). Iš tiesų – pakankamai laimingas.
Bet juk vis vien – ar Naujųjų metų proga, ar gimtadienio, kažkoks atsvaros taškas turi būt, kai minutei stabtelim ir pagalvojam iš naujo – oo, kokie gi čia tie praėję metai buvo?
Aš negalvoju. Kiekvienų metų nenagrinėju, man neįdomu. Žinoma, kad per juos visko įvyko ir gal net ne taip ir mažai.
Mano kartos žmonės, tie, kurie panašaus amžiaus, išgyveno viską – ir Sovietų Sąjungos žlugimą, ir Nepriklausomybę, ką tik nori. Gal tik ufonautų atskridimo dar nesulaukėm, bet jaučiu, kad gal ir to sulauksim.
Kitaip tariant, visko buvo. Bet galvoti, kad, va, 2016-ieji buvo geresni ar blogesni už 2017-uosius? Koks skirtumas. Nors apskritai nemėgstu gręžiotis į praeitį – juk jos vis tiek nepakeisi.
Tai nejaugi visai nemėgstat gimtadienių paminėti?
Ne. Kažkada kažkur vieną kitą švenčiau, bet man neįdomu. Nelaukiu savo gimtadienio, neišdarinėju nieko, nes nematau tame prasmės. Todėl ir dabar tai tiesiog eilinė diena, su orkestru čia bėgioti nesiruošiu.
Gimtadienio laukdavau tik vaikystėje – juk kasmet Kalėdos, Naujieji metai, o tada, praeina mėnuo ir mano gimtadienis. Kai buvau vaikas, tai galėdavau per gimtadienį išsireikalaut dovanų, kurios man patinka, ypač tuomet, jei per tas žiemos šventes po egle rasdavau tai, kas nelabai patikdavo. Tada gimtadienius mėgau. O dabar...
Aš apskritai metų nekaičiuoju gimtadieniais, tiesiog gyvenu.
O kuo skaičiuojat?
Moterimis. Visas mano gyvenimas – etapai su tam tikromis moterimis.
Tai koks čia skaičius dabar?
Nesakysiu. Nenoriu, o ir nelabai svarbu. Bet visi mano metai, visi jie susieti su žmonomis arba draugėmis – taip juos dalinu.
Viename etape gyvenu su viena, kitame draugauju su ta – taip tie etapai ir išsidalina. Bet, žinot, kas įdomiausia, kad tie metai niekada nebūna vienodi – tokie etapai niekada nebūna vienodi.
O ir šiaip, su viena pragyveni 7 metus, su kita – 3, su kai kuriomis – du mėnesius.
Kaip vadinate dabartinį etapą?
Ramus. Dabar teoriškai nėra jokios moters. Tačiau jos negali viena po kitos iškart atsirasti. Dabar man tiesiog viskas gerai. Man šiuo metu nieko nereikia. Tos mano draugystės kažkaip su metais greitėja, todėl ir etapai trumpėja.
Taip ir norisi tada paklausti, kiek tuomet truko paskutinis etapas?
Neilgai. Bet tai ir nėra blogai. Kadangi susensti, tai ir laiko turi mažiau, greičiau viskas vyksta. Nėra ko užsižaist dešimčiai metų.
Skamba kaip vienišo vilko žodžiai.
Nežinau. Tiesiog yra kaip yra. Nereikia čia blaškytis ir ieškoti, natūraliai viskas einasi arba ne. Nėra čia nei vieno ėriuko, nei svajonių jaunikio.
O kaip apibūdintumėte tą etapą be moters tuomet? Koks jis?
Nieko. Viskas gerai. Nėra taip, kad ilgai vienas būčiau. Ne keleri juk metai – ne penkeri, ne dešimt. Aš dar ne Grafas Montekristas, viskas su manim gerai.
Tačiau, kaip suprantu, su moterimi juk smagiau?
Žiūrint, su kuo ir kaip, įvairiai. Bet tas smagiau reiškia ir pavojingiau. Pavojingiau plačiąja prasme. Nesu prieš santykius, tik jie turi natūraliai išsirutulioti.
O kaip jūsų draugė, modelis Edita Tumasonytė? Juk dar visai neseniai drauge laiką leisdavote.
Jau išsiskyrėme.
O Monika Račiūnaitė? Kaip su ja dabar sutariat?
Geri santykiai. Turim bendrą vaiką, bendraujam, negali būt negerai. O kas ten bus vėliau, tai kas ten žino...
Nekilo minčių susigrąžinti šeimą? Susitaikyti ir vėl būti visiems drauge?
Man visokių minčių kilo, tačiau sunku kažką prognozuoti, gyvenimas parodys.
Aleksandrai, kalbate apie tuos gyvenimo etapus, tačiau, tikiu, kad jie ne tik į mylėtas ir mylimas moteris remiasi. Kuris etapas, įvykis jums pačiam svarbiausias, įsimintiniausias – net jei sakote, kad jų nesureikšminate, turbūt tikrai yra kažkas itin brangaus.
Sūnaus gimimas, vienareikšmiškai. Man labai įsiminė tas momentas, kai pirmą kartą jį pamačiau. Tai buvo kažkas tokio ir to niekada nepamiršiu. Ir apskritai sūnus mano gyvenime – tai, kas brangiausia.
Jūsų ir M.Račiūnaitės sūnui Mykolui – jau penkeri su puse, nebe toks ir mažas berniukas. Kaip judu leidžiate laisvalaikį? Kuo drauge mėgstate užsiimti?
Žaidžiam visokius žaidimus, su kareivėliais visokiais. Nors labiausiai mėgstam vaikščioti į teatrą. Sūnus sakė nori būti aktoriumi, vis taip kartoja. Jau parodžiau jam Dramos teatro užkulisius, sakė patiko, scena, viskas. Manau, kad dabar auga laimingesnių vaikų karta, kurie patys sprendžia, kuo būti užaugusiems, patys sprendžia, ką norės veikti, o ne jų tėvai.
O kad jau kalbant apie profesinę veiklą – kokiais darbais ir planais jūs dabar gyvenate?
Ką tik baigiau olimpinę drabužių kolekciją, su jais biatlonininkai pasirodys vasarį Pietų Korėjoje vyksiančiose Pjongčango olimpinėse žaidynėse. Kolekciją pristatysiu sausio pabaigoje, bus keturi modeliai, keturi sportiniai kostiumai.
O ir šiaip su sportu dabar daug dirbu, man patinka ši sritis. Kursiu kostiumus ir futbolininkams. Man tiesiog įdomu – sugalvoju idėją, pradedu nuo nulio, ją įgyvendinu. Su sportininkais dirbti – konkretu, jiems svarbu, kad modelis atrodytų gražiai ir būtų patogus vilkėti.
Man patinka, o ir pats kartais tenisą pažaidžiu.
Be to, nusimato ir nauja kolekciją Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, nors ji dar nebaigta. Tik čia jau ne sportininkams, visiems.
Aleksandrai, ko pats sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
Stengiuosi sau nieko nelinkėti. Nes kai pradedu linkėti, tai viskas atvirkščiai įvyksta. Manau, kad ir taip viskas bus gerai, svarbu nusiteikti optimistiškai. Ir išvis, nenoriu sau nieko linkėti – kas čia dabar bebus, jei sau linkėsiu?
Tai gal bent kokios dovanos linkėtumėt sau? Kokių apskritai esate įdomesnių gavęs?
Nieko neatsimenu. Labiau gal pats mėgstu dovanoti. Nors gaila, stebuklingos lazdelės dar nesu gavęs.
O koks bus pirmas noras, kurį sugalvosite?
Dar tiksliai nežinau, priklauso nuo konkretaus momento, kada tą lazdelę gausiu. Bet svarbiausia – kad sektųsi.
