Ką tu veiki seriale? Nemaniau, kad esi aktorė.
Visi stebisi. O aš 11 metų studijuoja vaidybą. Pradėjau būdama ketverių metų. Vaidyba man gyvybiškai svarbi.
Žinau, kad lankei dar ir muzikos mokyklą. Esi meno žmogus?
Daugelis mane pamatę taip nepagalvoja. Vyrauja stereotipas, jog menininkai būtinai turi segėti nutįsusius sijonus, palei kelius tabaluojančius šalikus – tokia nuostata man pakerta kojas. Juk svarbu kaip pats supranti meną, o tai kur kas giliau, nei matosi plika akimi. Todėl žmonės nustemba sužinoję, jog gali būti ir kitaip.
Kuo dar domiesi?
Kinu. Bet nemėgstu lėkštumo. Žiūrėjimas filmo, kuomet žinai, kas bus pabaigoje, kas įvyks po 5 minučių man yra laiko švaistymas. Labiau mėgstu sudėtingesnio siužeto, kaip Michel Gondry „Miego mokslas” (“La science des rêves”), “Jausmų galia” (Eternal Sunshine of the Spotless Mind), brolių Coenų darbus.
Labai mėgstu skaityti. Ypač knygas, kuriose aiškiai juntama riba tarp realybės ir kito, dvasinio pasaulio. Iš tiesų apie knygas galėčiau kalbėti ir kalbėti.
Ką dar darai tokio, ko žmonės, pamatę tave, nesitikėtų? Gal pjaustaisi riešus?
Ne ne, savęs nežaloju, gali pati tuo įsitikinti. Tačiau kiekvieną kartą, kai lyja, nesusilaikau neišbėgusi į lauką. Nežinau kodėl, bet lietus mane žavi.
Kaip reagavai, kai tau pranešė, jog esi atrinkta vaidinti?
Kai sužinojau, jog patekau į serialą, mano reakcija buvo labai keista. Užsidėjau saulės akinius, užsimečiau gobtuvą ir panorau išnykti. Nežinau iš kur staiga kilo tokia reakcija, tiesiog norėjau slėptis. Atsirado daug dvejonių vis tik vaidinti ar ne.
Kodėl suabejojai?
Aš pakankamai jautriai reaguoju į kitų replikas, kurių serialui pasirodžius nė vienas iš mūsų neišvengs. Tuomet vienas žmogus man pasakė, jog tokia patirtis nesimėto bet kur ir bet kada – likau. Tikiuosi, kad filmavimo aikštelėje įgysiu drausmės ir susikaupimo. Esu labai išsiblaškiusi – viską pametu, viską visur palieku.
O kaip kolegos? Kaip filmavimas?
Myliu komandą. Taip ja džiaugiuosi. Prisijuokiame iki soties. Labai gerbiu mūsų režisierių Alvydą Šlepiką. Šiurpu prisiminti kaip aš jo bijojau filmavimo pradžioje, bet dabar matau kaip puikiai jis susitvarko su mumis visais. Labai džiaugiuosi, galėdama su juo dirbti.
Koks tavo vaidmuo „Neskubėk gyventi” klasėje?
Esu labai įžūli, subrendusi ne pagal metus. Žiūriu į visus iš aukšto, trumpai tariant jauna „chamė“. Įdomu įsijausti į tokį vaidmenį, kokiu pats nesi. Kiekvienam kartais norisi pabūt blogu ir piktu, todėl šis vaidmuo man padeda išreikšti žmogiškuosius demonus. Retas kuris jų neturi.
O kokia tu? Be to, jog linksma, kas ir taip aiškiai matosi.
Linksmumu, tiesa, aš nesiskundžiu, paveldėjau iš tėčio (red.past. sporto žurnalisto ir komentatorius Vytaro Radzevičiaus). Tačiau kartu esu jautri, jautrumo irgi reikia žmogui. Labai pasitikiu aplinkiniais ir dažnai per arti juos prisileidžiu – čia mano bėda.
Sieji ateitį su aktoryste?
Vienu metu maniau tapsiu žurnaliste, kaip ir tėvai, kadangi sekasi rašyti, bet nebenoriu. Pamačiusi visą užkulisinę žurnalistų virtuvę supratau, kad tai ne man. Galvojau ir apie psichologiją, tik tam reikia matematikos, o spėk ar aš ją moku? Gi ne! Nežinau, dabar apie tai daug nemąstau.
Kaip aplinkiniai reagavo į tavo pasirodymą seriale? Nesusilaukei komentarų?
Aš niekam nesakiau. Neturiu jokio pagrindo skelbtis. Žino tik tie, kurie turi žinoti.
Bet dabar sužinos visi.
Taip, suprantu. Ir visiškai to nelaukiu. Prasidės komentarai apie mano tėvus, pažinties saitų ieškojimas.
Ar tau tai labai svarbu?
Iš tiesų taip. Kai viską darai savo jėgomis, norisi, kad tave bent kažkiek įvertintų, o dabar... Kam tuomet stengtis? Ir apskritai, jei žmogus stovi prieš kamerą ir nieko nesugeba padaryti, apie kokias pažintis gali kalbėti? Nesuprantu, kaip taip galima galvoti. Atrodo imsiu ir sušuksiu, kad esu daugiau nei savo tėvų dukra.
