„Jeigu aš papasakočiau viską, tai kokiai akimirkai žemelė nebesisuktų, sustotų“, – pradėdama pokalbį prabilo po buvusio vyro mirties sunkiai sirgusi Julija Brazauskienė.
Dienos, praleistos tarp keturių sienų. Tarp tikrovės ir iliuzijų. Tarp to, kas vadinama realybe ir pamišimu. Ponia Julija, ją prižiūrėjusių pagalbininkių teigimu, mirties nebijojo. Suvokė ją kaip neišvengiamybę ir naują galimybę.
„Ašaros išdžiūvo. Per daug iškentėjau. Nesuprantu iki šiol, kodėl reikėjo mane juodinti“, – tai Julijos Brazauskienės žodžiai.
Moteris, buvusi ne tokia kaip ji, Kristina Brazauskienė. Gyvenusi vištų ir triušių apsuptyje. Nesilankiusi aukštuomenės vakarėliuose ir veikiausiai iki smulkmenų nežinojusi etikos ir estetikos reikalavimų. Girdėdama jai žeriamus priekaištus ponia Julija ne sykį braukė ašaras. Išgyvendama tyliai, nematant aplinkiniams.
„Aš esu tėvo dukra. Labai nemėgstu melo. Visada – tik už teisybę“, – ponia Julija tąkart buvo tikra, kad gandai apie jos pamišimą, nesugebėjimą blaiviai mąstyti ir vertinti, skleidžiami sąmoningai.
Stipri moteris. Tai, kad išduota, supratusi pernelyg anksti. Kažkada pareiškusi, jog neatleisianti vyro išdavystės ir nuklydimų, Julija Brazauskienė rūpestingai saugojo šeimos paslaptį. Nemanydama jos kam nors atskleisti ir tokiu būdu suvesti sąskaitų tiek su Kristina, tiek ir su kitomis buvusiomis varžovėmis.
„Aš jai iš visos širdies linkiu aname pasaulyje susitikti su savo Algirdu“, – sako buvusi Julijos ir Algirdo šeimos draugė Vida Domarkienė.
78-erių Julija Brazauskienė mirė praėjusio šeštadienio rytą savo namuose Turniškėse. Jaudinantis atsisveikinimas – 19.40 „Abipus sienos“ antradienį tik per LNK.