„Daktarai man iki šiol aiškina, kad aš nebendraučiau su „Abipus sienos“ žurnalistais. Tačiau nesuprantu, ko jie taip bijo“, – svarsto A.Beržinskienė.
Už ką galėjo būti susidorota su Gediminu Beržinsku? Už ilgus dešimtmečius, praleistus šalia mafijos „įžymybės“? Už bemieges naktis ir begalinį atsidavimą? Gediminas – kaip tik tas, kurį Bulgarijos policininkai, medžiodami žymųjį bėglį iš Lietuvos, aptiko drauge su Enriku Daktaru. Kaip tik tas, kurio draugijos prieš vykdamas į svetimą kraštą paprašė pas besislapstantį tėvą susiruošęs Henriko sūnus.
„Išdavysčių nusikaltėlių pasaulyje niekas nepamiršta. Išduoti – reiškia sudaryti sąlygas įtariamąjį pasodinti“, – tvirtina advokatas A.Paulauskas.
Patikėti tuo, kad G.Beržinskas Enriko Daktaro pakeleiviu tąkart tapo atsitiktinai, nežinodamas nei pas ką, nei kokiu tikslu vyksta į tolimą kraštą Juodosios jūros pašonėje, bulgarų policininkai neskubėjo. Kaip neskubėjo ir Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnai, akylai stebėję bėglio artimųjų judėjimą, jų bendravimą telefonu. Tai, kad suėmus Henytę, įtarimų ietys smigs į Gediminą, kaltinant jį neapdairumu, leidusiu policijai nustatyti Daktaro slapstymosi vietą, o gal net sąmoninga išdavyste – paaiškės policijos atlikto operatyvinio tyrimo metu.
„Labai gaila Geduko. Niekada netikėjau, kad jis taip greitai numirs. Dar keisčiau, kad jo liežuvis buvo nupjautas...“ – laiške Gedimino našlei iš Lukiškių kalėjimo rašys Henrikas Daktaras.
