– Ar teisybė, kad sulaukę pirmagimio tik mokomės būti tėvais, o su kiekvienu kitu vaiku tampame vis tolerantiškesni?
– Vytautas: Kiekvienas vaikas – atskiras pasaulis. Kiekvieno savos bėdos, ligos, problemos. Teoriškai gal ir taip: lyg ir įgyji daugiau žinių, lyg ir įmanoma jau šį tą prognozuoti, lyg ir galėtų viskas klostytis lengviau ir paprasčiau, bet tėvui ar motinai vienodai skauda širdį dėl bet kurio.
Ada: Manau, pasisekė mano tėvams tris vaikus turėti... Aš buvau klasikinis pavyzdys – tėčio dukrelė. Beprotiškai jį mylėjau ir myliu. Tikėtina, kad ir jam buvau laimės pagrandukas, pūkuotas ir mielas.
Vytautas: Be abejonės – kiek vaikų bebūtų, tėvams pats mažiausias yra brangiausias: atrodo, toks bejėgis, reikalingas didesnės globos. Jis gauna daugiausia meilės, o dėl to turbūt nukenčia vyresnieji, kurie mano esantys ne tokie reikalingi, nors taip nėra. Ada buvo ir liko mūsų mažoji.
Yra toks mitas, kad aktorių vaikų gyvenimas dažnai laisvesnis nei jų bendraamžių, nesuvaržytas taisyklių ir draudimų.
Ada: Stereotipas. Svarbiausia – šeimos santykiai, o ne profesija. Taip, mes gyvenome demokratiškoje aplinkoje, bet didžiulės laisvės nepabrėžčiau. Niekuomet išeidama nepalikdavau tėvų nežinioje, man nebūdavo kančia jiems paskambinti ir pasakyti, kur esu, kada grįšiu ar negrįšiu. Bet nujausdavau, kad jaudindavosi: pasakydavau ar nepasakydavau, mama vis tiek stovėdavo prie lango užuolaidą praskleidusi...
Vytautas: Ada buvo šiek tiek lepinama, jai buvo leidžiama daugiau. Sūnui buvau griežtesnis. Palyginti su Ada, jis man atrodė jau suaugęs, nors buvo aštuoneriais metais vyresnis. O juk tuomet buvo dar vaikas... Tik paskui žmogus tai supranti.
Visą interviu skaitykite žurnale „Laima“.
