1. Mano pravardė ilgą laiką buvo Liaba. Ją gavau dar būdama dvejų metų. Tuo metu mama mane mokė triskiemenių žodžių. Tą vakarą turėjau išmokti tarti „ka-lė-dos“. Pasak mamos, išgirdusį šį žodį, labai susiraukiau ir atšoviau jai: „Liaba.“ Nuo to laiko visi šeimoje iki paauglystės mane taip vadino.
2. Kone visą gyvenimą praleidau scenoje arba arti jos. Kadangi mama dirbo operos soliste Operos ir baleto teatre, nuo vaikystės laiką leisdavau tarp garsių menininkų. Taip ir užgimė meilė dainai, menui, scenai.
3. Į muzikos mokyklą įstojau uždainavusi ant stalo. Kai buvau trečiokė, pati sugalvojau, kad noriu mokytis muzikos. Sėdau į ketvirtą troleibusą ir atvykau iki Balio Dvariono dešimtmetės mokyklos. Įsiveržiau į salę, kurioje vyko stojamieji egzaminai, užlipau ant stalo ir uždainavau „Ant kalno mūrai“. Pasisekė – mane priėmė (juokiasi)!
4. Garsi kompozitoriaus palikuonė man bučiavo rankas. Muzikos mokykloje mokiausi groti fortepijonu, dalyvavau ne viename koncerte. Kelios akimirkos iš pasirodymų man įsiminė visam gyvenimui. Pamenu, po kelių koncertų prie manęs priėjo vieno iš garsiausių Lietuvos kompozitorių Balio Dvariono dukra. Ji verkė ir bučiavo man rankas. Tai buvo labai jautrus momentas.
5. Didžiausia klaida – nebaigti mokslai. Mano didžiam gailesčiui, nebaigiau muzikos mokslų. Pasimokiusi septynerius metus, nusprendžiau, kaip daugiau nebereikia. Todėl raginu visus jaunus žmones ir jų tėvelius nekartoti mano padarytos klaidos. Beje, pasižadėjau sau, kad jei dar kartą lauksiuosi vaikelio, būtinai vėl mokysiuos skambinti fortepijonu, kad kūdikėlis girdėtų muzikos garsus.
6. Baisiausia iškrėsta išdaiga – karpio laidotuvės fizikos kabinete. Vaikystėje, kaip ir daugelis, su klasės draugais krėsdavome išdaigas. Bene žiauriausia teko fizikos mokytojui. Labai nenorėjome eiti į tą pamoką, todėl prieš dviejų savaičių atostogas fizikos kabinete už radiatoriaus paslėpėme karpį. Per tas laisvas 14 dienų žuvis taip sušvinko, kad po atostogų, įėjus į kabinetą, buvo neįmanoma išbūti jame. Žinoma, tikslą su klasiokais pasiekėme – tą dieną nereikėjo mokytis, mus paleido iš pamokos, tačiau man iki šiol nesmagu, kad palaidojome karpį fizikos kabinete. Mokytojau, atsiprašau!
7. Mano silpnoji vieta – tikslieji mokslai. Mokykloje itin nemėgau tų disciplinų, per kurias reikėdavo skaičiuoti. Žodžiu, matematika ir fizika buvo bene nemėgstamiausi dalykai. Esu ne vieną dvejetą gavusi. Tuomet grįždavau namo nuleidusi galvą ir pareikšdavau tėčiui: „Dvejetas – tik būties dualybė. Kada nors ateis diena, kai bus geriau.“
8. Žinau, ką reiškia gauti beržinės košės. Į kailį nuo tėčio gavau tik kartą gyvenime. Viskas nutiko ankstyvoje vaikystėje. Buvau užsispyrusi mergaitė ir negirdėdavau tėčio prašymo susitvarkyti batų dėžę. Jis laukė tris dienas, o ketvirtą, pamatęs, kad ir toliau nevykdau jo prašymo, nepasigailėjo manęs. Gavau keletą kirčių diržu, kuris turėjo ypač didelę sagtį. Iki šiol pamenu, kad labai skaudėjo. Laimė, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.
9. Viena ryškiausių mano savybių – iškalba. Daug ir su visais bendrauti mėgau visą gyvenimą. Šnekindavau žmones ir vaikystėje, ir paauglystėje, ir jaunystėje. Tiesa, kai buvau jauna, pliurpdavau ką reikia ir ko ne. Sulig kiekvienais metais įgydavau daugiau proto ir išmokdavau patylėti.
Iki šiol mėgstu bendrauti. Ne veltui gavau pasiūlymą dirbti pokalbių šou. Tiesa, esu įsitikinusi, kad gyvenime reikia mokėti ne tik daug kalbėti, bet ir išklausyti.
10. Pirmoji mano meilė – garsus muzikos prodiuseris. Kadaise draugavau su žinomu muzikos kūrėju Andriumi Borisevičiumi. Jis yra sukūręs žinomiausius Marijono Mikutavičiaus, Nedos Malunavičiūtės kūrinius. Iki šiol su Andriumi bendraujame, dažnai susitinkame televizijoje. Gera prisiminti tą draugystę...
11. Vaikystėje išnaudodavau savo simpatiją. Kad ir kaip juokingai dabar tai skambėtų, tačiau dar mokydamasi pradinėse klasėse nusižiūrėjau klasės draugą. Jis irgi buvo mane įsimylėjęs. Taigi po pamokų jis lydėdavo mane namo ir nešdavo mano kuprinę. Aš dėl to neprieštaraudavau. Beje, vėliau, priėję namus, ant žemės abu turėdavome sudėti savo kuprines, kad pasiektume durų skambutį (juokiasi).
12. Jau aštuonerius metus iš eilės organizuoju grandiozines Kalėdas savo namuose. Esu už tradicijų puoselėjimą! Jau įprasta, kad Kalėdų dieną artimiausius bičiulius kviečiu į savus namus, kuriuose drauge švenčiame gražiausią metų šventę. Tikslas – kad Kalėdos primintų tokias, kokios rodomos legendinėje „Coca-Colos“ reklamoje. Pirmoji tokia puota įvyko tada, kai man buvo 22-eji.
13. Jei nežinai, ką man padovanoti, atnešk eglutės žaisliuką. Artimieji žino, kad einu iš proto dėl kalėdinių žaisliukų. Todėl jei jie nežino, ką man padovanoti, lauktuvių neša žaisliukus. Dabar turiu jų sukaupusi didelę krūvą. Te neįsižeidžia kiti mano bičiuliai, bet brangiausius žaisliukus iki šiol man yra įteikusi mano draugė ir partnerė Vita Mieliauskienė. Jie yra iš jos vaikystės.
14. Pirmoji pažintis su Marijonu Mikutavičiumi įvyko, kai man buvo septyniolika. Tada žengiau pirmuosius žingsnius į pramogų pasaulį ir dainavau grupėje „Uogos“. Puikiai pamenu, kai viename renginyje išvydau Marijoną, grupės ŽAS narius, Rolandą Skaisgirį. Tąsyk man buvo labai baisu, kojos drebėjo. Net negalėjau pagalvoti, kad ateityje tapsime artimais draugais.
15. Geriausia, kas gyvenime man nutiko, tai – gimdymas. Pats sūnaus atėjimo į pasaulį procesas mane labai stipriai paveikė. Linkiu kiekvienai moteriai tai patirti. Po gimdymo nusprendžiau rašyti pirmagimio dienoraštį. Pirmieji žodžiai buvo tokie: „Mielas Gabrieliau, ne tik gimdymas yra sunkus, bet ir žmogaus gimimas yra nelengvas.“
Beje, neseniai bendravau su viena garsia šalies moterimi, kuri pareiškė, kad nusprendė gimdyti ne natūraliai, o ryžtis cezario pjūviui vien dėl to, jog neišsikraipytų jos klubai. Aš nesuprantu tokio požiūrio. Man, po velnių, nesvarbu, kokie tie mano klubai liko po gimdymo! Ir ateityje ketinu gimdyti!..
